kalba literatūra istorija
A Ą B C Č D E Ę Ė F G H I Į Y J K L M N O P R S Š T U Ų Ū V Z Ž
 
400
1500
1600
1750
1822
1904
1988
ANTIKA
VIDURAMŽIAI
RENESANSAS
BAROKAS
APŠVIETA
ROMANTIZMAS IR REALIZMAS
XX A. LITERATŪRA
ŠIUOLAIKINĖ LITERATŪRA
LIETUVOS PROISTORĖ
 
LIETUVOS DIDVALSTYBĖS KŪRIMASIS
LDK CHRISTIANIZACIJA
LDK BAJORŲ RESPUBLIKA
LDK ABIEJŲ TAUTŲ RESPUBLIKOJE
ATR REFORMOS. VALSTYBĖS SUNAIKINIMAS
LIETUVA RUSIJOS IMPERIJOJE
MODERNIOJI LIETUVOS RESPUBLIKA
OKUPUOTA LIETUVA. SOVIETIZACIJA
ŠIUOLAIKINĖ LIETUVOS VALSTYBĖ
 
1009
1240
1387
1529
1569
1773
1795
1918
1940
1990

Istorija

Istorija > LDK europėjimas ir christianizacija

LDK miestai ir Magdeburgo teisė


Miestams kurtis Lietuvoje sąlygos atsirado susisluoksniavus visuomenei ir susikūrus valstybei. Valstybės valdžios centrai ėmė telkti valdyme dalyvaujančius žmones bei jų poreikius tenkinančius amatininkus ir pirklius. Pagoniškoje Lietuvoje buvo tik trys miestai: Vilnius, Trakais ir Kernavė. Kernavę 1390 m. sudegino kryžiuočiai ir po to ji nebeatsigavo. Kad sparčiau augtų miestai, LDK trūko kvalifikuotų amatininkų ir pasiturinčių pirklių, todėl didysis kunigaikštis Gediminas XIV a. pirmojoje pusėje kvietė į Lietuvą Hanzos miestų pirklius ir amatininkus.
XIV a. pabaigoje Lietuvai priėmus krikštą miestams imtos teikti vadinamosios magdeburginės privilegijos (t.y. galimybė tvarkytis pagal Vokietijos miesto Magdeburgo pavyzdį). Pirmąją privilegiją dar 1387 m. Jogaila suteikė Vilniui. Panašias privilegijas 1390 m. gavo Brasta (Brestas), 1408 m. – Kaunas, apie 1409 m. – Trakai. Magdeburgo teisė reiškė galimybę miestui turėti savivaldą, t.y. dalinį miesto bendruomenės išsilaisvinimą iš valdovo ar jo vietininkų tiesioginės valdžios. Savivaldos institucijos buvo vaitas, miesto taryba (susidedanti iš burmistrų ir tarėjų), taip pat vadinamasis suolininkų teismas. Aukščiausią miesto valdžios pareigūną – vaitą skirdavo valdovas (privačiuose miestuose – savininkas). Vis dėlto vaito pareigos buvo labiau reprezentacinės (pvz., jis pirmininkavo suolininkų teismo posėdžiams, tačiau pats balso teisės neturėjo), o realią valdžią buvo sutelkusi miesto taryba, kuri skelbdavo miesto vidaus gyvenimo nuostatus, turėjo vykdomąją valdžią, nagrinėjo dalį miestiečių bylų. Miestų savivaldos institucijų rezidencija būdavo rotušė, kurias didieji miestai dėl prestižo stengdavosi statyti mūrines.
Nors minėtos privilegijos buvo suteiktos konkretiems miestams, tačiau jos nustatydavo miestiečių statusą visoje valstybėje. Todėl nuo XV a. galima kalbėti apie besiklostantį LDK miestiečių luomą, nors galutinai visos valstybės mastu jis buvo įteisintas tik 1791 m. gegužės 3 d. konstitucijoje. Be to, skirtingai nei Vakarų Europoje (Prancūzija, Anglija), LDK miestiečiai neįgijo politinių teisių (jie neturėjo savo atstovų nuo XVI a. pradėtuose šaukti seimuose).
Miestiečių bendruomenę sudarė pirkliai, amatininkai, smulkūs prekeiviai, taip pat padieniai samdiniai, elgetos ir kiti. Visateisiais miestiečiais (vadinamaisiais miesto piliečiais) buvo tik nekilnojamo turto turintys ir miestui prisiekę jo gyventojai. Lietuvos miestuose gyveno įvairių tautybių žmonių. Kaune, o gal ir kituose miestuose, organizuojant miestiečių bendruomenę buvo svarbus atsikėlusių vokiečių pirklių ir amatininkų indėlis. Vilniuje buvo ženkli iš Rusios miestų atsikėlėlių stačiatikių bendruomenė, kurie taip pat buvo laikomi visateisiais miestiečiais. Nekrikščioniškos gyventojų grupės (žydai, karaimai, totoriai) taip pat gyveno miestuose, tačiau jie sudarė atskiras bendruomenes, kurios tvarkėsi pagal savo teisę.
Miestiečiai jungėsi į įvairias brolijas, o nuo XV a. pabaigos pradėjo burtis ir į cechus, vienijančius vienos ar kelių panašių specialybių amatininkus. Kita vertus, pirkliai nesudarė Vakarų Europos miestams būdingų gildijų. Lietuvos miestai pasižymėjo pakantumu įvairioms krikščioniškoms konfesijoms, religiniai konfliktai buvo gana reti. Savivaldos institucijų veikloje dalyvavo įvairių krikščioniškų konfesijų atstovai, amatininkų cechai taip pat juos vienijo.
Bažnyčia, pilis ar dvaras, nors įsikūrę miestuose, jiems nebuvo pavaldūs. Į miestus (ypač Vilnių) kėlėsi ir bajorai bei ponai. Jie įsigydavo žemės sklypų pačiame mieste (dažnai pažeisdami tvarką) ir pasistatydavo savo rezidencijų. Tokie gyventojai nemokėjo mokesčių miestui ir nepripažindavo Magdeburgo teisės veikimo savo valdose. Panaši padėtis klostėsi ir bažnyčių valdose. Tokios privačios ar bažnytinės valdos savivaldaus miesto ribose vadinamos jurisdikomis.
Į miestus keldavosi ir valstiečiai, bet įsilieti į miesto bendruomenę galėjo tik išgyvenę mieste nuo kelerių iki keliolikos metų. Asmeniškai nelaisvi valstiečiai kaip bėgliai dažnai buvo grąžinami savininkui.
Nerijus Babinskas
Magdeburgo teisė.Karpavičienė apie Magdeburgo miesto santvarką.Kiaupa apie Magdeburgo teisę Lietuvoje.Karpavičienė apie Magdeburgo teisės reikšmę miestams.Miestų panorama, miestiečių etninė įvairovė.Gudavičius apie Kernavę.Vilniaus panorama. Iš Brauno atlaso (1581).Gardino panorama. Iš Brauno atlaso (1575).Vilnius iš Miunsterio kosmografijos (1552).Lietuva iš lotyniškos Šedelio kronikos (1493).Lietuva iš vokiškos Šedelio kronikos (1493).Miestiečių buitis.LDK monetos.LDK miestietė. Iš Veccellio kostiumų knygos (1664).Kiaupa apie miestų atsiradimą Lietuvoje.Kiaupa apie laisvo oro taisyklę.Lenkijos ir Lietuvos žemėlapis iš Miunsterio kosmografijos (1560).Šiaurės Europa iš Agnese Battista atlaso (apie 1550).LDK magdeburginiai miestai.

Ar žinote, kad...