Istorija

Istorija > Lietuvos didvalstybės kūrimasis

Pagoniškosios epochos ūkis ir kasdienybė

Lietuva sukūrė valstybę neapsikrikštijusi, todėl vykstant kryžiaus karams santykiai su krikščioniškąja Vakarų Europa buvo priešiški. Vokiečių ordinų primestas karas vertė pagoniškąją Lietuvą visas jėgas ir išteklius sutelkti į gynybą. Ūkis ir administracija dirbo pirmiausia karo reikmėms, o kitos ūkio ir materialaus gyvenimo sferos plėtojosi lėtai.
Vyraujanti ūkio šaka, kaip ir įprasta ikiindustrinėse visuomenėse, buvo žemės ūkis, kurio svarbiausios šakos − žemdirbystė ir gyvulininkystė. Lietuvių protėviai šiuo laikotarpiu žemei dirbti jau naudojo dvidantę žagrę, nors neatsisakė ir arklo bei akėčių. Noragai dažniausiai buvo mediniai arba raginiai, nors ėmė rastis ir geležinių. Arta arkliais, nors ilgainiui imta tam darbui naudoti jaučius (tai įvyko jau po krikšto). Lietuvoje tuo metu nebuvo praktikuojama darni trilaukio sėjomainos sistema, o naudotoji vadinama primityviu netaisyklingu trilaukiu žemės dirbimu (jis panašesnis į dvilaukį). Mėšlo dirvai tręšti labai trūko, todėl pagrindinė žemės derlingumo atkūrimo priemonė buvo ilgas dirvos ilsinimas (dirvonavimas). Nebuvo išnykusi ir lydiminė žemdirbystė − iš miškų atimti laukai (lydimai) kompensavo ilgai dirvonuojančias žemes. Sykiu su žemdirbyste buvo plėtojama ir gyvulininkystė: vyravo galvijų ir kiaulių auginimas, trečią pagal gausumą naminių gyvulių grupę sudarė smulkūs raguočiai (avys ir ožkos). Naminių gyvulių veislininkystės Lietuvoje nebuvo, nes gyvulių savybės per šimtmečius negerėjo. Svarbi gyvulininkystės šaka buvo ir arklių veisimas. Iš kitų gyventojus maitinančių užsiėmimų svarbiausia buvo drevinė bitininkystė (bartininkystė), kuri teikė vaško net ir eksportui jau XIII a. pabaigoje.
XIII-XIV a. Lietuvos amatininkų produkcija įmantrumu neišsiskyrė, ji tiko tik vietinei rinkai. LDK valdovo giminės ir diduomenės aukštos kokybės, išskirtinių dirbinių poreikį tenkino importuoti ar iš plėšikiškų žygių parsivežti dirbiniai. Nepaisant dažnai priešiškų santykių su krikščioniškomis šalimis, Lietuva įsitraukė į tarptautinę prekybą, nes visai šalia ėjo didžiosios prekybos magistralės (Dauguvos upe, Baltijos pakrantėmis, Nemunu, Pripetės ir Bugo upėmis). Nors monetos ir nebuvo kaldinamos, tačiau Lietuva XII−XIV a. turėjo savo pinigų sistemą − lazdelės formos sidabro lydinius, vadinamus ilguosius.
Lietuva tuo metu buvo labai miškingas kraštas, taip pat buvo daug vandens telkinių: tiek upių, upelių ir ežerų, tiek ir pelkių. Tai gerokai sunkino susisiekimą, nes jokios kelių sistemos nebuvo.
XIV a. etninėje Lietuvoje atsirado pirmieji mūriniai pastatai, tačiau ši naujovė buvo prieinama tik valdovams ir Gediminaičių dinastijos kunigaikščiams. Kiti žmonės, tiek paprasti, tiek bajorai, gyveno mediniuose trobesiuose, kurie dažniausiai būdavo keturkampiai, suręsti iš rastų, be pamatų, pastatyti tiesiai ant žemės. Žemutinė namo dalis nuo šalčio ir vandens iš išorės buvo sandarinama žemės, lapų ar mėšlo sluoksniu. Sienų plyšiai glaistomi moliu ar užkamšomi samanomis. Grindys dažniausiai būdavo medinės, retas namas būdavo su lubomis. Pagrindinis vidinis namo elementas buvo atviras ugniakuras arba plūkta krosnis. Gyvenamoje patalpoje laikyti ir gyvuliai (greičiausiai jaunikliai). Miegodavo žmonės ant suolų.
Vidutinė žmonių gyvenimo trukmė buvo labai nedidelė lyginant su šiuolaikine: vos 22-25 metai. Moterys ir miestų gyventojai vidutiniškai gyveno dar trumpiau. Sulaukti penkiasdešimties metų amžiaus buvo gana retas reiškinys (tokio amžiaus sulaukdavo tik apie 2 proc. gyventojų). Pagrindinė tokios gyvenimo trukmės priežastis − didelis vaikų mirtingumas, dažnos gimdymo komplikacijos, pasibaigdavosios gimdyvių mirtimi. Dažna mirties priežastis buvo infekcinės ligos, labai paplitusios žarnyno infekcijos ir parazitai, mažakraujystė (ypač tarp vaikų). Menkas atsparumas ligoms ir epidemijų protrūkiai buvo dėl prastos asmeninės higienos ir sanitarijos. Kai kuriose sodybose buvo šuliniai, bet dažnai vanduo buvo semiamas iš paviršinių vandens telkinių. Kelios šeimos naudodavosi viena pirtimi, bet namų švaros nepalaikė, sodybos buvo užterštos buitinėmis atliekomis, gyvulių mėšlu, o dažnai ir žmonių išmatomis.
XIII−XIV a. alkis ir maisto stygius buvo įprastas reiškinys. Tai lėmė nedidelis darbo našumas, menkas ūkio produktyvumas, blogi orai, augalų, gyvulių ligos, dažni karai. Maistas (ypač galvijai) buvo pageidaujamas karo grobis, kita vertus, tai, ko negalėjo pagrobti, dažniausiai sunaikindavo.
Pagrindiniai maisto produktai buvo grūdai ir mėsa. Pieno produktai sudarė apie 10 proc. Svarbiausia grūdinė kultūra buvo rugiai, taip pat auginti kviečiai, avižos, miežiai, soros, grikiai. Populiariausios daržovės buvo ropės, gausiai auginta ankštinių kultūrų − žirnių, pupų, lęšių. Kitos daržovės plito lėtai. Populiariausi valgiai − košės arba rūpokai sumaltų, nevalytų grūdų paplotėliai, nes ir duona buvo laikoma prabangiu maistu. Mėsa buvo labai svarbus, bet nekasdienis produktas. Dažniausiai valgyta naminių gyvulių ir paukščių mėsa. Gyvulinės kilmės produktų racioną šiek tiek paįvairindavo žvėriena ir žuvis. Pienas ir jo gaminiai buvo prabangos ženklas, nes karvės jo duodavo mažai, taip pat melžtos avys, ožkos, kumelės. Diduomenės mityba, žinoma, buvo gausesnė ir įvairesnė: racioną papildydavo importiniai maisto produktai (ryžiai, jūrų žuvys, vynuogės ir kita). Puotose buvo gausiai geriama giros, alaus, midaus ir vyno. Pastarasis buvo importinis gėrimas, skirtas vien turtingiesiems.
Nerijus Babinskas

Istorija

Pagoniškosios epochos ūkis ir kasdienybė

Ar žinote, kad...