Istorija
- Lietuvos proistorė
- Lietuvos didvalstybės kūrimasis
- Lietuvos valstybės susikūrimas. Mindaugas
- Karų su ordinais epocha. Žymiausi mūšiai
- Gediminaičių dinastijos iškilimas. Gediminas
- LDK teritorijos augimas. Algirdas
- LDK pilys ir gynybinė struktūra. Lietuvos karyba
- Pagoniškosios epochos ūkis ir kasdienybė
- Pagonybė. Dievų panteonas
- LDK europėjimas ir christianizacija
- LDK bajorų Respublikos įtvirtinimas. Reformacija
- LDK Abiejų Tautų Respublikoje. Katalikiškoji reforma
- Valstybės ir visuomenės reformos. ATR sunaikinimas
- Lietuva Rusijos imperijoje. Moderniosios tautos kūrimas
- Modernioji Lietuvos Respublika
- Okupuota Lietuva. Sovietizacija
- Šiuolaikinė Lietuvos valstybė
Lietuvos didvalstybės kūrimasis
Lietuva pirmą kartą paminėta XI a. pradžioje Kvedlinburgo analuose, pasakojančiuose apie misionieriaus šv. Brunono Bonifaco nužudymą „Rusios ir Lietuvos pasienyje“, o šią kankinišką mirtį aprašantys kitį šaltiniai suteikia žinių ir apie visuomenę, gyvavusią tapsmo iš genties į valstybę laikotarpiu.
Tačiau 1009-ųjų Lietuva, jos „karalius“ Netimeras, jo ir jo kariaunos krikštas tapo istoriniu epizodu. Greičiausiai tai nulėmė kaimynės Kijevo Rusios faktorius. 1040 ar 1044 m. (o gal ir du kartus) į Lietuvą žygiavo jos kunigaikštis Jaroslavas Išmintingasis (1019–1054). Sunku pasakyti, ar šis žygis rusams buvo sėkmingas. Tačiau žinoma, kad XII a. pradžioje Lietuva mokėjo Rusiai duoklę. Tik praėjus dviem šimtmečiams Mindaugas (mirė 1263) sukūrė Lietuvos valstybę (apie 1240), 1251 m. jis krikštijosi bei tapo pirmuoju apsikrikštijusiu valdovu, o po kelerių metų išsirūpino ir karaliaus karūną ir tapo pirmuoju ir paskutiniu Lietuvos karaliumi. Taip šio valdovo buvo sukurta valstybė, kuri į istoriją įėjo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) vardu.
Susikūrusiai Lietuvos valstybei teko atlaikyti Kryžiaus karus. XIII a. pradžioje Pabaltijyje įsikūrę Kalavijuočių ir Kryžiuočių ordinai per nepilną šimtmetį nukariavo Livonijoje ir Prūsijoje gyvenusias baltų gentis. 1283 m. galutinai palaužus prūsus, Vokiečių ordinas atsidūrė prie Nemuno. Prasidėjo žūtbūtinė Lietuvos kova dėl egzistencijos, trukusi iki pat XV a. pradžios, kai 1410 m. Lenkijos ir Lietuvos kariuomenės laimėjo lemtingą Žalgirio mūšį.
Vokiečių ordinų primestas karas privertė Lietuvą visą energiją skirti karybai ir plėtotis karinės monarchijos linkme, kuri susiformavo valdant Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Gediminui (1316–1341), davusiam vardą garsiausiai lietuvių kilmės valdovų – Gediminaičių – dinastijai. Šio valdovo laikais susiformavo sosto paveldėjimo tradicija, Vilnius buvo ne tik pirmą kartą paminėtas rašytiniuose šaltiniuose (Gedimino laiškai), bet ir tapo nuolatine sostine. Taip pat pastatomos ir pirmosios mūrinės pilys, o XIV a. II pusėje, sostą paveldėjus Gedimino sūnui Algirdui (1345–1377), buvo sukurta visa mūro pilių sistema su Vilniumi, Medininkais, Krėva, Lyda, Trakais, Gardinu ir Kaunu. O svarbiausia, Gedimino ir Algirdo valdymo metu Lietuva išsiplėtė teritoriškai toli į rytus. Ji tapo valstybe, kurią galima pavadinti didvalstybe, arba imperija, apėmusia teritorijas, kur šiandien yra Baltarusijos ir Ukrainos valstybės. Didžiausio išsiplėtimo laikais XV a. pradžioje ji buvo apėmusi plačias Rytų Europos erdves nuo Baltijos iki Juodosios jūrų, o jos plotas siekė 1 mln. km2 ir kuriame galėjo gyventi apie 2 mln. gyventojų.
_fragmentas.IB0003.jpg){kind=link}
