kalba literatūra istorija
A Ą B C Č D E Ę Ė F G H I Į Y J K L M N O P R S Š T U Ų Ū V Z Ž
 
400
1500
1600
1750
1822
1904
1988
ANTIKA
VIDURAMŽIAI
RENESANSAS
BAROKAS
APŠVIETA
ROMANTIZMAS IR REALIZMAS
XX A. LITERATŪRA
ŠIUOLAIKINĖ LITERATŪRA
LIETUVOS PROISTORĖ
 
LIETUVOS DIDVALSTYBĖS KŪRIMASIS
LDK CHRISTIANIZACIJA
LDK BAJORŲ RESPUBLIKA
LDK ABIEJŲ TAUTŲ RESPUBLIKOJE
ATR REFORMOS. VALSTYBĖS SUNAIKINIMAS
LIETUVA RUSIJOS IMPERIJOJE
MODERNIOJI LIETUVOS RESPUBLIKA
OKUPUOTA LIETUVA. SOVIETIZACIJA
ŠIUOLAIKINĖ LIETUVOS VALSTYBĖ
 
1009
1240
1387
1529
1569
1773
1795
1918
1940
1990

Istorija

Istorija > LDK bajorų Respublikos įtvirtinimas. Reformacija

LDK bajorų Respublikos įtvirtinimas. Reformacija

XVI amžius Lietuvos istorijoje – tai kultūrinio pakilimo ir esminių politinių, socialinių bei ūkinių permainų metas. Įdomu pastebėti, kad nuo nutrūkusios personalinės unijos su Lenkija epizodo XV-XVI a. sandūroje Lietuva priėjo prie jungtinės valstybės įkūrimo Liublino unijos aktu 1569 metais. Beje, būtent XVI a. nutrūko Gediminaičių (Jogailaičių) dinastija ir buvo pereita prie valdovo rinkimo principo. Valdovą rinko jau susiformavusi politinė tauta – bajorų luomas, kuris galutinai susiklostė irgi būtent XVI amžiuje. Lietuva tapo savitu luominės monarchijos variantu: vienaluome monarchija, nes trilypė luomų sistema (dvasininkai, bajorai, miestiečiai) būdinga Vakarų Europai, nesusiformavo. Būtent per XVI a. pirmuosius du trečdalius įvyko esminiai politinės santvarkos pokyčiai: LDK iš didikų oligarchijos tapo bajorų respublika. Iki XVI a. vidurio valstybėje dar vyravo negausus elitas, kelių giminių atstovai iki gyvos galvos užėmė svarbiausias tiek centrines, tiek regionines pareigybes, sudarė ponų tarybos branduolį. Kintant geopolitinei padėčiai, dėl didėjančių išorinių grėsmių ponams prireikė platesnės socialinės atramos, todėl XVI a. sparčiai augo bajorų didžiosios sueigos − seimų − reikšmė. Seimas iš patariamosios tapo įstatymų leidžiamąja institucija. Galiausiai visą teisių sistemą bajorai įgijo po 1564-1566 m. teismų ir administracijos reformos, suformuota nuosekli bajorų atstovavimo seimuose sistema. Visas šis procesas buvo užfiksuotas Lietuvos Statutuose – įspūdinguose LDK teisės kodifikacijos paminkluose, kurie savo sistemingumu pranoko kaimynus (Lenkiją, Livoniją, Rusiją). Didėjantį politinės tautos sąmoningumą atspindi XVI a. pirmaisiais dešimtmečiais sukurta tautinė kronika, pasakojanti apie garbingą Lietuvos praeitį (ypač Vytauto valdymo laikais), taip pat joje pateikta tautinį pasididžiavimą skatinanti romėniškoji lietuvių kilmės teorija. Sparčiai plėtojosi ir grožinė literatūra, buvo rašomi poleminiai bei politiniai traktatai (daugiausia lotyniškai).
XVI a. viduryje atlikta didelė žemės reforma (Valakų reforma), kuri sueuropino Lietuvos žemėtvarką, žemėnaudą ir žemdirbystę. Tai leido iš esmės padidinti pajamas iš valdovo ir didikų dvarų, racionalizuoti jų valdymą. Įdiegta pažangesnė žemėnaudos sistema – taisyklingas trilaukis. Kita vertus, Valakų reforma galutinai įtvirtino ir baudžiavą: sustiprėjo valstiečių išnaudojimas, buvo sparčiai steigiami palivarkai, kur plačiai naudotas priverstinis baudžiauninkų darbas. Nors XVI a. LDK aktyviau įsitraukė į tarptautinę prekybą išaugusiame eksporte vyravo žemės ūkio ir miško produktai. Tarptautiniame darbo pasidalijime Lietuvai teko periferijos – žaliavų ir maisto produktų tiekėjo – vaidmuo, tuo tarpu tuos produktus ir žaliavas vartojanti Vakarų Europa plėtojo savo pramonę. Kadangi miestiečių luomas nesusiformavo, pirkliai neturėjo tokių teisių kaip Vakarų Europoje ir susidurdavo su stipria kilmingųjų konkurencija. Prekyba besiverčiančiųjų pajamas mažino ir tai, kad LDK neturėjo savų jūrų uostų, todėl dalis pelno tekdavo tarpininkams svetimšaliams.
XVI a. – taip pat ir sparčios švietimo plėtros metas: nors pavienių mokyklų Lietuvoje būta jau nuo XIV a. pabaigos, tačiau tik 1526 m. Vilniaus vyskupijos sinodas nutarė sukurti parapinių mokylų tinklą, o jau 1579 m. įsteigta Vilniaus akademija (būsimasis universitetas). Plintant Reformacijai ir Renesanso idėjoms, daugėjant raštingų žmonių, išaugo knygų poreikis, todėl XVI a. LDK atsirado spaustuvių: pirmąją Vilniuje apie 1520 m. įsteigė Pranciškus Skorina, vis dėlto sisteminga knygų leidyba prasidėjo tik XVI a. 3-iame ketvirtyje, kai LDK teritorijoje buvo įkurtos kelios protestantų spaustuvės.
Visi šie pokyčiai vyko pasikeitusios geopolitinės situacijos sąlygomis – nuo XV a. pabaigos išaugus suvienytos ir nuo totorių priklausomybės išsivadavusios Maskvos valstybės galiai, ji tapo nuolatine grėsme LDK viešpatavimui rytų slavų žemėse, dažni ir alinantys karai rytuose vertė ieškoti sąjungininkų. Nors ir praradusi dalį teritorijų LDK, kartais su Lenkijos pagalba ne tik sugebėjo atsilaikyti, bet ir pasiekė šlovingų pergalių.
XVI a. LDK pasiekė ir kai kurios Renesanso apraiškos. Renesansą kultūros istorijos žinovai paprastai apibrėžia kaip Vakarų Europos kultūros istorijos laikotarpį maždaug tarp 1300 ir 1600 metų. Pagrindinis šios epochos bruožas buvo mėginimas iš esmės atgaivinti praeities kultūrą, daugelyje sričių ir žanrų imituojant antiką. Iš čia kilęs ir pats laikotarpio pavadinimas (t.y. atgimimas). Renesansas neatskiriamai susijęs su humanistų sąjūdžiu. Renesansinis humanizmas buvo ne tiek filosofinė kryptis ar sistema, kiek kultūrinė ir edukacinė programa, labiausiai orientuota į literatūros, klasikinių kalbų, ypač lotynų, studijas. Nors humanistai atkakliai bandė atgaivinti antiką, tačiau nesiekė atsisakyti krikščionybės, nes dauguma jų buvo dvasininkai. Humanistinės minties plėtotei ypač svarbus buvo J. Gutenbergo išradimas – spausdinimas su renkamaisiais spaudmenimis. Tai buvo techninė „humanistinės revoliucijos“ prielaida.
Kalbant apie Renesanso ir Lietuvos santykį, reikia prisiminti, kad Lietuvoje XVI a. niekas negalėjo „atgimti“, nes ji pati, kaip integrali Vakarų krikščioniškosios civilizacijos dalis, dar buvo „naujokė“, gebėjusi tik mėgdžioti tuometinei katalikiškai Europai būdingas kultūrinės raiškos formas. Todėl galima kalbėti tik apie Renesanso apraiškas Lietuvos literatūroje, architektūroje, švietime, istorinėje savimonėje ir kitur, o ne kultūros epochą. Kita vertus, svarbu pabrėžti, kad būtent XVI a. LDK pati gimė kaip savitas ir visavertis europietiškos kultūros reiškinys.
XVI a. LDK pasiekė ir kitas visos Europos kultūros reiškinys − Reformacija, kurią mokslininkai apibrėžia kaip XVI-XVII a. Vakarų krikščionių religinį judėjimą, reikalavusį pertvarkyti katalikų bažnyčią, siekusį įtvirtinti betarpiškesnį, nuo sustabarėjimo ir formalizmo apvalytą religingumą. Reformaciją 1517 m. Vokietijoje pradėjo Martynas Liuteris, kuris Vitenberge paskelbė savo tezes. Reformacijos idėjos greitai pasklido po visą katalikišką Europą. Jos idėjų veikiami pasauliečiai pradėjo aktyviai studijuoti Bibliją (ji pradėta versti į nacionalines kalbas), reikšti nuomonę tikėjimo klausimais, suaktyvėjo knygų rašymas ir leidyba. Šio religinio judėjimo pasekmė buvo Vakarų krikščionybės skilimas ir naujos srovės – protestantizmo – susidarymas. Skiriamos kelios šios srovės šakos: liuteronybė (evangelikų liuteronų), kalvinizmas (evangelikų reformatų), anglikonybė, bei radikalios atšakos (anabaptizmas, arijonizmas ir kita). Siekdama mažinti protestantų įtaką, katalikų bažnyčia taip pat ėmėsi reformų – pradėjo kontrreformaciją. Religiniai ginčai ir nesutarimai XVI-XVII a. dažnai įgydavo smurtines formas, kildavo masinių susidorojimų su kitatikiais ar religinių karų. Reformacija buvo nepaprastai reikšmingas reiškinys, gerokai keitęs žmonių mąstymą, pasaulėžiūrą. Ne veltui didelės dalis istorikų ją sieja su Naujųjų amžių pradžia.
Skirtingai nei Renesanso, Reformacijos idėjos Lietuvą pasiekė gana greitai LDK bajorija ir ponai aktyviai įsitraukė į šį sąjūdį, visuomeninio kultūrinio gyvenimo suaktyvėjimas gerokai prisidėjo prie knygų leidybos ir švietimo plėtros.
Gausių XVI a. pokyčių priežastis vargu ar derėtų labiausiai sieti su Renesanso ar Reformacijos idėjų poveikiu (nors tam tikros įtakos ir negalima neigti). Tai greičiau laikytina po Lietuvos krikšto 1387 m. prasidėjusios sparčios ir sėkmingos europeizacijos proceso ilgalaike pasekme. Žvelgiant iš ilgalaikės istorinės perspektyvos Lietuva neturėjo daug laiko, bet vis dėlto iki XVI a. pradžios ji sugebėjo perimti civilizacijos vertybių minimumą ir sukurti savo periferinį europietiškos kultūros modelį. Jo pagrindu Lietuva XVI a. aktyviai įsitraukė į bendraeuropinius procesus (Reformacija ir kontrreformacija) ir pasiekė įspūdingų laimėjimų (Lietuvos Statutai, Vilniaus universitetas).
Nerijus Babinskas
Vilniaus Žemutinės pilies rūmai. Dail. K. Račinskis, 1832.Palemonas. XVIII a. rankraštinė knyga „Įvairenybės“.Kėdainių evangelikų reformatų bažnyčia. Aut. N. Orda, 1875.Žygimantas Senasis. Iš S. Herberšteino „Užrašai apie Maskoviją“ (1549).Bonos Sforzos antkapis Šv. Mikalojaus bazilikoje Baryje.Žygimantas Augustas. Než. dail., 1561.Paskutiniųjų Jogailaičių portretų galerija. L. Kranachas Jaunesnysis, XVI a. vid.Liublino unijos 1569 m. liepos 1 d. pergamentas.Liublinas.

Ar žinote, kad...