kalba literatūra istorija
A Ą B C Č D E Ę Ė F G H I Į Y J K L M N O P R S Š T U Ų Ū V Z Ž
 
400
1500
1600
1750
1822
1904
1988
ANTIKA
VIDURAMŽIAI
RENESANSAS
BAROKAS
APŠVIETA
ROMANTIZMAS IR REALIZMAS
XX A. LITERATŪRA
ŠIUOLAIKINĖ LITERATŪRA
LIETUVOS PROISTORĖ
 
LIETUVOS DIDVALSTYBĖS KŪRIMASIS
LDK CHRISTIANIZACIJA
LDK BAJORŲ RESPUBLIKA
LDK ABIEJŲ TAUTŲ RESPUBLIKOJE
ATR REFORMOS. VALSTYBĖS SUNAIKINIMAS
LIETUVA RUSIJOS IMPERIJOJE
MODERNIOJI LIETUVOS RESPUBLIKA
OKUPUOTA LIETUVA. SOVIETIZACIJA
ŠIUOLAIKINĖ LIETUVOS VALSTYBĖ
 
1009
1240
1387
1529
1569
1773
1795
1918
1940
1990

Literatūra

Literatūra > Tautosaka

Mitai



Žmogus šiame pasaulyje, atrodo, niekada nesijautė vienas, jis visada gyveno dievų akivaizdoje ir kaimynystėje. Kaip žmogus suvokė save ir supantį pasaulį – savo ir pasaulio pradžią bei pabaigą, ką garbino, kieno globos tikėjosi – visa tai aiškinasi mitologijos, religijos istorijos studijos. Tai vienas kitą papildantys mokslai.
Apie senąją lietuvių religiją ir mitologiją kalbame kaip apie visumą, kuri ilgą laiką buvo persmelkusi beveik visas žmogaus gyvenimo sferas ir sudarė pažiūrų į pasaulį branduolį. Mitologija – tai ir mokslas, tiriantis mitus. O mitai – pasakojimai apie pasaulio pabaigą ar pradžią, apie bet kokios naujovės įvedimą, apie dievus, jų tarpusavio santykius, apie dievų santykius su žmonėmis. Jie pagrindžia ritualus, kultą, pasaulėvaizdį ir pasaulėžiūrą. Išmanydamas mitą, žmogus atkartoja dievybių veiksmus, žino, kaip kada jam dera elgtis, ir kokio rezultato tikėtis, rašė religijotyrininkas Gintaras Beresnevičius. Religija turi daugybę apibrėžimų, ją galima aiškintis kaip žmogaus santykį su dievybe, o tautos religija – tai tikėjimų sistema, kuri paliudijama ir išorinėmis formomis – apeigomis, ritualais, religine organizacija, hierarchija, egzistuojančiomis kulto vietomis, apeigomis ir jų atlikėjais, ir pan.
Apie mitus svarbu žinoti tai, jog jie buvo suvokiami kaip tikros istorijos. Mitai pasakoja apie pasaulio, dievų, žmonių, gyvybės ir mirties kilmę, žvėrių, augalų atsiradimą. Jie pagrindžia pasaulio tvarką, sąrangą. Mitai pagrindžia ir ritualus. Praeityje atlikti dievų (dydvyrių) žygdarbiai, apie kuriuos pasakojama mituose, ritualais atkartojami, primenami per pagrindines metų šventes. Tyrinėtojų manymu, ypač svarbūs buvo Naujųjų Metų šventėje atliekami pasaulio atnaujinimo ir harmonizavimo, kosminės ir pasaulio tvarkos atkūrimo ir užsitikrinimo ritualai.
Taigi mitas gyvavo kartu su mitine pasaulėžiūra ir ritualu. Pats mito pasakojimas buvo sakralus aktas, jis galėjo vykti tik ypatingu tam skirtu laiku, ir jį perpasakoti, manoma, buvo galima ne vien žodžiu, o ir judesiu ar piešiniu. Be abejo, mitinė informacija ištisus amžius gyvavo kaip sakralinė žodinė tradicija, kurią išmanė tik išrinktieji. Bet lietuviški šventraščiai arba autentiški sakralinės tradicijos esmę perteikiantys tekstai mūsų dienų nepasiekė. Tad natūraliai kyla klausimas, kokia medžiaga remiasi senosios religijos ir mitologijos tyrinėtojai, jei lietuviški šventraščiai arba autentiški sakralinės tradicijos esmę perteikiantys tekstai mūsų nepasiekė?
Žinome, kad rašto lietuviai neturėjo iki valstybės susiformavimo. G. Beresnevičius siūlo tai suvokti ne kaip mūsų nevisavertiškumo ženklą, bet kaip natūralų indoeuropietiškosios tradicijos požymį: „Rašto neturėjo Indijos arijai – tai jiems nesutrukdė sukurti ir tūkstantmečius išlaikyti 1028 didelės apimties Rigvedos himnus, Keltų žyniai savo šventraščių mokydavosi 20 metų, Skandinavų
Eda užrašyta XIII amžiuje, prieš tai gyvavo kaip žodinė tradicija.“
Jei ir lietuviai turėjo savo šventraščius, sakralinius tekstus, kurie buvo perteikiami kaip žodinė tradicija, paveldimi iš kartos į kartą, tai ši tradicija nutrūko su jos saugotojų – sakralinio luomo atstovų – išnykimu, religijos pasikeitimu. Tad mitologijos tyrinėtojai šiandien remiasi kitais mus pasiekusiais, skirtingos prigimties, žinių šaltiniais: 1. Archeologine medžiaga; 2. Senaisiais rašytiniais šaltiniais; 3. Visa tradicinė liaudies kultūra; 4. Kalba.
Lietuvių tautosaka pradėta užrašinėti labai vėlai – XIX amžiuje. Vis dėlto net ir tradicijai slopstant, tam tikri mitiniai provaizdžiai ar vaizdiniai, mitinio mąstymo modeliai išliko tautosakoje – pasakose, sakmėse, tikėjimuose, papročiuose. Tiesa, tai tik mito fragmentai ar šukės, bet mitologijos tyrinėtojai yra atidūs sakytinei tradicijai, pasakų ir sakmių tyrimams. Iš tiesų, sakmės pateikia žinių apie pasaulio sukūrimo aiškinimą, apie pasaulio ir žmogaus atsiradimą. Nors sakmių teikiama informacija įvairuoja, bet atsakymų į klausimus – iš ko, kaip buvo sukurtas pasaulis, kas tame kūrimo akte dalyvavo, kaip buvo sukurtas žmogus – jose dar atrasime.
Pasak vieno žymiausių lietuvių mitologijos tyrinėtojų Algirdo Juliaus Greimo, mito fragmentai gali būti įsiterpę ir pasakose. Jis pastebėjo, jog jei stebuklinė pasaka neatitinka kanono – griežtos pasaulio mokslininkų aprašytos pasakos struktūros – galime tikėtis, jog už pasakos personažų slypi Dievai ar kultūriniai herojai.
Kur dar ir kokiu pavidalu yra išlikusių lietuviškų ar baltiškų mitų, kur dar galėtume tikėtis nors jų nuotrupų?
Apie tai, kuo tikėjo, ką garbino, kaip savo religines apeigas atlikdavo mūsų protėviai, daugiausiai duomenų pateikia rašytiniai šaltiniai, t. y. geografiniai, istoriniai, bažnytiniai veikalai nuo I a. po Kr. iki, tarkim, XVIII a., nes vėliau imta užrašinėti tautosaką – tai, kas buvo išsaugota žmonių atmintyje. Rašytiniuose šaltiniuose yra įvardijami: baltų dievų vardai (teonimai); užfiksuotos kultų ar ritualų nuotrupos (kaip, kada ir kas garbinta, kas aukota); yra žinių apie senąsias šventvietes (kulto ir ritualų atlikimo vietas); kulto tarnus (taigi ir potencialius sakraliosios tradicijos saugotojus).
Tai svarbios žinios apie kažkada egzistavusį oficialųjį – viešąjį religinį gyvenimą. Iš šios inforamcijos jau galima daryti išvadas apie senąją baltų religiją kaip tam tikrą struktūrą.
Rašytiniuose šaltiniuose daug duomenų ir apie senuosius tikėjimus ir papročius – tai tik religinio gyvenimo fragmentai ar paribiai, bet būtent tokiu – tikėjimų pavidalu – mus iki šiol pasiekia nemažai senosios mitinės pasaulėžiūros atplaišų; yra duomenų apie laidojimo papročius, tad ir apie pomirtinio gyvenimo sampratą, mažiau liudijimų apie baltų arba lietuvių kalendorines ar šeimos šventes.
Rašytiniai šaltiniai, archeologija ir kalba leidžia kalbėti ir apie skirtingus, skirtingo laiko kultūrinius sluoksnius, kurie susiklosto į senovės baltų ir lietuvių religiją ir mitologiją. Dar daugiau, iš įvairių šaltinių mus pasiekusi informacija leidžia kalbėti apie skirtingus senosios religijos ir mitologijos sluoksnius, skirtingas vieno ar kito vaizdinio ištakas. Seniausias – ikiindoeuropietiškasis – Pabaltijo senųjų gyventojų kultūros klodas; antrasis – indoeuropietiškas, kuris pasitelkus pasaulyje išplėtotus lyginamuosius indoeuropeistikos tyrinėjimus, jau atrodo gana skaidrus. Trečiasis – baltiškasis ir lietuviškasis, o rašytiniai šaltiniai teikia duomenų net apie lietuvių (aukštaičių) bei žemaičių mitologijos ir religijos savitumus. Taigi iš rašytinių šaltinių sužinome ne tik apie senovės baltų genčių papročius, šventvietes, Deivų vardus. Pasitelkus jų medžiagą, bandoma rekonstruoti ir baltų religijos raida, tam tikros religinės reformos, tradicijos lūžio taškai.
Vis dėlto visi tyrinėtojai pripažįstas, jog vienintelis mus pasiekęs tikras baltiškas (lietuviškas) mitinis tekstas yra XIII-ojo amžiaus Rytų slavų rašytiniame šaltinyje –
Malalos kronikoje, įrašytas Sovijaus mitas, paaiškinantis mirusiųjų deginimo papročio atsiradimą ir liudijantis, jog ši naujovė ženklina ir rimtą pasaulėžiūrinį lūžį – naujų dievų panteono įvedimą.
Mitinio pasakojimo apie saulės pagrobimą ir išvadavimą, Zodiako ženklus ir milžinišką jų kūjį, fragmentą yra paliudijęs ir XV a. šaltinis – Jeronimo Prahiškio pasakojimas apie jo misijonierišką veiklą Lietuvoje; XVI a. Lietuvos metraščiuose išlikę legendos apie kunigaikštį Šventaragį ir jo palaidojimo vietą, apie Vilniaus įkūrimą, taip pat legendiniai pasakojimai apie lietuvių kilmę – visų pirma, Palemono istorija, atkreipianti dėmesį į romėniškas lietuvių kilmės šaknis. Prūsų legendos apie Brutenį ir Videvutį – Prūsijos religinio ir administracinio centrų steigėjus – taip pat gali būti perskaitomos kaip mitai. Šie mitams artimi pasakojimai bei jų nuotrupos, manoma, rėmėsi to meto sakytine liaudies tradicija. Pvz., sumitologintas pasakojimas apie valdovo Kęstučio ir amžinosios ugnies saugotojos Birutės vedybas, padavimai apie apie kitų miestų – Jurbarko, Kauno, Spėros, Naugarduko, Trakų bei kt. įkūrimą ir kt.
Gintaras Beresnevičius. Medžio funkcijos.Matas Pretorijus. Pasakojama apie kitus šventuosius prūsų medžius.Gintaras Beresnevičius. Baltai.Norbertas Vėlius. Pasaulio modelis.Marcelijus Martinaitis. Atsiminimai apie dangų ir žemę.Gintaras Beresnevičius. Mitas ir ritualas.Tomas Sakalauskas. Pokalbis su etnologu Gintaru Beresnevičiumi.Norberto Vėliaus pokalbis su antropologe Liucija Baškauskaite.Motiejus Valančius. Žemaičių vyskupystė.Vytautas Kavolis. Mitologiniai modeliai civilizacijų analizėje.Apeiginis saulės stabas, XIX a. Lietuvos nacionalinis muziejus.Romuvos šventykla Prūsijoje.Petras Repšys. Freska PASAULIO MEDIS.

Ar žinote, kad...