Literatūra

Literatūra > Viduramžiai

Viduramžiai

Viduramžiai – kultūros epocha, iškilusi po Antikos pasaulio žlugimo, apimanti VI–XIII a., o Vidurio ir Rytų Europoje užsitęsusi iki XV a. Pirmasis „Viduramžių“ – lotyniškai media aetas – terminą XV a. pavartojo popiežiaus sekretorius, italų istorikas, Renesanso humanistas Flavijus Biondas (Flavius Bondus). „Viduriniais amžiais“ jis nusakė laikotarpį nuo Romos imperijos žlugimo iki savo paties gyvenimo. Italų Renesanso poetas Frančeskas Petrarka (Francesco Petrarca) laikus po Romos žūties vadino „tamsiaisiais amžiais“. Patys Viduramžių žmonės suvokė savo gyvenamą metą kaip „krikščioniškus laikus“. Iš tiesų, Viduramžių kultūrą ir literatūrą buvo persmelkęs krikščioniškas pasaulio ir gyvenimo supratimas. IV a. Romos imperijoje pripažinta krikščionybė per Viduramžius išplito ir įsitvirtino tarp romanų, germanų, slavų ir, pagaliau, baltų tautų. Tačiau Viduramžių (kaip ir jokios kitos epochos) bruožų negalima absoliutinti. Viduramžiai apima visą tūkstantmetį – tai yra įvairių idėjų, ideologijų plitimo metas, skirtinguose regionuose suformuojantis savitus bruožus, todėl tiksliau būtų kalbėti apie atskirų šalių viduramžius, pvz., Anglijos, Prancūzijos ar Lietuvos.
Viduramžių literatūroje buvo ypatingai svarbus gyvas žodis: literatūros kūriniai buvo garsiai pasakojami, skaitomi, dainuojami. Literatūra glaudžiai sieta su muzika: literatūros tekstai dažnai turėjo savo melodijas, jų skaitymą lydėdavo instrumentinė muzika. Viduramžių literatūra ilgą laiką buvo kuriama lotynų kalba. Dauguma jos kūrinių rėmėsi Biblija. Šventasis Raštas buvo svarbiausias literatūros siužetų, vaizdinių, motyvų, idėjų šaltinis. Šios epochos literatūrą taip pat stipriai veikė Europos tautų liaudiškoji kūryba.
Viduramžių raštija pasižymėjo žanrų įvairove: tuo metu rašytos istorinės kronikos, žymių žmonių biografijos, šventųjų gyvenimai, filosofiniai ir teologiniai traktatai, laiškai, pamokslai, kelionių aprašymai, kurta poezija ir epiniai pasakojimai. Ankstyvaisiais Viduramžiais parašyti šv. Aurelijaus Augustino ir kitų Bažnyčios Tėvų kūriniai turėjo didelės įtakos visos epochos kultūrai. Daug poezijos buvo sukurta VIII–IX a. frankų karaliaus Karolio Didžiojo rūmuose. Čia buvo kuriamos religinės giesmės ir pasaulietinės panegirikos, dedikacijos, draugystę poetizuojantys eilėraščiai. IX a. Karolio Didžiojo sūnui Liudvikui buvo skirtas pirmasis lotyniškai parašytas Viduramžių istorinis epas Liudviko žygiai. Įdomus tų laikų literatūros reiškinys buvo vagantų – klajojančių studentų, mokytojų, riterių – rašyta poezija. Ji kvietė džiaugtis gyvenimu, mėgautis jo malonumais – vynu ir meile. XIII a. buvo sudarytas pats svarbiausias anoniminės vagantų poezijos rinkinys, kurį atrado Buro vienuolyne (Bavarijoje, Vokietijoje). Todėl šiandien jis lotyniškai vadinamas Carmina Burana – „Buro dainomis“. Viduramžiais daug literatūros sukurta ir tautinėmis kalbomis. Šiomis kalbomis rašyti kūriniai dažniausiai perėmė ir plėtojo lotyniškos literatūros temas ir motyvus.
Išskirtinė vieta Viduramžių literatūroje tenka herojiniam epui. Jis rėmėsi Europos tautų sakmėmis ir padavimais, kuriuose buvo šlovinami valdovai ir riteriai. Herojiniai epai buvo dainuojami miestų aikštėse pritariant styginiams instrumentams. Juose buvo aukštinama draugystė, ištikimybė, garbingumas, riteriška drąsa ir kitos vertybės. XI a. prancūzų kalba buvo sukurta Rolando giesmė, kurioje paskojama apie septynerius metus trukusį Karolio Didžiojo žygį į Ispaniją, drąsaus ir ryžtingo riterio Rolando žygdarbius, poetizuotas Karolio Didžiojo laikų frankų krikščionių patriotizmas, jų kova su kitatikiais maurais. XII šimtmetyje parašytas ispanų herojinis epas Giesmė apie mano Sidą, pasakojantis apie karžygio Sido darbus per Ispanijos krikščionių valdovų vykdomą maurų karalysčių Pirėnų (Iberijos) pusiasalyje užkariavimą (beje, šis epas paremtas tikrais įvykiais). XII–XIII a. sankirtoje parašytas garsiausias germanų epas Nybelungų giesmė, pasakojantis apie drakonų žudiko Zigfrydo istoriją burgundų rūmuose, jo nužudymą ir jo žmonos Krimhildos kerštą.
Viduramžiais klestėjo rūmų arba kurtuazinė literatūra, kuri buvo kuriama valdovų ir didikų pilyse, rūmuose. Šios literatūros vienas svarbiausių žanrų buvo riterių romanas. Jis perėmė herojinių epų, kronikų, šventųjų gyvenimų motyvus, juos savitai jungė ir derino. Riterių romanai vaizdavo krikščionišką herojaus gyvenimo būdą, jo tarnystę silpnesniems, ištikimybę širdies damai. Meilė riterių romanuose atskleidžiama kaip žmogų taurinantis, ugdantis jausmas. Riterių literatūrą stipriai veikė Antikos kūriniai – iš jų perimami siužetai, herojai, motyvai. Nors riterių romanuose liko didvyriški epiniai herojai, bet, skirtingai nei senuose epuose, juose nebetikima pasakojamąja realybe, kurią sudarė idealizuojamos praeities įvykiai. Riteriniai romanai panardina skaitytojus į svaiginantį, užburiantį pavojų ir nuotykių pasaulį. Nuotykiai susiję su ypatingu riterio gyvenimo būdu, kurį saisto riterio kodeksas: riteris turi būti ištikimas savo šeimininkui, ginti bažnyčią, padėti silpniesiems, būti drąsus, nevengti pavojų, vertinti riterio garbę ir ištikimai tarnauti moterims, ypač savo išrinktajai širdies damai. Viduramžiais sukuriami tokie riterių romanai, kaip Romanas apie Aleksandrą Didįjį, Romanas apie Troją, Romanas apie Enėją, Tėbų romanas. Beje, į slavų kalbą išverstas Romanas apie Aleksandrą Didįjį, pavadintas Aleksandrija, buvo skaitomas ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Žinoma, kad šio romano vertimą į lenkų kalbą savo bibliotekoje XVI a. pr. turėjo Lietuvos didysis kancleris Albertas Goštautas.
Riterių literatūrai turėjo įtakos ir keltų tautosaka. Iš jos kilo romanų ciklas apie karalių Artūrą – legendinį Britanijos valdovą, kuris gynė šalį nuo saksų užkariavimo. Spėjama, kad karžygys Artūras išties galėjęs gyventi V–VI amžiais. Šiuose romanuose vaizduojama legendinė jo karalystė, kurioje veikia Apvaliojo stalo riterių brolija, laikomasi moralinio riterių kodekso, kovojama su blogio jėgomis ir ginamas gėris. Romanai apie karalių Artūrą buvo supinti su pasakojimu apie šventąjį Gralį – taurę, iš kurios per paskutinę vakarienę gėręs Jėzus Kristus ir į kurią buvęs surinktas Nukryžiuotojo kraujas, todėl turinčią stebuklingų galių.
Riterinė literatūra daugiausia tenkino feodalų skonį ir poreikius, tačiau turėjo ir platesnę reikšmę viduramžių literatūros raidai. Apdainuodama žemiškus idealus ir ypač daug dėmesio skirdama meilei, ji griovė asketizmo idėjas, skatino domėjimąsi žmogumi, jo pergyvenimų pasauliu. Tokie, pavyzdžiui, buvo su romanais apie karalių Artūrą siejami romanai apie Tristaną, aukštinę riterio Tristano ir Izoldos tragišką meilę. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje buvo populiari rusėnų kalba parašyta tokio romano versija – Pasakojimas apie riterį Triščaną.
Krikščioniškoji Viduramžių kultūra Lietuvoje XIII–XIV a. susidūrė su senąja, senmeldiška lietuvių kultūra. To meto Lietuvos raštija kurta šių dviejų kultūrų sandūroje. XVI a. Lietuvos istoriko Motiejaus Strijkovskio Kronika pateikia žinių apie herojines dainas, kurias senmeldžiai lietuviai buvo sukūrę kovų su kryžiuočiais laikotarpiu. Iki valstybės krikšto būta lietuvių stačiatikių, kurie rinkosi tiek gyvenimą vienuolynuose, tiek kario kelią. Nėra abejonių, kad šie lietuviai susidurdavo su slaviška raštija, gal net yra ją kūrę. Tikėtina, kad Mindaugo laikais Naugarduke lietuvis stačiatikis galėjo slavų kalba surašyti pasaulio istorijos aprašą – 1262 metų chronografą. Lietuvių kunigaikščiai Daumantas, Vaišvilkas buvo tapę Viduramžiais kurtos slavų literatūros herojais. Lietuvos didieji valdovai Mindaugas, Gediminas, Algirdas laiškais mezgė dialogą su Vakarų ir Rytų krikščionių pasauliais.
Viduramžių Lietuvoje raštija kurta daugiausia tarptautinėmis kalbomis – lotynų, graikų, bažnytine slavų. Taip pat raštui vartotos kaimynų vokiečių, lenkų, gudų arba rusėnų kalbos. Viduramžiais greičiausiai būta ir lietuviškų rankraščių. Kalbininko Zigmo Zinkevičiaus tyrimai liudija, kad jau Mindaugo laikais iš vokiečių į lietuvių kalbą turėjo būti išversti krikščioniški poteriai. Lietuviškų maldų ir kitų ranka darytų įrašų mokslininkai yra atradę XVI a. pradžios knygose.
Lotyniškai rašyti yra karaliaus Mindaugo dokumentai, Gedimino, Jogailos, Vytauto laiškai, pirmieji Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės įstatymai – Jogailos ir Vytauto privilegijos. XV a. pr. lotyniškai buvo surašyti Lietuvos bajorų aktai – vieši politiniai jų įsipareigojimai. Šio šimtmečio pabaigoje Vilniaus bernardinų vienuolyne jau veikė skriptoriumas – rankraštinių knygų rašykla, kur knygos buvo perrašomos ir iliuminuojamos. Iki mūsų dienų yra išlikusios kelios knygos, kurias surašė čia dirbęs vienuolis Ambraziejus iš Klodavos. XV a. pab. Vilniuje spaudai buvo parengta pirmoji Lietuvos knyga – Vilniaus kanauninko Martyno lotyniškai parašyta ir Gdanske 1499 me. išleista religinio turinio knyga Agenda, arba Šventųjų Sakramentų teikimas.
Tarp Lietuvoje lenkiškai rašytų knygų reikšmingas yra XV a. viduryje parengtas ir paskutinei karaliaus Jogailos žmonai karalienei Sofijai Alšėniškei skirtas Biblijos vertimas į lenkų kalbą. Į lenkų kalbą XV–XVI amžių sandūroje Lietuvoje versti šventųjų gyvenimai ir riterių literatūra.
Daug svarbių rašto paminklų Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje buvo suskurta bažnytine slavų ir rusėnų kalbomis. Jau XIV a. pr. Naugarduke lietuvių kunigaikščio Karijoto Mindaugo Gediminaičio įsakymu buvo surašytas Laurušavo Evangelynas. 1384 m. Lietuvos Lucke, kunigaikščio Liubarto sūnums užsakius, buvo parengtas Lucko psalmynas – religinių giesmių rinkinys.
1428 m. Smolenske vyskupo Gerasimo raštininkas Timotiejus rusėnų kalba sukūrė panegiriką Vytautui. O netrukus (apie 1446 metus) Smolenske buvo sudarytas ir pirmasis, Trumpasis, Lietuvos metraščių sąvadas – parašytas Lietuvos visuomenę jungęs istorinis pasakojimas.

Darius Kuolys

Literatūra

Viduramžiai

Ar žinote, kad...