Istorija
- Lietuvos proistorė
- Lietuvos proistorės periodizacija. Archeologinės kultūros
- Baltų susidarymas. Baltų gentys ir jų likimas
- Baltų patekimas į Vakarų Europos akiratį
- Šv. Brunonas ir 1009-ųjų misija
- Lietuvos didvalstybės kūrimasis
- LDK europėjimas ir christianizacija
- LDK bajorų Respublikos įtvirtinimas. Reformacija
- LDK Abiejų Tautų Respublikoje. Katalikiškoji reforma
- Valstybės ir visuomenės reformos. ATR sunaikinimas
- Lietuva Rusijos imperijoje. Moderniosios tautos kūrimas
- Modernioji Lietuvos Respublika
- Okupuota Lietuva. Sovietizacija
- Šiuolaikinė Lietuvos valstybė
Šv. Brunonas ir 1009-ųjų misija
Lietuva pirmą kartą paminėta 1009 m. vokiečių Kvedlinburgo analuose, rašant apie saksų misionieriaus šv. Brunono Bonifaco nužudymą „Rusios ir Lietuvos pasienyje“.Apie 974 m. Vokietijoje, saksų didikų Brunono ir Idos šeimoje Kverfurte, gimęs Brunonas mokėsi Magdeburgo katedros mokykloje, buvo šios katedros kanauninkas. Kiek vėliau priimtas į Otonas III (979–1002, Šv. Romos imperatorius nuo 996) dvarą ir su imperatoriumi apie 998 m. atvyko į Romą. Ten įstojo į benediktinų šv. Bonifaco ir šv. Aleksijaus vienuolyną, kur pasirinko vienuolišką Bonifaco vardą. Tačiau greitai būsimasis misionierius prisidėjo prie šv. Romualdo eremitų (atsiskyrėlių) ir ėmė gyventi atsiskyrėlišką griežto neturto, askezės ir fizinio darbo gyvenimą. 1004 m. Magdeburgo arkivyskupo Taginono įšventintas arkivyskupu pagonims. Taip Brunonas aktyviai pradėjo veikti kaip misionierius. Jis vyko į Vengriją, lankėsi Kijevo Rusioje, iš ten patraukė į pagonių pečenegų kraštą, įšventino vyskupą misijoms Švedijoje. Kviečiamas karaliaus Boleslovo Narsiojo, 1008 m. atkeliavo į Lenkiją ir iš čia leidosi kelionėn į baltų žemes, kur 1009 m. ir baigė žemiškąjį gyvenimą kaip Kristaus kankinys. Būtent ši žinia ir užfiksuota minėtuose Kvedlinburgo analuose.
Tačiau tai – nevienintelis šaltinis, aprašęs šį įvykį. Žinoma apie 30 šaltinių, kuriuose rašoma apie šv. Brunono kankinišką mirtį 1009 metais. Tik keletas iš jų yra šv. Brunono amžininkų kūriniai. Šiuose šaltiniuose šv. Brunono mirties vieta įvardijama Prūsija, Rusija ar Prūsijos – Rusijos pasienis. Tuo metu šv. Brunonas nebuvo pirmasis misionierius, pasiekęs šiuos kraštus. Jis tęsė kiek anksčiau, 997 m., Prūsuose nužudyto šv. Adalberto (Vaitiekaus) darbus. Tačiau dar ir XIII a. šaltiniai painiojo lietuvius su prūsais. Todėl šiandien istorikai mano, kad visi šv. Brunono mirties ciklo šaltiniai kalba apie tą patį įvykį, o pats misionierius galėjo žūti Lietuvoje. Skirtingai nei lakoniškame įraše apie šį misionierių Kvedlinburgo analuose, kituose to laiko šaltiniuose – Merseburgo vyskupo Titmaro kronikoje, Viperto pasakojime ir Petro Damianio „Šv. Romualdo gyvenime“ – apie šv. Brunono mirtį pasakojama plačiau. Šie šaltiniai leidžia pažinti ir XI a. pradžios Lietuvos visuomenę.
Lietuva vadinama tėvonija. Vos tik pasiekęs jos paribį, šv. Brunonas su palydovais buvo nuvestas pas pagonių karalių Netimerą. Jis misionierių priėmė savo rūmuose. Paskui Netimerui matant Brunonas atlaikė mišias ir pasakė pamokslą. Tam, kad įtikintų Netimerą krikštytis, Brunonas turėjo iškęsti išbandymą ugnimi. Pasak Viperto, misionierius turėjo išsėdėti liepsnuose, kol buvo sugiedotos septynios psalmės, o pasak Damianio, jis turėjo pereiti per laužo liepsnas. Stebuklui įvykus – Brunonui nesudegus, karalius Netimeras su 300 vyrų kariauna apsikrikštijo. Paskui Brunonas nuvyko pas atskirai gyvenusį karaliaus brolį Zebedeną. Šis, priešiškas misionieriaus skelbiamam tikėjimui, įsakė nukirsti jam galvą. Nukirsta Brunono galva buvo įmesta į Alstros upę.
Taip 1009-tieji įgijo ištiso Lietuvos istorijos siužeto pobūdį, o 2009-aisiais – katalikiškoji Europa paminėjo šio šventojo mirties Millenniumą, o Lietuva – ir savo Tūkstantmetį.
