Literatūra

Literatūra > Šiuolaikinė literatūra

Šiuolaikinė literatūra

Pirmųjų metų dinamizmas
Atkūrus Nepriklausomybę, lietuvių proza labai sparčiai keitėsi kiekybės, konceptualumo ir struktūros požiūriu – šis etapas nepalyginamas su jokiu kitu lietuvių literatūros gyvavimo tarpsniu. Prasidėjo ir džiugūs, ir skausmingi pokyčiai, nulemti totalitarizmo žlugimo. Tai – lūžis, virsmas, esminis sukrėtimas, nors svarbių kitimo ženklų buvo regėti daug anksčiau, dar prieš įvykstant 1988 m. birželio 3 d. susikūrusios Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės pradėtam permainų šuorui. Jokių privalomų ideologinių apnašų neturinčias naujoves literatūroje skelbė Ričardo Gavelio Nubaustieji (knyga, parašyta stagnacijos metais, nuo 1984 m. gulėjo leidykloje, išleista 1987 m.), Valdo Papievio Ruduo provincijoje (1989), Jurgio Kunčino Vaizdas į mėnulį (1989), akinamai blykstelėjo debiutantų poezija ir novelistika: Aido Marčėno Šulinys (1988), Rolando Rastausko Albumas (1987), Jurgos Ivanauskaitės Pakalnučių metai (1985), Kaip užsiauginti baimę (1989), Danutės Kalinauskaitės Išėjusi šviesa (1987). Juozo Apučio rinktinė Gegužė ant nulūžusio beržo (1986) apdovanota Valstybine premija. Kultūra, literatūra išsilaisvino anksčiau už Lietuvą, kurios laisvė įteisinta politiškai ir įstatymiškai. Pirmuosius metus galima apibūdinti kaip veržlų sprogimą, kuriam jau seniai buvo subręsta.
Šis kaitos metas vadinamas įvairiai: atgimimo literatūra, dešimtojo dešimtmečio literatūra, pocenzūrine laisve, tradicijos baigtimi, nauju literatūros ciklu, kanonų subyrėjimu ir pan. „Dainuojančios revoliucijos“ metu gerai žinomos asmenybės pasuko į didžiąją politiką, dalyvavo Sajūdyje, ėjo į mitingų aikštes, suvažiavimus, piketus, demonstracijas, kalbėjo iš tribūnų, būrė tautą, rašė puikius publicistinius straipsnius (Justinas Marcinkevičius, Sigitas Geda, Marcelijus Martinaitis, Juozas Aputis, Kazys Saja ir kt.) Literatūros žmonės buvo matomi viešumoje, formavo intelektinį ir kultūrinį atgimimo bagažą, kelerius metus dominavo publicistika. Laikotarpiui būdinga kiekybinė gausa, ypatinga pagarba kultūroje dalyvaujantiems žmonėms. Entuziastingos bendruomenės dėmesį ypač prikaustydavo sakytinis rašytojų žodis.
Vyko spartus uždrausto vaisiaus išslaptinimas: stengtasi likviduoti baltas dėmes (publikuoti tremtinių, partizanų ir kitų rezistentų kūriniai), tekstai ištraukti iš archyvų (bibliotekose įkurtų vadinamųjų „specfondų“), plūstelėjo dokumentinė proza. Didžiulio rezonanso sulaukė Dalios Grinkevičiūtės (1927–1987) tremties prisiminimai Lietuviai prie Laptevų jūros (pirmą kartą publikuoti 1988 žurnale Pergalė, dab. Metai). Penkiolikmetė mergaitė pasakoja apie tai, kaip 1941-aisiais su motina ir broliu buvo ištremta į vieną iš Lenos žiotyse esančių negyvenamų salų, kur turėjo ištverti dešimt mėnesių trunkančią poliarinę žiemą, apie tai, kaip vėliau iš paskutiniųjų baigė mokslus, nors nuo bado temdavo sąmonė. Legendinė lietuvių rezistencijos asmenybė Juozas Lukša Daumantas (1921–1951) parašė autobiografinį partizanų kovų epą Partizanai už geležinės uždangos (Chicago, 1950), kad praneštų laisvajam pasauliui, jog Lietuvos žmonės su okupacija nesusitaikė, tebekovoja ir tikisi Vakarų valstybių paramos. Atsiminimai buvo greitai išleisti ir anglų bei švedų kalbomis, o lietuviškai (antrašte Partizanai) pasirodė 1990 m. Pokario rezistencijos ir tremties atsiminimų knygų 1988–2002 m. išleista net per 500 (Saulė Matulevičienė). Sumanytos dokumentinių, istorinių leidinių serijos bei tęstiniai leidiniai: „Tremties archyvas“, „Laisvės kovų archyvas“, „Genocidas ir rezistencija“. Išleistas enciklopedinis tremties ir kalinimo vietų žinynas ir kt. Pasirodė Intos tremtinių poezija Benamiai (1989), stambi poezijos antologija Tremtinio Lietuva (1990), kur publikuojami eilėraščiai iki tol buvo slepiami palėpėse, užkasti į žemę arba užmūryti. „Turime, ko gera, pačią turtingiausią kalinių ir tremtinių poe-ziją Europoje. Tai skaudus pasididžiavimas“, – rašė kritikas Vytautas Kubilius Tremtinio Lietuvos pratarmėje.
Buvo sumezgamos nutrauktos jungtys, skelbta, kad 1940 m. į priešingus polius „perskelta“ lietuvių literatūra iš tikrųjų yra viena ir vientisa – gausiai publikuota po 1944 m. emigravusių išeivių kūryba, tautiečiai iš užjūrio siuntė pilnas dėžes ir pašto maišus knygų bibliotekoms, viešumoje vėl pradėjo funkcionuoti sovietmečiu į Vakarus pasitraukusių rašytojų pavardės (Tomo Venclovos, Icchoko Mero, Sauliaus Tomo Kondroto). Parvykęs gimtinėn, išeivijos poetas Bernardas Brazdžionis surinko pilnutėles sales ir aikštes klausytojų, o jo rinktinė Poezijos pilnatis išėjo iki tol neregėtu 100 tūkstančių egzempliorių tiražu. Panaikinus sovietinę cenzūrą, pirmaisiais Nepriklausomybės metais išleistos Antano Vaičiulaičio, Mariaus Katiliškio, Kazio Bradūno, Henriko Nagio, Alfonso Nykos-Niliūno, Antano Škėmos, Tomo Venclovos, kritikų Rimvydo Šilbajorio, Vytauto Kavolio knygos, pasirodė emigracijos rašytojų autobiografijos ir interviu, išeivijos straipsnių, spausdintų leidiniuose Metmenys ir Akiračiai, rinkiniai.
Sovietmečiu užgniaužti ar išcenzūruoti ir negalėję viešai pasirodyti veikalai vadinami „kūriniais iš stalčiaus“ (tokių Lietuvoje nedaug). Du iš jų parašyti 1967 m. – tai Jono Mikelinsko romanas Juodųjų eglių šalis, atvirai vaizdavęs grėsmingą pokario metų atmosferą (publikuotas 1988) ir Juozo Apučio alegorinė apysaka apie sovietų okupuotus Rytprūsius Skruzdėlynas Prūsijoje (1989). Rinkiniu Gyvulėlių dainavimas išėjo prieš 30 metų sukurti Romualdo Granausko apsakymai, paskelbti anksčiau nepublikuoti Vytauto P. Bložės ir dar vieno kito poeto eilėraščiai. Literatūra atgavo integralumą, jos reiškinių žemėlapis tikslintas ir tobulintas. Procesas buvo gyvas, kunkuliuojantis, įdomus, anksčiau uždraustų vaisių pasiūla gausi, o jų „ragavimas“ – šventiškas ir pakilus. Literatūra tebesijautė svarbia ir pastebima visuomenės gyvenimo konstanta.
1989 m. rugpjūčio 23 d. pasauliui buvo primintos 50-osios gėdingo Molotovo-Ribentropo pakto ir jų slaptųjų protokolų, atskleidžiančių sovietinės valdžios neteisėtumą, metinės. Lietuviams, latviams ir estams susikibus rankomis, gyva grandine per visas tris valstybes nusidriekė „Baltijos kelias“ – simbolinė vienybės ir laisvės manifestacija. 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Aukščiausioji Taryba, kurioje Sąjūdžio veikėjai turėjo daugumą, paskelbė Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Aktą. Žmonės rinkosi į daugiatūkstantinius mitingus, godžiai skaitė Sąjūdžio žinių biuletenius, vakarais, prilipę prie vienintelio lietuviško televizijos kanalo, žiūrėjo drąsias publicistines laidas „Atgimimo banga“, „Veid-rodis“. SSRS ne tik reikalavo grįžti į jos jurisdikciją, bet, nenorėdama Lietuvos paleisti iš savo glėbio, griebėsi sankcijų – 1991 m. sausio 13 d. panaudojo karinę jėgą, užgrobė viešus komunikacijos kanalus, smaugė ekonomine blokada. Šalyje stigo degalų ir būtiniausių maisto bei buities prekių (jos buvo dalijamos ribotai, pagal talonus), popieriaus ir techninės įrangos. Knygos leistos ant prasto parudavusio popieriaus suspaustu maketu, mažu šriftu. Tokia apgulties padėtis tęsėsi iki 1991-ųjų rudens, kai po nepavykusio pučo Maskvoje Lietuva buvo tarptautinės bendruomenės pripažinta nepriklausoma valstybe.
Svarbiausias pasiekimas tas, kad literatūrinė bendruomenė ir atskiras kūrėjas sulaukė laiko, kai galima rašyti laisvai, kitaip, tuos rašymus taip pat laisvai interpretuoti. Laisvė iškyla kaip kuriančios asmenybės vidinė būsena ir – paradoksalu – kaip vienų kultūrai taikomų reglamentų išnykimas, o kitų atsiradimas. Laisvės slenkstis pasirodė esąs aukštesnis, o jos išbandymai didesni, nei tikėtasi. 1990-ųjų kūriniai, rašyti, kai gatvėmis dar važinėjo šarvuočiai ir skraidė kariniai sraigtasparniai, labai skiriasi nuo XXI a. spontaniškų polėkių, interpretacijų ir dekonstrukcijų. Nepriklausomybės pradžioje atrodė, jog rašytojai pasitrauks „į vienatvę, į tylą, į uždarumą“ (taip prognozavo prozininkas Juozas Aputis, tuo metu pagrindinio kultūros mėnraščio Metai vyriausiasis redaktorius), o atsitiko priešingai – beveik visi, kurie nenorėjo iškristi iš literatūros proceso, atėjo į šurmulingą literatūros turgų. Ankstyvaisiais metais būta gana daug idealizmo, manyta, kad literatūra ir kūrėjai, būdami laisvi, entuziastingai plėtos nacionalinę kultūrą. Atgavus laisvę, daugelį rašto žmonių (sovietmečio oficioziniai autoriai keletą metų laikėsi kukliai pritilę) buvo apėmęs pozityvių pasikeitimų troškimas ir gana optimistinis perspektyvų „numatymas“. Vyko daug viešų svarstymų, kokia ateitis laukia lietuvių literatūros artimiausiame dešimtmetyje. 1990 m. konstatuojamos tokios literatūros būklės apraiškos: laisvės sindromas, krūva melagingos kūrybos, paveldo grįžimas, pervertinimų metas, mažai kūrinių „iš stalčiaus“, prasto lygio beletristikos srautas ir nemenka tuštuma, netgi pakrikimo ženklai. Klausta: kas literatūros laukia toliau? Tikėtinomis literatūros vizijomis (kai kurie jas vadino „svajonėmis“) dalijosi žinomi literatūrologai ir rašytojai. Pasak kritiko Alberto Zalatoriaus, permainų laikas literatūrai nepalankus, nes visuomenė, laukdama šūkių ir veiksmo, pasidaro abejingesnė subtilesniems ir sudėtingesniems dalykams (deja, dėmesys tiems dalykams nepadidėjo, bet jau dėl kitų priežasčių; sakoma, kad šiuo metu kultūroje tarp subtilumo ir chamizmo vyksta „trečiasis pasaulinis karas“). Buvo teigiama, kad literatūra gyvens normaliai, be jokių privilegijų, o jai padės tik talentas ir kūrėjo asmenybė. Visus nustebino poeto ir dailininko Leonardo Gutausko (g. 1938) romanas Vilko dantų karoliai, kuriame labai atvirai ir išradingai papasakota šeimos narių drama sovietinės okupacijos laikotarpiu. Ypač entuziastingai sutiktas pirmasis romano tomas, išėjęs 1990 m. (Gutauskui pavyko parašyti didįjį savo gyvenimo pasakojimą, vos tilpusį į 4 knygas). Autobiografinių bruožų turintis herojus Tadas rašo menininko gyvenimo ir kūrybos dienoraštį-išpažintį, egocentrinį pradą sumaniai derindamas su esmingomis tautos lemties datomis. Žmogiškumo ir totalitarizmo akistata parodyta trapiame vaiko, paauglio, vėliau – jaunuolio ir jau subrendusio kūrėjo psichikos veidrodyje. Nepaliaujamas atminties „malūno“ darbas, menininko sąmonės permanentinis budėjimas ir aistringas atsivėrimas kuria improvizacinio gaivalo valdomą pasakojimą.
Kritikai sakė, kad sveika truputį pažongliruoti seksu, obsceniškumu, žargonizmais – sovietmečio tabu dabar pasitarnausią kaip antausis konservatyviam davatkiškumui. Šią programą nedelsdami vykdė Herkus Kunčius, Juozas Erlickas, Ramūnas Kasparavičius ir kai kurie jaunesnės kartos rašytojai. Dekonstrukciniu užmoju pirmauja groteskus apie sovietinės tikrovės marazmą rašantis Herkus Kunčius. Ypač didelio rezonanso sulaukė septintasis jo romanas-farsas Nepagailėti Dušanskio (2006), kuriame komunistų partijos programa perrašoma kaip Evangelijos parodija.

Ar buvo krizė?
Antrasis periodas (1993–2000) pasižymi išcentrinėmis tendencijomis: literatūra diferencijuojasi, iš visuomenės avanscenos traukiasi į specialistų glėbį. Lietuvių rašytojai į naują politinę, socialinę, psichologinę ir estetinę lūžio situaciją reagavo nevienareikšmiškai – vieni skelbė nuosmukį, kiti puoselėjo idealistines iliuzijas, treti ramiai dirbo, o jaunoji karta bandė burtis į sambūrius ir skelbti naujas programas, bet galiausiai išsisklaidė kurti po vieną. Pakito visi žanrai ir jų hierarchija (poezija, romanas, novelė, esė, drama, memuarai) – vieni literatūros lauke užėmė naujas pozicijas, kiti prarado anksčiau turėtas. Kokie anomis dienomis dažniausiai linksniuoti reikšminiai žodžiai ir tezės? Mažos tautos kompleksas (patariama jo vengti), atsitiktinumas, mada, minios skonis, nuotykinės literatūros bumas, reklama, fakto literatūros prestižas, šeimos kronikų rašymas, naujoviški istoriniai romanai, žaismės pagausėjimas. Taigi galvojama teisinga linkme, tik nenujaučiamas ypač didelis pasikeitimų mastas. Nedaug kas įžvelgia kardinaliai pasikeisiančias leidybos sąlygas, mažai kas prognozuoja greitai prasidėsiantį lietuvių meninio žodžio žygį į rinką. Esant tokios destabilizuotos būsenos abejota, ar literatūra dar gūžiasi ir dvejoja, ar jau atsigauna ir stiepiasi, bet būta aistringo imperatyvo: „Tikėkimės ir pasižadėkime, kad visais atvejais – kas imtųsi plunksnos, ką berašytų, kokias temas iškeltų – kriterijus turi būti vienintelis – tiesa ir meniškumas“ (Juozas Aputis). Atrodė, kad tautinė literatūra kaupia jėgą, patirtį ir tuoj prabils bendruomenę konsoliduojančiais įtaigiais kūriniais, bet, kaip parodė praktika, svajonių ir realybės proporcija buvo neadekvati. Laikai keitėsi pernelyg greitai. Maždaug iki 1994-ųjų kritikos akiratyje dar vyravo rimti kūriniai (bylojantys apie žmogui likimiškai svarbius dalykus), kurie dabar vadinami elitiniais, bet rinka labai greitai perėmė iniciatyvą ir pradėjo diktuoti sąlygas. Nepasiteisino Vytauto Kubiliaus teiginys, kad ateities literatūrą jau lems ne „kolektyvinio mąstymo formos“, nes anksčiau vyravusias privalomas socialistinio realizmo nuostatas ėmė sparčiai keisti masinės kultūros standartai. Prasidėjo populiariosios, pramoginės kultūros invazija, kai į tekstą nekritiškai įsileidžiama viskas. Gležna ir neatspari lietuvių literatūra, ypač proza, per keletą metų patyrė tikrą antiestetinį šoką.
Rašytojai jautėsi vis labiau nureikšminti (mažėjo tiražai, honorarai, skaitytojų, žiniasklaidos, rėmėjų dėmesys meninei kūrybai). Kritikų požiūriu, kaip tik tada prasidėjo savaimingas literatūros raidos tarpsnis. Anksčiau geriausi kūriniai turėjo ne tik meninę, bet didžiulę visuomeninę reikšmę, ugdė pilietinį sąmoningumą, būrė kultūriniam pasipriešinimui, o rašytojo autoritetas buvo išskirtinis. Dabar jau ne išoriniai, o vidiniai veiksniai ima lemti procesų eigą. Grįžtama į normalų raidos ritmą, nors vyksta kartų, žanrų, vertybių, prioritetų, skaitytojų rokiruotės. Dėmesį nuo rašytojų „nutraukia“ atsivėrę kitos laisvo gyvenimo galimybės: gausėjanti periodika ir įdomių neliteratūrinių knygų leidyba, debatų įvairiais politiniais ir ekonominiais klausimais reikmė, išsiplėtęs medijų vaidmuo, interneto skverbtis, legalizuotos pramogos, kelionės ir t. t. Toks persigrupavimas daug kam buvo netikėtas ir dramatiškai išgyvenamas, todėl 1993–1997 m. daug kalbėta apie literatūros krizę, fiksuotas kritinės būsenos paūmėjimas. Regis, tuo metu dar nebuvo suvokta, kad krizė yra gana produktyvi. Gyvename krizės sąlygomis, krizės visuomenėje, vyksta rimtosios kultūros genocidas – tokie ir panašūs teiginiai tapo kasdieniu reiškiniu. Anot lietuvių sociologo Vytauto Kavolio, visuomenės moksluose krizės samprata vartojama dviem reikšmėmis. Krizė laikoma analogiška ligos lūžiui, nuo kurio prasideda arba sveikimas ir grįžimas į padėtį prieš ligą, arba nebeatšaukiamas sveikatos prastėjimas. Tokio galvojimo rėmuose „krizės nugalėjimas“ būtų grįžimas į tradiciją. Bet krizę galima suvokti ir kaip tam tikrą sumaištį, kai žmogaus arba visuomenės egzistencija pasidaro atviresnė skirtingų kelių pasirinkimo galimybei. Šitaip suvokta krizė nebėra padėties, analogiškos buvusiai „sveikatai“, atkūrimas, o žingsnis pirmyn, atsinaujinimas. Paradoksalu, kad krizės suvokimas būna stipriausias, kai jau yra prasidėjęs išėjimo iš jos procesas. Kaip tik tokioje stadijoje šiuo tarpsniu buvo lietuvių proza. Tapatybės krizė – neišvengiamas pereinamųjų laikotarpių bruožas. Meno, kultūros žmones Lietuvoje išsyk ištiko dvigubas post: postsovietizmas ir postmodernizmas (Mindaugas Kvietkauskas). Nebeliko kontekstų, kurie sietų individą su jo gyvenimu, literatūrą – su jos tradicija. Bet drauge radosi naujų kontekstų ir naujų galimybių. Pasaulyje, kuriame viskas kinta, psichologinis to padarinys yra judėjimo į niekur pojūtis, negalėjimas surasti „namus“ istorijoje bei visatoje, amžina nesėkmė bandant nors laikinai pasiekti tobulumą ir stabilumą. „Tais laikais žmonės išties skendėjo nežinioje, nes jų pasaulis pernelyg spėriai keitėsi“, – sakoma viename iš Ričardo Gavelio Vilniaus ciklo romanų.

Krizės įveikos ženklai
Jei krizės ir būta, į ją reikia žvelgti pozityviai. Literatūra pradėjo esmingiau atsinaujinti, o kad atsinaujintų, ji išsišakojo kaip niekada iki tol (plyšys tarp elitinės ir masinės literatūros sparčiai didėjo), keitėsi pasakojimo turinys, būdai ir formos.
Kai kurios naujos lietuvių literatūros tendencijos: miestiškojo mentaliteto stiprėjimas; poezijos delyrizacija, daiktiškėjimas; emocingas atsisveikinimas su sovietmečiu; rašytojų moterų aktyvumas; kūno ir jusliškumo prioritetas; žanrų ribų nykimas; esė iškilimas; žurnalistinio romano atsiradimas; nauja emigracinės literatūros banga; populiariosios kultūros invazija ir kt.
XX a. dešimtajame dešimtmetyje labiausiai pastebima, skaitoma Jurgos Ivanauskaitės, Ričardo Gavelio, Jurgio Kunčino kūryba, apie ją daugiausia diskutuojama. Aistringiausias postmodernistas – Herkus Kunčius. Sigitas Parulskis – intelektualios, laiko dvasią atliepiančios esė pradininkas ir beiliuzinių, rupių eilėraščių kūrėjas. Justinas Marcinkevičius, Marcelijus Martinaitis, Romualdas Granauskas, Juozas Aputis, Leonardas Gutauskas – atsinaujinančios klasikos ir stabilumo atramos. Bitė Vilimaitė, Vanda Juknaitė, Renata Šerelytė – moteriškosios žiūros reprezentantės ir atjautos vaikams puoselėtojos. Petras Dirgėla – naujų raiškos būdų tautinės savasties esmei įvaizdinti, valstybingumo savimonei formuoti ieškotojas. Visi jie neatsisako aukštojo meno orbitos.
Miestiškojo mentaliteto susiformavimas laikomas vienu svarbiausių lietuvių prozos atsinaujinimo veiksnių. Entuziastingai pasitinkami visi autoriai, kurie iš-kaimina (poetės Neringos Abrutytės sąvoka) lietuvių literatūrą. Ričardo Gavelio (1951–2002), provokatyvaus ir nekonformistinio vienišiaus, Vilniaus ciklo romanus, ypač Vilniaus pokerį (1989), žinovai vertino kaip užsiangažavimą totalitarinės visuomenės kritikai ir originalios struktūros daugiaplaniam prozos pasakojimui. Gavelis ir posovietinę Lietuvą matė kaip chaoso bei destrukcijos vietą, kurioje klesti vartotojiškumas, minios psichologija, lėkštumas ir simuliacija. Rašytojas nedaro didelio skirtumo tarp sovietinės ir posovietinės Lietuvos. Dekonstruktyvi Gavelio analizė ir postmodernumas siejami su gnostine blogio prigimties filosofija.
Kita kultinė lietuvių rašytoja Jurga Ivanauskaitė (1961–2007) ilgai buvo skaitomiausių ir populiariausių lietuvių literatūros tekstų kūrėja. Ji išradingai kūrė ir savo pačios legendą (keliavo po Rytų šalis, keliones aprašė kaip dvasinių ieškojimų piligrimystę, studijavo budizmą, kovojo už Tibeto laisvę, iliustravo savo knygas). Simboliniu žingsniu į šiuolaikinę moterų literatūrą laikomas Ivanauskaitės romanas Ragana ir lietus (1993), išverstas į daugelį užsienio kalbų. Rašytoja daugelyje savo romanų balansuoja tarp elitinės ir populiariosios literatūros, tačiau dvasinių ieškojimų aistra (Tibeto mandala, 2004) transformavo jos prozos strategiją, atsirado atskaitos taškai, pakeitę jos kūrybos kryptį – nuo tuštybės sukelto nihilizmo amžinesnių vertybių (kultūros, religijos, pilietinio aktyvumo) link. Tai, kad Ivanauskaitės indėlis į grožinę ir dokumentinę bei kelionių literatūrą yra visuotinai pripažintas, patvirtino Nacionalinės premijos suteikimas.
Gausūs Jurgio Kunčino (1947–2002) romanai į lietuvių prozą įnešė bohemiško siausmo, išlaisvino juslių kalbą. Kunčinas – patikimas sovietmečio ideologinės ir buitinės autentikos metraštininkas, užfiksavęs daugybę unikalių to meto gyvenimo detalių. Sąskaitas su sovietmečiu jis suvedinėja žaismingai, yra kupinas ne nuoskaudų, o gyvenimo džiaugsmo. Kur Gavelis kalba pagiežingai, ten Kunčinas šypsosi, radęs naują estetinį santykį su būtuoju laiku, žmogiškumo kibirkštį nužmogintame, nubūtintame sovietmetyje. Skaudesnį ir ne tokį žaismingą santykį su pasauliu atskleidžia Renata Šerelytė romanuose Ledynmečio žvaigždės (1999), Mėlynbarzdžio vaikai (2008). Jos atsigręžimas į sovietinę praeitį sutampa su pionieriškos vaikystės ir ankstyvos jaunystės potyriais, yra labai autentiškas ir paveikus stipriu asmeniniu išgyvenimu, savitu tekstualumu.
Demistifikuojant įvairius tautinio mentaliteto štampus, „flegmos persunkta“ lietuvių literatūra įgavo daugiau kritiškumo, ironijos, humoro, žaismės. Lietuviai laikomi tauta, kuri daugiau dirba ir skundžiasi, negu atsipalaiduoja ir pramogauja. Vienoje savo esė smagiai ta tema yra ironizavęs socialus ir pilietiškas eseistas bei mitologas Gintaras Beresnevičius (1961–2006), kuris apibūdino „lietuvišką būklę“ kaip pastovią Rūpintojėlio (tai specifiškai lietuviška susimąsčiusio Jėzaus medinė skulptūra) būseną:

Jis rūpinasi, sėdi ir rūpinasi.
Tas rūpinimasis gali būti bežodis ir iš esmės bemintis. Tai būsena. Gal išties – lietuviškos meditacijos atmaina. Martinas Heiddeggeris žmogaus būklę pasaulyje apibrėžia, beje, kaip Sorge, „rūpestį“. Vis dėlto neatrodo, kad tas rūpestis būtų objektyvuotas – rūpestis dėl konkrečių dalykų. Tai būklė, į kurią kartkartėm lietuvis įeina ir rūpinasi. (Ant laiko ašmenų)

Lietuvių prozai anksčiau stigo artistiškumo, žanrinės įvairovės, raiškos lakumo – to, ko pastaraisiais metais radosi su kaupu. Nebeliko tradicinės kaimo ir miesto priešpriešos, kuri buvo labai akcentuojama sovietmečiu. Atsisveikinta su agrarine kultūra, nes užaugo naujos kartos su visiškai kitokia gyvenimo patirtimi, susiformavo urbanistinis mentalitetas.
Ėmė plėtotis istorinė proza, ypač padaugėjo romanų iš LDK laikotarpio, kuriuose analizuojamas neišsipildęs Lietuvos likimas. Jaunimui sukurta „Skomanto“ nuotykinių kūrinių serija apie tolimą Lietuvos praeitį (1993 m. seriją sumanė rašytojas Kazys Almenas; Skomanto slapyvardžiu rašo daug kūrėjų). Iš kur atsiradome, kaip brendome, kas esame, kur einame – šie klausimai grindžia Petro Dirgėlos istoriosofinę prozą, kurios kulminacija – monumentali keturių tomų (14 knygų) Karalystė. Žemės keleivių epas (1997–2004). Tai labai plataus spektro ir didingos architektonikos statinys, pasižymintis šiuolaikiška raiška. Romane aistringai sprendžiamos valstybingumo lygtys nuo XIII a. Mindaugo karalystės iki šių dienų. Karalystė – tai ir metafizinė idėja, ir istorijos pamoka, ir biblinis planas, ir monarchisto iliuzija, ir geografinė-politinė kategorija, ir literatūrinė fikcija. Romanų kvartetas gimė autoriui savo akimis matant didžiules permainas (Rytų Europos aksomines revoliucijas) ir analizuojant įvykius, ieškant jų sąsajų su visame pasaulyje vykstančiais procesais (kontekstai – Rytų Europa, Sibiras, JAV, Skandinavija). Epe pasakojama, kaip atgavusios laisvę posovietinės tautos atėjo į „turgų“ ir į naujas priklausomybes, ieškoma laisvės devalvacijos priežasčių.

Aktualieji poezijos dėmenys
Išskirtinė poeto vieta visuomenėje nebebuvo palaikoma valdžios, o žmonėms, iš Sąjūdžio mitingų grįžusiems į kasdienybę, atsirado svarbesnių rūpesčių negu poezija. Prasmės neteko ir sunki, metaforiška poezijos kalba, kuria cenzūros sąlygomis vyko visuomeninė komunikacija, buvo išsakomi svarbiausi tautos rūpesčiai ir lūkesčiai. Šias funkcijas perėmė žiniasklaida.
Kaip į tokius pokyčius reagavo poezija? Atsisakęs pranašo arba maištautojo, rezistento pozos, poetas ėmė suvokti save kaip su visais lygų. Poezijoje pasirodė kasdieniškas žmogus, gebantis ironiškai žvelgti į savo trūkumus ir ribotumus, atsisakantis ambicingų gyvenimo užmojų bei pretenzijų. Vytautas Kubilius konstatavo: „Nebėra sakralinės aukštumos, ant kurios stovėtų poetas, iškėlęs į dangų rankas, – jis kalba įbridęs į kasdienybės tirštumą“.
Antai Eugenijus Ališanka kuria „pakankamai gero kareivio“ vaizdinį. Pakankamai geras kareivis su visa kariuomene pasitraukia iš mūšio, viskuo abejoja (ne kaip strategas, o kaip paprastas žmogus), mąsto labai konkrečiai, todėl kariuomenės pralaimėjimas nėra jokia tragedija, gal net priešingai. Ališankos kareivis yra atsikratęs pretenzijų užkariauti ir pakeisti pasaulį, svajoja apie ramų gyvenimą. Panašus požiūris atsispindi ir Donaldo Kajoko eilėraščių rinkinio pavadinime Karvedys pavargo nugalėti (2005). Savotiška pralaimėjimo kalba ir pralaimėjimo elgsena, kaip opozicija vartotojiškai visuomenei, kuriama Gintaro Grajausko poezijoje. Pralaimėtojo samprata nėra negatyvi – tai ne visuomenės paraštėje esantis maištautojas, o rytietišką išmintį perėmęs gyvenimo stebėtojas arba metraštininkas (Ričardo Šileikos knyga Metraščiai, 1998). Poetė Daiva Čepauskaitė šiuolaikinį „aš“ kuria panaudodama karvės įvaizdį (eil. „Poezija“):

Esu karvė, vardu Poezija,duodu šiek tiek pieno,paprastai 2,5 % riebumo,kartais pavykstaišspausti ir iki trijų,didžiuojuos, kad jis apdirbamaspažangiausia technologijair popieriniuose tetrapakuosepasiekia nereiklius vartotojus,sergu visomis ligomis,kurios nesvetimos gyvai būtybeiir kruopščiai aprašytosveterinarijos vadovėliuose,ganausi geroje bandoje(kolektyvas draugiškas,kalbos barjerų nėra),bijau sparvų ir zootechniko,galiu būti ir kitaip naudinga –užėjus šalnoms, kai nusilengvinsiu,įlipk į mano krūvą basas,pamatysi – tokia šiluma,nuo padų pakilsiki pat pakaušio.

Nužemintas, subuitintas, švelniai ironiškas karvės vaizdinys, kuriuo apibendrinama poezijos komunikacija, išlaiko ir lyrikai įprastai priskiriamas vertybes – susikalbėjimą, „lyrikos šilumą“. Ryškinant kontrastą su tradiciniu lyriniu „aš“, Čepauskaitės karvę galima palyginti su kūrybos simboliu – sparnuotu Pegasu. Dienoraštiška ir žmogaus tapatybę nusakanti eilutė, prasidedanti formule „Aš esu...“, lietuviškame kontekste susisiekia su išeivijos moteriškos poezijos manifestu – poetės Birutės Pūkelevičiūtės chrestomatine eilėraščio pradžia: „Aš esu vilkė, lūšis ir žalsvoji gyvatė“. Šis kontrastas vaizdžiai byloja apie šiuolaikinės poezijos poslinkius: atsisakyta modernistinio aštrumo, laukinės energijos, demonstruojamos aistros, vitališkumo, plėšrumo, nerimo. Čepauskaitės vaizdinys buitinis, naminis, sukultūrintas. Poeto neišskirtinumas tampa etine dorybe, tolerancijos ir demokratiškumo ženklu.
Dienoraštinis atvirumas, kaip meninė koncepcija, pasirodo dažno šiuolaikinio poeto kūryboje. Sigitas Parulskis Grajausko poezijai taikė naujojo intymumo terminą. Neringos Abrutytės rinkinys Neringos M. (2003), kaip skelbia anotacija, „šokiruoja savo intymumu“. Šios autorės eilėraščiuose biografijos nuorodos eksponuojamos taip atvirai, pabrėžtinai, kad tampa ne nuoroda į gyvenimą, o meniniu ženklu.
Su šiais pokyčiais susijusi ir poetinės kalbos transformacija. Ji ima linkti į kasdienę šneką, komplikuotą lyrinę struktūrą keičia linijinis pasakojimas, siužetiškumas. Anot Brigitos Speičytės, „pasakojimas kaip poetinės kalbos modelis bei poetinė technika laikytina savitu naujosios lietuvių poezijos reiškiniu ir dėl to, kad jis teikia galimybių kurti alternatyvą moderniosios lietuvių poezijos kanonui, kurio sudėtinga, kultūrinių realijų prisodrinta, filosofiškai turininga poetinė kalba neišvengiamai sudarė dominuojantį foną Nepriklausomybės laikų poetiniams debiutams“. Stiprėjant pasakojimui, mažėja metaforų, simbolių, stiprėja realistinio stiliaus vaizdavimo formos (metaforą keičia metonimija), skverbiasi prozos žanrai (reportažas, dienoraštis, anekdotas, metraštis, liudijimas). Su kasdienybės detalėmis į eilėraštį patenka ir žemojo sluoksnio leksika, bjaurumo estetika, kurios šaknys atsekamos nuo paties Kristijono Donelaičio (pvz., Parulskio eseistikoje ir poezijoje). Tai daiktavardėjanti poezija (Vytautas Kubilius). Detalė byloja daugiau negu visa pompastiška heroikos retorika. „Smulkmenos yra mūsų duona“, – teigia poetas Liudvikas Jakimavičius.
Tradicinį lyrizmą ir įprastas poezijos formas kvestionuoja ir kita svarbi linkmė šiuolaikinėje lietuvių poezijoje – (neo)avangardinė tradicija, palaikoma autoritetingų vyresniųjų autorių. Asociacijų ir vizijų kalba, kalbančiojo kaukių, balsų keitimas arba derinimas, maišymas to, kas aukšta ir žema, šventa ir kasdieniška, būdingas vyresniųjų grotesko poetikai, yra svarbus ir jauniesiems poetams. Pasikeitus santvarkai, nesumažėjo Sigito Gedos kūrybos poveikis, poetas išleido naujus svarbius eilėraščių rinkinius (Septynių vasarų giesmės, 1991; Babilono atstatymas, 1994; Jotvingių mišios, 1997; Skrynelė dvasioms pagauti, 1998). Naujus ir anksčiau parašytus tekstus išleido Vytautas P. Bložė (rinktinė Noktiurnai, 1990; Sename dvarely, 1994; Ruduo, 1996; Visai ne apie tai, 1998; Tuštuma, 2001; Prieš išskrendant tau ir man, 2004; Papildymai, 2006; Tu palikai mane užmigusį, 2007; Aš ir kt. dykaduoniai, 2009). Marcelijus Martinaitis ne tik reagavo į visuomenės pokyčius savo eseistika, bet ir sukūrė naują personažą K. B., gyvenantį virtualioje erdvėje, patiriantį pasaulio iliuziškumo jausmą. Iš Martinaičio Vilniaus universitete įkurtos ir vadovaujamos „Literatų kalvės“ į literatūrą išėjo nemažai jaunų poetų, tarp jų ir dalis grupės „Svetimi“ autorių. Ši grupė (Valdas Gedgaudas, Alvydas Šlepikas, Eugenijus Ignatavičius, Liutauras Leščinskas, Dainius Dirgėla, Donatas Valančiauskas) paskelbė savotišką manifestą – deklaravo siekį atnaujinti ryšius tarp skaitytojo ir teksto, nes, jų nuomone, tuo metu rašytojas visuomenėje visų pirma veikė savo autoritetu, o ne tekstais. Tačiau nemaža dalis jų eilėraščių buvo gana migloti, asociatyvūs, ir plačioji publika apie šį sąjūdį sužinojo nedaug. 1994 m. išleidus almanachą Svetimi, grupės narių keliai išsiskyrė, kai kurie pasitraukė iš aktyvaus literatūrinio gyvenimo, kiti leido knygas, kurios su paskelbta programa nebebuvo susijusios.
Nauji neoavangardizmo, siurrealizmo, ekspresionizmo variantai pasirodo Dariaus Šimonio, Dainiaus Gintalo, Tomo S. Butkaus, Mindaugo Valiuko, Mariaus Buroko, Agnės Žagrakalytės, Gyčio Norvilo, Aušros Kaziliūnaitės poezijoje. Žodžio, garso ir daiktų junginiais poezijos sampratą provokuoja Benediktas Januševičius (g. 1973), kurio knyga 0+6 (2006) turi paantraštę „eilėraščiai-daiktai“. Knyga sukurta kompiuterine grafika, čia poetiniai tekstai atsiranda ant įvairiausių gerai pažįstamų daiktų, prekių: degtukų dėžutės, plokštelės, transporto bilieto, prekės etiketės, taip pat ant žinomų kultūros vaizdų, pinigų ir pan.
Januševičiaus knyga Kiškis kiškiškai kiškena (2008) išleista kartu su kompaktine plokštele, kurią jis įskaitė su savo bičiuliais. Skaitymo intonacija, žaismingas kalbos garsynas, balsai šiuo atveju gal net užgožia tai, ką vadiname „eilėraščio prasme“. Žaisdamas žodžiais, Januševičius atskleidžia netikėtus kalbos sukonstruoto pasaulio aspektus.
Savo avangardiškumą Januševičius motyvuoja senais, kone archajiškais poetiniais principais – skambėjimu, taip pat ir forma. Garsai, kurių prasmės šiandien jau tikrai nebeatsekame, yra kai kurių liaudies dainų refrenų pagrindas. O įmantriausios poetinės formos, XX a. taip mėgtos konkrečiosios poezijos atstovų, buvo ne mažiau išradingai kuriamos ir Baroko epochoje.
Donelaitiško archajiškumo persiėmęs ir Sigito Parulskio (g. 1965) avangardizmas. Šis poetas laužo ne tik ir ne tiek poezijos tradiciją, kiek apskritai mąstymo stereotipus, klišes. Nuo žmogaus tarsi nuvalomos socialinės apnašos ir jis lieka nuogas prieš mirties faktą. Baimė mirties akivaizdoje kuria autentišką ir subjektyvią, bendras normas atmetančią poetinę kalbą.
Visai kitaip elgiasi poetai, kurie galėtų būti vadinami postmodernistais. Postmoderni poezijos linkmė tradicinę, romantinę išgyvenimo lyriką „ištuština“ – joje nelieka iliuzijos, kad poezija kalba tikro žmogaus jausmais, kad gali perteikti skausmą, baimę, kad apskritai esama išskirtinio subjektyvumo. Arūno Sprauniaus (g. 1962) poezijoje žmogus pasirodo kaip socialinių kontekstų, prekės ženklų, reklamų sukonstruota visuma. Šio autoriaus tikrovė primena Platono olą, savotišką šešėlių karalystę; čia jos negalima patirti dėl to, kad nuolat susiduriama su kopijų kopijomis, įvairiais prekių ženklais, už kurių nieko nėra. Meilė ir kitos emocijos visai kaip reklamose perduodamos daiktams, kuriems neva rūpi kiekvienas žmogus: „tave myli feiri / ariel – buitis / ištikimiausiai / myli tave coca / cola myli ir / myli tave iki“ (eil. „Mylintieji“).
Neringos Abrutytės (g. 1972) poezijoje bijoma tikrumo, sentimentalumo, naivumo, todėl dangstomasi kaukėmis, kuriama nenatūrali sintaksė, „piktnaudžiaujama“ kableliais, skliaustais. Eilėraščiuose demonstruojama, kad autobiografiškumas, autentiškumas literatūriniuose tekstuose yra konstruojamas, o ne savaime pasirodantis (paradoksalus dienoraštis be asmeniškumo).
Panašiai galima būtų pasakyti ir apie neoklasicizmo estetiką varijuojančią poezijos kryptį, kurios ryškiausias atstovas – Kornelijus Platelis (g. 1951). Stojiškai žiūrėdamas į gyvenimą, nebandydamas suprasti kosmoso paslapčių, be romantinio patoso, Platelis susitelkia ties fizine žmogaus energija ir formomis, į kurias ji skirtingose kultūrose suteka (eilėraščiuose gausu nuoruodų į antikinę, Rytų, krikščioniškąją kultūras). Panašiai kaip ir Tomo Venclovos poezijoje, žmogiškasis pasaulis, žmogaus kuriama ir puoselėjama kultūra gyvuoja tol, kol gyvuoja atmintis – vienintelis žmogiškumo pagrindas, priešprieša bejausmei gamtai.
Tačiau ne visi autoriai ardo lyriškumą. Poeziją be avangardo dekonstrukcijos ir postmodernios ironijos sėkmingai kuria Rimvydas Stankevičius (g. 1973), jo kūrybą galima priskirti „naujajam romantizmui“. „Jo eilėraščiuose nėra jokių prozaizmų, kartais prabylama net kiek sutramdytu, tačiau vis tiek patosišku balsu, būdingu sakmėms, baladėms ar kitokiems romantikų taip mėgtiems žanrams“ (Alvydas Šlepikas). Vietoj Ališankos „pakankamai gero kareivio“ Stankevičius kuria gero Dievo kareivio, atsiduodančio Vado įsakymams, tikinčio savo misija, įvaizdį.
O štai vieno žinomiausių šiuolaikinių poetų Aido Marčėno (g. 1960) kūryboje dera įvairūs elementai: muzikalumas, skaidrumas, frazės grynumas ir gatvės, kasdienybės kalba, klasikiniai Henriko Radausko, Tomo Venclovos naudojami įvaizdžiai ir vartotojiškos kultūros ženklai. Postmodernizmas legalizuoja tokį srovių ir stilių maišymą (neoromantizmas, postklasicizmas, siurrealizmas ir kt.), tačiau jam svetimas etinis ir estetinis hierarchijos jausmas, poeto reikšmės, išskirtinumo suvokimas, kuris aiškiai jaučiamas Marčėno kūryboje.
Jauniausia poetų karta, debiutavusi jau Nepriklausomybės laikais, poezijos tiražų mažėjimo ir poeto vietos visuomenėje sumenkimo nevertina dramatiškai ir toliau ieško adekvačios poetinės kalbos, išreiškiančios šiuolaikinio žmogaus patirtis. „Dabar viskas sugrįžo į normalias vėžes, ir poezija domisi tie, kam tai išties rūpi. Laikai, kai poezija buvo leidžiama tūkstantiniais tiražais, seniai praėjo. Anuomet poezija sau buvo prisiėmusi gelbėtojos, guodėjos ir šauklės vaidmenis, kurie iš esmės nėra būdingi poezijai, tačiau galimi tam tikrais istoriniais laikais. [...] Kad rašyčiau poeziją, man nereikia milijonų ir stadionų, užtenka tikėti, jog yra bent du skaitytojai, kurie mane supranta“, – sako poetas Marius Burokas.

Žanrų svarstyklės
Trečiasis periodas prasideda naujuoju tūkstantmečiu, jam būdingas rinkodaros mechanizmų įsigalėjimas: pasikeitė knygų leidybos, platinimo ir reklamavimo mastai ir šios aplinkybės toliau labai keitė literatūros veidą. Literatūra išgyveno neregėtos įvairovės tarpsnį, visi žanrai vystėsi ir transformavosi, vieni tapo lyderiaujančiais, kiti pasitraukė į nuošalę. Griežto žanro kanonas nebėra paklausus (novelės, soneto, net gerai „sukalto“ romano ir eiliuoto eilėraščio prestižas smuko). Poezija vis labiau virto akademiniu interesu ir mažų auditorijų viešnia, o gausėjančios populiariosios prozos tekstuose ėmė vyrauti žurnalistinė medžiagos atrankos ir pasakojimo strategija (aktualios temos, šmaikštus stilius, trumpi sakiniai). Nusmuko novelės autoritetas, bet ypač suklestėjo esė. Suaktyvėjo moterų rašymas, išryškėjo feministinės žiūros gairės. Etapine knyga, įtvirtinančia ir apibendrinančia moterų kūrybą, laikytinas profesorės Viktorijos Daujotytės veikalas Parašyta moterų (2001) – rašančių moterų literatūros istorija. Didelis šuolis įvyko literatūrologijoje, bet nusilpo aktualioji kritika. Įsitvirtino žurnalistinis romanas ir iškilo nauja emigracinės literatūros banga.
Įdomi tendencija ta, kad, mažėjant poezijos skaitomumui, daugelis ryškių ir sėkmingų poetų patraukė į prozos barus, ėmė rašyti romanus ir esė (Sigitas Parulskis, Donaldas Kajokas, Kęstutis Navakas, Gintaras Grajauskas, Rolandas Rastauskas, Markas Zingeris, Dovilė Zelčiūtė ir kt.).
Viena ryškiausių lietuvių literatūros naujovių yra esė, suklestėjusi kaip išlaisvėjusio mąstymo ir rašymo fenomenas. Jos sėkmės paslaptis – ypatingas žanro plastiškumas ir atvirumas. Eseistika bemat atliepia emocinę visuomenės būseną, reflektuoja kasdienybės dinamiką. Esė yra komunikatyvi – parašyta pirmadienį, šeštadienį ji jau gali būti skaitoma kultūros savaitraštyje. Kritiška socialinio, politinio arba kultūrinio vyksmo analizė provokuoja adresato mintį, o subjektyvus privataus pasaulio atvėrimas žadina smalsumą. Čia puikiai dera intelektas ir emocija, refleksija ir ironija. Esė būdingi bruožai – aistringumas, visuomeninis temperamentas, keliamos problemos išgyvenimas, kultūrologinis krūvis, kasdienybės ontologija, dialogiškumas, kito požiūrio galimybė, apibendrinimo potencija. Dabartinės esė sąvoka ir samprata gimė 1990 m., kai Sigitas Parulskis savo recenziją Donaldo Kajoko esė knygai Komentarai pranašiškai pavadino „Mąstau – vadinasi, esėju“. Sigitas Parulskis, Gintaras Beresnevičius, Giedra Radvilavičiūtė, Kęstutis Navakas, Rolandas Rastauskas, Donaldas Kajokas, Regimantas Tamošaitis, Jūratė Baranova, Kęstutis Navakas, Alfonsas Andriuškevičius yra platesnio akiračio varžovai tradiciniams novelistams, kurių dalis tebegyvena vakarykšte diena. Esė reikalingas greitas atliepas, ji patenkina žmogiško bendravimo poreikį, yra universali, jos autorius – charizmatiška asmenybė, tai dažnai ir poetas, ir kultūrologas, ir filosofas, ir dėstytojas, ir visuomenės stebėtojas. Esė dažnai atpažįstama labiau remiantis intuicija nei kokiu apibrėžimu, ypač lietuviškoji esė dažnai panaši į intelektualinę ar poetinę prozą. Dėl ryškaus esė žanro autobiografinio prado filosofė Jūratė Baranova lietuviškąją žanro atmainą vadina personaline esė. Tokia esė paranki tuo, kad leidžia lengvai reikšti kasdienybės patirtis, atspindi laiko pulsą – tai turėtų daryti publicistika (nuo žodžio publicum – viešas), kuri šiandien yra nusilpusi. Esė įsibrovė ir į publicistikos, ir į novelistikos teritoriją. Novelės prestižą palaiko tradicionalistas Henrikas Algis Čigriejus (Vieškeliukas pro dobilus, 1999; Varna braukia ašarą, 2007), kurio noveles persmelkęs absoliutus žmoniškumas, globiantis kiekvieną, nesvarbu, kurioje barikadų pusėje žmogus atsidurtų. Kasdienybės jaukumą kuria humoras ir veikėjų šnekamoji kalba. Įvykiu tapo Danutės Kalinauskaitės knyga Niekada nežinai (2008), kuriame rimta egzistencinė problemika, epinė pagava, jusliškumas ir neabejotinas kalbos jausmas sudaro kokybišką kombinaciją. Undinės Radzevičiūtės rinkinyje Baden Badeno nebus (2011) rašymo impulsas yra idėja, o ne istorija, todėl tai – intelektuali proza, kur viskas skrupulingai apgalvota, stilius be puošmenų, nėra nereikalingo plepumo, efektingai kovojama su banalybėmis. Rašytoja praturtina lietuvių prozą tuo, ko visad stigo, – intelektu, žaibiška personažo charakteristika, kiekvienu kūrinėliu pasako svarbių dalykų apie žmonių ydas arba skirtingų tautų mentalitetą.
Pastarasis dešimtmetis – pasitikėjimo dokumentine tiesa, nuogu faktu, realybės ženkliškumu, prieš kurį nublanksta visi literatūriniai gražumynai, įsitvirtinimo laikas. Tai sietina ir su ilgai galiojusiu tiesos užgniaužimu, ir su fikcijos pertekliumi mūsų dabartyje. Autožanrai (dienoraščiai, memuarai, laiškai ir kiti biografiniai pasakojimai) klesti visame pasaulyje. Neišsprendžiamą klausimą: „ar taip iš tiesų buvo“ tyrėjai siūlo performuluoti taip: „kodėl ir kokiu būdu autorius savo pasakojimą pateikia kaip tikrovišką, faktinį, įvykusį, buvusį“, o mes tuo tikime arba ne. Netikime, kai atpažįstame mistifikacijas (perdėtą ego pasireiškimą, praeities gražinimą, posovietiniam metui būdingą „išsibaltinimą“).
Atkūrus Nepriklausomybę, itin aktualu tapo apmąstyti ir įvertinti okupacijos patirtį. Dokumentiniai žanrai dažniausiai vaizduoja praėjusį laiką; karo bei pokario įvykiai tebegyvavo žmonių atmintyje, bet viešai buvo galima skelbti tik oficialiają istorijos versiją. Pusšimtį metų trukusi Lietuvos okupacija daugelį žmonių privertė susitaikyti su esamomis aplinkybėmis, eiti į kompromisus su sąžine, prarasti asmenybės integralumą, slėpti biografijos faktus. Dokumentinė literatūra atskleidžia tokio susidvejinimo kainą. Daugelio kultūros žmonių: rašytojų, dailininkų, aktorių, žurnalistų, atsiminimai atskleidžia, kad jie prisitaikė, bet nesusitaikė. Įspūdingai laiką liudija dailės klasiko Augustino Savicko (1919–2012) memuarų knyga Žalia tyla (2002), poeto Marcelijaus Martinaičio biografiniai užrašai Mes gyvenome (2019). Net kelios sovietmečiu brendusių žmonių kartos dažnai vadintos „prarastosiomis“. Daugelis nebuvo linkę su tuo sutikti, net savo knygų antraštėmis tam nepritarė – antai poeto Algimanto Baltakio (g. 1930) dienoraščiai vadinasi Gimiau pačiu laiku (2008), žurnalisto Laimono Tapino (g. 1944) atsiminimų pavadinimas pabrėžia – Prarasto laiko nebūna (2004). Teisybės dėlei reikia pridurti, kad leidžiami ir sovietinės ideologijos neišsižadėjusių asmenų memuarai, kuriuose giriami buvę laikai ir nesusitaikoma su esama Lietuvos tikrove.
Kuo daugiau epocha palieka dienoraštinių įrašų, tuo ryškiau, apčiuopiamiau ji matoma. Lietuvoje daugėja išliekamos vertės diaristikos – kultūros debatuose seniai įsitvirtino intelektualiniai Alfonso Nykos-Niliūno Dienoraščio fragmentai (2002–2003), Jono Meko Žmogus be vietos: nervuoti dienoraščiai (2000), Marcelijaus Martinaičio Tylintys tekstai: užrašai iš raudonojo sąsiuvinio (2006), tęstiniai Sigito Gedos kasdienybės užrašai. Iš kitų diaristikos žanro pavyzdžių panoramiškumu išsiskiria Vytauto Kubiliaus dienoraščiai (dvitomis, apimantis 1947–2004), kuriuose fiksuojami sovietmečio epochos anomalijų ir prieštarų apmąstymai, skaudi kūrėjo prisitaikymo bei maišto dramos refleksija ir labai savikritiška egzistencinė autoanalizė.
Sustiprėjus komercinėms leidykloms, itin išsiplėtojo populiarioji literatūra, jaučiama stipri masinės kultūros invazija, visoje kultūroje pasireiškia karnavališkumo apraiškos ir mažesnis reiklumas kūrinių estetiniam lygiui. Knygos kaip vieneto virtimas preke (ne tiek pažinimo, kiek vartojimo objektu) labiau pakeitė jos turinį ir raišką negu pats Nepriklausomybės atgavimo faktas ar sovietinės cenzūros išnykimas. Dauguma dabar kuriamų knygų yra iš karto formuojamos pagal rinkodarinę strategiją, tad visai nenuostabu, kad atkuto lietuviškasis detektyvas, susiformavo trileriai, atsivėrus sienoms padaugėjo kelionių prozos ir nuotykinės literatūros, o pensininkės arba aktorės gausiai kuria meilės romanus, dažniausiai varijuodamos tą pačią Pelenės istoriją. Populiariosios literatūros autoriai ir leidėjai pajuto didelę galią skaitytojams, ji yra sėkmingai reklamuojama ir gali tapti pagrindine literatūros gyvenimo formuotoja. Kritika sunerimusi, kad rašytojas atsisako asmenybiškumo ir vertybių, nebesirūpina kalba kaip menu, o rašo leidykloms, knygų mugėms ir apskritai ima dirbti dėl šlovės ir pinigų. Iškalbiai šią situaciją, traumuojančią elitinius rašytojus, reflektuoja Sigitas Parulskis romano Doriforė (2004) skyriuje „Leidėjas“. Atėjęs paprašyti avanso už rašomą romaną, rimtas autorius susiduria su leidėjo moralais: „Nebeįmanoma patraukti dėmesio ilgais ir painiais istorijų pasakojimais, kurie paklūsta vien tik kalbos, o ne vaizdo logikai [...] turi apie užpakalį išsitekti puslapyje, pasąmonės srautą sukišti į pusę puslapio, o apie Dievą – vieną eilutę, vieną sakinį. Viskas“. Leidėjas net pasiūlo autoriui pasirinkti moterišką slapyvardį (Lietuvoje skaitančių moterų auditorija keturis kartus pranoksta vyrų).
Žurnalistinis romanas – vienas populiariausių romano tipų Lietuvoje pastarąjį dešimtmetį – laikytinas nauja žanro atmaina, kurios poreikį iškėlė susiformavusi vartotojų ir žiniasklaidos visuomenė. Lietuvoje šis terminas ėmė įsigalėti po žinomo prancūzų romanisto Frederiko Beigbederio (Frédéric Beigbeder) vizito Vilniaus knygų mugėje 2004 m. ir kelių jo romano vertimų į lietuvių kalbą. Žurnalistinio romano fenomenas – būdingas reiškinys Vakarų literatūros pasaulyje. Tokius romanus nebūtinai rašo žurnalistai, bet dažnai ir jie. Žurnalistinis romanas kuriamas iš aktualijų, jam kone privalomas skandalo elementas. Tipiški bruožai: intriguojantis siužetas, netradicinė erotika, žvali intonacija, bėglūs trumpi sakiniai. Didelę įtaką daro reklamos kalba, kuri yra absorbavusi visas įmanomas raiškos formas ir suvedusi jas į akimirksnio poveikio efektą. Iš kiekvieno elemento (siužeto, konflikto, personažų, stiliaus) sklinda literatūrinis palengvinimas skaitytojui, kurį galiausiai pradžiugina neišvengiamai sklandžios atomazgos.

Nepriklausomybės augintiniai
Atnaujinant literatūrą, svarbus ribų peržengimas, kai pačiam žingsniui tenka generuojantis pobūdis. Dėmesys nukrypsta į naująją kartą (vienai kartai subręsti ir įsitvirtinti literatūroje reikia apie penkiolikos metų). Talentingiausi dešimtmečio debiutantai – Marius Ivaškevičius, Renata Šerelytė, Laura Sintija Černiauskaitė, Andrius Jakučiūnas. Ivaškevičius bene išmoningiausiai pasinaudojo tipiška pereinamajam laikotarpiui užgniaužto mąstymo išlaisvinimo būsena. Savo esė „Meno pauzė“ jis rašė:

Mano kartos mąstantiems žmonėms Tėvynės meilė, reiškiama tais garsiais šūkiais ir nepagrįstu idealizavimu, gerokai svetima [...] Kas nustatė, kad Lietuvos pašaukimas būti amžina auka? Kas jai nupiešė tą skausmingą veidą, lyg kitokio jausmo ji niekad nebūtų patyrusi? Kodėl turėčiau mylėti raudančią Lietuvą, jei ji man tokia nėra?

Šio rašytojo kitokybę sudaro bent trys dėmenys: poleminės idėjos, novatoriška raiška ir nestandartinė socialinė laikysena. Pozityviai išskirti Ivaškevičių iš kitų pastarojo dešimtmečio jaunų rašytojų leidžia sąmoningas požiūris į poetinės kalbos vaidmenį tekste ir esminių kūrybos vaizdinių kildinimas iš nacionalinės savasties. Nemažą diskusiją sukėlė Ivaškevičiaus romanas Žali (2002), pasiūlęs nuromantintą, subuitintą partizanų karo prieš sovietinius okupantus versiją. Vietoj patriotinio patoso rašytojas pateikia bendražmogišką požiūrį: ir okupuoti lietuviai, ir okupantai rusai buvo to paties stalininio režimo aukos. Galima manyti, kad Lietuva Ivaškevičiaus kūryboje – tai postmodernios, fragmentuotos sąmonės metafora, bet vis dėlto tėvynė čia bando prisikelti, pažadinti sąmoningumą, reflektuoti istorinę praeitį ir dabartį. Bendraamžis poetas Arnas Ališauskas teigia, kad Ivaškevičius sugebėjo „naujai prabilti apie senus dalykus ir reabilituoti Lietuvos tematiką“.
Andrius Jakučiūnas (g. 1976) – itin provokatyvus autorius, kiekviename iš savo trijų romanų visiškai kitoks. Romane Servijaus Galo užrašai (2005) pasakojama apie senovės Romą, kai krikščionybė dar konkuravo su sinkretiškos religijos atšakomis ir buvo tikima netikrais pranašais, kurie manipuliavo žmonėmis. Jakučiūnas moka regzti intrigą ir dumti akis skaitytojui, kuris mielai sutinka būti apmautas (tai reta pasakojimo magijos įtaiga). Antrajame romane Tėvynė (2007) geriančio žmogaus psichologinė ir fizinė būklė tampa nauja pažinimo teritorija lietuvių prozoje, tokios visapusiškos šio reiškinio analizės dar nebūta. Trečiasis romanas Lalagė (2010) – menininko savivokos apmąstymai, rašymas apie rašymą, apie teksto tapsmą. Jakučiūnas rašo, kaip meninių priemonių tema, jų raiškos tobulumas užvaldo sąmonę, ir noras išsireikšti, išsilaužti iš kalbos, per kalbą tampa Apsėdimu. Autorius neslepia savo formos ieškojimų, juos demonstruoja nelyginant fokusininkas – ir rodo triuką, ir tuo pačiu metu atskleidžia savo stebuklo techniką, laboratoriją.
Laura Sintija Černiauskaitė (g. 1976) knygose Artumo jausmas (2005), Kvėpavimas į marmurą (2006), Benedikto slenksčiai (2008) atskleidė savitą jautrios moters tipą ir vaiko pamestinuko lemtį. Jai rūpi lyčių santykiai – trauka ir kova, mergaitės–moters–motinos psichinio gyvenimo ypatumai, eroso bei mirties paralelės, jauno žmogaus kabinimasis į gyvenimą.
Viena esminių pastarojo dešimtmečio naujovių – įsigalintis nomadinis mentalitetas. Susiformuoja kitokia lietuvio pasaulėjauta, jis tampa mobilus, „tranzitinis“, nuolat keičiantis gyvenimo vietą, stiprėja bastūno, benamystės jausena. Kas yra keliaujantis žmogus? Ar jis emigrantas, ar bėglys, ar klajūnas, ekonominis migrantas, turistas? Konstatuojama, kad žmonių judrumas yra nepaprastai padidėjęs. Tai – didelis lūžis, turint omenyje agrarinę sėslių žmonių šalį ir sovietmečiu uždarytas sienas. Gausėjant (e)migracijai, daugėja ir jos realijas atspindinčios literatūros, bet didžioji šių kūrinių dalis kol kas užima vietą tarp žurnalistikos, laisvalaikio skaitinių. Giliausiai emigrantų patirtis atskleidžia Kipre gyvenanti Dalia Staponkutė esė knygoje Lietumi prieš saulę (2007). Ji įveikia meilės vergės dalią, kuria šiuolaikišką intelektualios klajoklės įvaizdį. Simptomišką autorių grupę sudaro jaunos autorės moterys, pasaulio pilietės iš Rytų Europos, persikėlusios į laisve bei įvairove trykštančius naujuosius pasaulio Babilonus (Aleksandros Fominos Mes vakar buvom saloje, Gabijos Grušaitės Neišsipildymas). Šie romanai vadinami XXI a. prarastosios kartos epais, nusivylusios „N“ kartos manifestais (prie jų glaustųsi ir kandus Zitos Čepaitės esė Iš emigrantės užrašų). Kitokios Valdo Papievio (1962) romanų intencijos – jis nemanifestuoja, tiesiog giliai išjaučia gyvenimo Prancūzijoje patirtis. Paryžiuje nuo 1992 m. gyvenantis Papievis savo trečiajame romane Eiti (2010) svarsto, kas yra vienatvė, būties trapumas, draugystė, menas, mirtis, metafizika. Į Provansą atvykusiam vyriškiui rašytojas nedavė vardo. Šis bevardiškumas ženkliškas – tai gali būti bet kuris iš mūsų. Jaustis tokiu klajūnu, tiesiog eiti, „būti, ir tiek“, šiandien yra prabanga. Ėjikas nevairuoja automobilio, o kuprinėje nešasi labai mažai daiktų. Bėgti ir lenktyniauti – viena amžiaus ligų, o mūsų herojus niekur neskuba, eina stebėdamas ir mąstydamas.
Vyresniosios kartos rašytojams nepavyko užmegzti nutrūkusio ryšio su teatru. Naująją dramą kūrė ir lietuvių dramaturgiją į teatro sceną grąžino tie, kurie gimė 1965–1976 m. ir debiutavo jau nepriklausomoje Lietuvoje, – Sigitas Parulskis, Herkus Kunčius, Marius Ivaškevičius, Laura Sintija Černiauskaitė, Gintaras Grajauskas ir kt. Kaip ryškūs avangardiniai kūriniai išsiskiria Parulskio pjesės: Iš gyvenimo vėlių (rež. Vytautas V. Landsbergis), P. S. Byla O. K. (rež. Oskaras Koršunovas), kurios šiuolaikinio lietuvių teatro istorijoje įsitvirtino kaip naujosios kartos meninis manifestas. Dramoje Iš gyvenimo vėlių rašytojas pasitelkia tautosakos tekstus, atspindinčius lietuvių kultūroje egzistuojančią teatriškumo formų įvairovę, sąmoningai orientuojasi į postmodernizmui būdingus bruožus. P. S. Byla O. K. – moderni liturginė drama, kurios kompozicijoje atpažįstame aliuziją į keturiolika Kristaus kančių kelio stacijų. Parulskis kuria žmogaus kryžiaus kančių kelią, kuriame susiduria humanistinė kultūra ir represyvi politinė sistema. Pjesės veikėjo tapsmas šiuolaikiniu herojumi atskleidžiamas pasitelkus klasikinius kultūros tekstus (Bibliją, Edipo mitą, Šekspyro Hamletą). Naujosios lietuvių dramaturgijos kontekste Parulskis yra ryškus eksperimentatorius dramos forma – jis išmėgino naujas galimybes, atskleisdamas dramos fabulą, personažą, dialogą, konfliktą, personažų verbalinę kalbą (Aušra Martišiūtė). Pastaraisiais metais ir Mariui Ivaškevičiui dramos žanras ne mažiau svarbus negu proza (dramų trilogija Artimas, 2002; Madagaskaras, 2004; Artimas miestas, 2005; Mistras, 2010; Išvarymas, 2012). Jo dramos – novatoriški tekstai, kuriuose žaidžiama istorijos ir kultūros simboliais, kurie išlaisvina teatrinę vaizduotę. Kalbos aktualizavimas formuoja naujo tipo pjesę.

Literatūros lauko gyvastingumas
Intensyvus gyvenimas vyksta plačiame literatūros lauke, kai rašytojų kūryba adresatą pasiekia gyvu žodžiu. Poezijos kūrėjai ir gerbėjai turi du festivalius – „Poezijos pavasarį“ (nuo 1965) ir „Poetinį Druskininkų rudenį“ (nuo 1990). „Poezijos pavasaris“ trunka net dvi savaites, per kurias įvyksta daugiau kaip 100 renginių, ir pasižymi demokratiškumu – keliolika poetų desantų važinėja į skirtingas provincijas, mažus miestelius, mokyklas, rengiami neformalūs skaitymai („Eilėraščiai per naktį“), įteikiama daugybė įvairių prizų, kasmet ąžuolo vainiku vainikuojamas laureatas. „Poetinio Druskininkų rudens“ festivalis vyksta 2–3 dienas, jame dalyvauja apie 120 raštijos luomo narių iš Lietuvos bei užsienio. Pagrindinis prizas – Jotvingių premija, kurią skiria komitetas, sudarytas iš ankstesnių premijos laureatų. Pagrindinės abiejų festivalių vertybės – laisvas literatų bendravimas, atviros diskusijos, įvairūs konkursai, poezijos skaitymai, kuriuose dera akademiškumas ir bohemiškumas. Kasmet išleidžiami Poezijos pavasario ir Poetinio Druskininkų rudens almanachai.
Gimė ir prozos skaitymų bei prozos festivalių tradicija. Geriausiai žinomi du tarptautiniai festivaliai – „Šiaurės vasara“ Jurbarke (nuo 2002) ir Europos literatūros dienos „Po Šiaurės dangumi“ Šiauliuose (nuo 2004), kur kasmet supažindinama su vis kito Europos regiono rašytojų kūryba, leidžiami almanachai lietuvių ir užsienio kalbomis.
„Ką sovietmetis vis dėlto mums davė pozityvaus, tai meilę knygai“, – yra pasakiusi Lietuvos leidėjų asociacijos prezidentė, leidyklos „Tyto alba“ vadovė Lolita Varanavičienė. Knygų rinka yra gyvybinga, o Vilniaus knygų mugė – didžiausia ir pagrindinė Baltijos šalyse bei vienas reikšmingiausių kultūros įvykių Lietuvoje. Ją organizuoja parodų ir konferencijų centras „Litexpo“, Lietuvos leidėjų asociacija, Tarptautinių kultūros programų centras (anksčiau – viešoji įstaiga „Lietuviškos knygos“). Mugę kasmet aplanko beveik 60 tūkstančių lankytojų ir šimtai dalyvių iš svetur. Nuo 1999-ųjų organizuojama mugė siūlo įvairiapusę kultūrinę programą. Įvyksta daugiau kaip 200 renginių, susitikimų su garsiausiais Lietuvos ir užsienio autoriais, pristatomi nauji vardai ir leidybos naujienos.
Lietuva sėkmingai reprezentuojama ir tarptautinėse knygų mugėse. Geteborgo (Švedija) mugėje 2005 m. Lietuvai suteiktas viešnios statusas (specialiai išleistos 7 lietuvių autorių knygos švedų kalba). Švedų visuomenė supažindinta su Lietuva, jos visuomeniniu gyvenimu ir praeities turtingumu (ypač su patirtimis sovietų okupacijos metais). Lietuva taip pat dalyvauja Frankfurto, Jeruzalės, Bolonijos ir kitose knygų mugėse. Ten pristatoma lietuvių literatūra, leidyba, knygos menas.
Kasmet (nuo 2005) vyksta „Metų knygos rinkimai“, kuriuos organizuoja Skaitymo ir kultūrinio raštingumo asociacija. Pristatomi geriausi praėjusiais metais išleisti lietuvių prozos penketukai trijose – vaikų, paauglių ir suaugusiųjų – knygų kategorijose (nuo 2012 – ir poezijos), iš kurių patys skaitytojai išrenka tris metų knygas, jų autoriai apdovanojami Vilniaus knygų mugėje. Tikslas – skatinti Lietuvos gyventojus domėtis šiuolaikine lietuvių literatūra, kelti skaitymo prestižą. Išpopuliarėjo knygų dešimtukų, dvyliktukų rinkimai, kurie atkreipia skaitančios publikos dėmesį į kokybiškus literatūros kūrinius.
Kasmet rašytojai apdovanojami įvairiomis literatūrinėmis premijomis. Garbingiausia iš jų yra Nacionalinė kultūros ir meno premija, į kurią pretenduoja ir kitų meno sričių kūrėjai. Bet kurio literatūros žanro kūrinys gali būti įvertintas institucijų premijomis: Lietuvos rašytojų sąjungos, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto; už poeziją skiriamos Poezijos pavasario, Jotvingių, Zigmo Gėlės premijos; už prozą – Žemaitės, Antano Vaičiulaičio, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės, Petro Cvirkos, Liudo Dovydėno, Kazio Barėno; už Prūsų Lietuvos tematiką – Ievos Simonaitytės; už aukštaitišką lyrizmą – Antano Miškinio; už tradicijos tęstinumą – Jono Aisčio.
Šiandien iš nedidelės distancijos dar sunku apibendrinti, ką tradicijos virsmas ir pokyčiai nacionalinei literatūrai davė ir ko ji neteko. Vykstančių procesų dinamizmas ardo lokalųjį bei tautinį prieraišumą ir verčia taikytis prie Vakarų Europoje įsigalėjusių liberalių ir kosmopolitiškesnių tapatybės modelių. Mažos tautos literatūrai visada kyla imitacijos ir savasties praradimo pavojus. Gerai literatūrai reikia asmenybių, intelekto, kalbos jausmo ir platesnių kontekstų. Literatūra formuoja, ugdo asmenybę ir pati yra asmenybių kuriama.

Rimantas Kmita, Jūratė Sprindytė

Literatūra

Šiuolaikinė literatūra

Ar žinote, kad...