Istorija
- Lietuvos proistorė
- Lietuvos proistorės periodizacija. Archeologinės kultūros
- Baltų susidarymas. Baltų gentys ir jų likimas
- Baltų patekimas į Vakarų Europos akiratį
- Šv. Brunonas ir 1009-ųjų misija
- Lietuvos didvalstybės kūrimasis
- LDK europėjimas ir christianizacija
- LDK bajorų Respublikos įtvirtinimas. Reformacija
- LDK Abiejų Tautų Respublikoje. Katalikiškoji reforma
- Valstybės ir visuomenės reformos. ATR sunaikinimas
- Lietuva Rusijos imperijoje. Moderniosios tautos kūrimas
- Modernioji Lietuvos Respublika
- Okupuota Lietuva. Sovietizacija
- Šiuolaikinė Lietuvos valstybė
Lietuvos proistorės periodizacija. Archeologinės kultūros
Pirmiausia reikėtų pastebėti, kad mokslininkai vartoja dvi savo reikšme artimas, bet netapačias sąvokas: priešistorė ir proistorė. Tradiciškai pagrindinis istorikų žinių šaltinis apie praeitį yra vadinamieji rašytiniai šaltiniai (įvairūs dokumentai, kronikos, laiškai ir kita). Todėl tas žmonijos laikotarpis, kai žmonės dar neturėjo rašto ir nepaliko jokių rašytinių šaltinių, vadinamas priešistore (t.y. ikiistoriniais laikais). Tuo tarpu proistore vadinamas toks tautų ar genčių gyvavimo tarpsnis, kai jos pačios dar neturėjo rašto, bet apie jas žinių yra išlikę kaimyninių ar tolimesnių tautų raštuose. Todėl manoma, kad Lietuvos priešistorė prasidėjo maždaug prieš 12-13 tūkstančių metų, o baltų proistorė − I a. po Kr., nes iš to laiko išliko ankstyviausias patikimas baltų (aisčių) genčių paminėjimas romėnų raštuose.
Žmonijos istorija (kartu su priešistore ir proistore) tradiciškai skaidomas į laikotarpius, pavadintus pagal tai, iš kokios medžiagos buvo gaminami pagrindiniai įrankiai. Tai yra akmens, bronzos ir geležies amžiai (kartais dar skiriamas tarpinis tarp akmens ir bronzos − vario amžius, dar vadinamas eneolitu, arba chalkolitu). Pirmasis tokią periodizaciją XIX a. viduryje pasiūlė danų mokslininkas Ch. J. Thompsenas. Ilgiausiai iš tų laikotarpių truko akmens amžius, todėl jis paprastai dar skirstomas į paleolitą, mezolitą ir neolitą (t.y. senąjį, vidurinįjį ir naująjį akmens amžių). Įvairiuose regionuose žmonių darbo įrankiai kito netolygiai, todėl tiek naujų įrankių gaminimo medžiagų gavyba ir apdirbimas, tiek tobulesnės tos pačios medžiagos apdirbimo technologijos paplito skirtingu metu. Todėl įvairių regionų priešistorės ir istorijos periodizacija skiriasi. Dėl skirtingų gamtos sąlygų (klimato, dirvožemio derlingumo, reljefo ir kita) ir daugelio kitų veiksnių žmonės skirtingu laiku perėjo prie gamybinio (atkuriamojo) ūkio, įkūrė miestus ir valstybes, sukūrė rašto sistemas.
Nors kai kurios tautos jau bronzos amžiuje buvo sukūrusios savo valstybes (Tarpupyje, Egipte) ir turėjo rašmenis, tačiau Lietuvą geležiniai dirbiniai pasiekė ir įsivyravo dar ikiistoriniais laikais, kai mūsų protėviai dar neturėjo nei rašto, nei valstybės. Taigi Lietuvos akmens, bronzos (senesnėje literatūroje netiksliai vadinamą žalvario) ir geležies amžius priskiriamas ikiistoriniam laikotarpiui. Akmens amžius Lietuvoje prasidėjo nuo pirmųjų gyventojų atsikraustymo, bronzos amžiaus pradžia datuojama maždaug 1600 m. pr. Kr., geležies − maždaug 500 m. pr. Kr.
Seniausios žmonijos praeities negalime pažinti iš rašytinių šaltinių, todėl svarbiausias priešistorės (iš dalies ir proistorės) pažinimo būdas yra archeologiniai kasinėjimai. Mokslininkai pastebėjo, kad tam tikrose teritorijose rastiems ir tam tikram laikotarpiui priskiriamiems archeologų radiniams būdingi bendri bruožai. Tuo remiantis išskiriamos archeologinės kultūros. Paprastai tam tikros archeologinės kultūros siejamos su viena ar kita etnine bendrija, tačiau ne visais atvejais jos sutampa. Todėl tiriant konkrečios tautos kilmę būtina atsižvelgti į genčių ryšius, maišymąsi, migraciją, asimiliaciją ir panašius reiškinius.
Dabartinės Lietuvos teritorijoje iki indoeuropiečių atėjimo mokslininkai išskiria kelias vienas kitą keitusias, bet tęstinumo ryšiais susijusias archeologines kultūras. Anksčiausiai poledynmečiu į dabartinės Lietuvos teritoriją atsikraustė Madleno ir Svidrų archeologinėms kultūroms priskiriami žmonės. Šių kultūrų pagrindu susiformavo Kundos ir Nemuno, o jų pagrindu − Narvos ir neolitinė Nemuno kultūros. Šių kultūrų žmonės jau laikomi tiesioginiais baltų protėviais.
Nerijus Babinskas
