Literatūra

Literatūra > Apšvieta

Apšvieta

Apšvieta – kultūros epocha po Baroko, išaukštinusi savarankišką žmogaus protą, tikėjusi jo galia šviesti ir tobulinti pasaulį. Lietuviškai dar vadinama Švietimu, angliškai – Enlightenment, prancūziškai – Lumiéres, vokiškai – Aufklärung. Prasidėjo XVII a. pabaigoje Anglijoje, XVIII a. apėmė visą Europą ir Šiaurės Ameriką, kai kuriose šalyse tęsėsi iki XIX a. pradžios. Apšvieta iš esmės nulėmė modernios visuomenės susikūrimą, jos pasaulio ir gyvenimo supratimą. Kaip Apšvietos praktinis projektas XVIII a. pabaigoje iškilo Jungtinės Amerikos Valstijos. Apšvieta subrandino Prancūzijos revoliuciją. Apšvietos idėjomis buvo pagrįsta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gelbėjimo programa. Jomis rėmėsi lietuvių bendruomenės Prūsų Lietuvoje išsaugojimo siekiai.
XVIII šimtmetį įprasta vadinti filosofų amžiumi, nes šiuo metu didžiausią įtaką visuomenėje turėjo nepriklausomi intelektualai. Vienas jų – Prūsijos filosofas Imanuelis Kantas – taip nusakė savo epochos esmę: „Švietimas yra žmogaus išvadavimas iš nesavarankiškumo, dėl kurio pats žmogus kaltas. Nesavarankiškumas yra nesugebėjimas naudotis savo protu kitų nevadovaujamam.“ Apšvietos filosofai ne tik skelbė, bet ir savo elgesiu liudijo asmens savarankiškumą. Teigė, kad kiekvienas atsako už savo mąstymą ir likimą. Kiekvienas turi tapti savo laimės kalviu. Todėl žmogui nedera aklai paklusti autoritetams ir tradicijai. Apšvietos filosofai buvo įsitikinę, kad iš prigimties žmonės yra laisvi ir lygūs: visi gamtos apdovanoti protu, kuriuo turi išmokti savarankiškai naudotis. Būtent mokslas, švietimas yra skirti tam, kad išlavintų žmonių protus, išvaduotų žmones iš prietarų tamsos, fanatizmo, priklausomybės, vergijos ir skurdo. Vadovautasi anglų filosofo Frensio Beikono (Francis Bacon) žodžiais: „žinojimas yra jėga“. Dauguma švietėjų buvo įtikėję pažangos idėja. Jie teigė, kad remdamiesi mokslu, vis naujais jo atradimais, žmonės gali tobulėti ir kurti vis tobulesnę visuomenę, vis šviesesnę ateitį. Išimtį sudarė iš Ženevos kilęs, prancūziškai rašęs filosofas Žanas Žakas Ruso (Jean-Jacques Rousseau). Jis neigė civilizacijos pažangą ir kvietė visuomenę grįžti „atgal į gamtą“ – prie natūralaus gyvenimo būdo. Sužavėti gamtos mokslų laimėjimų, atrastų universalių fizikos dėsnių, švietėjai manė, kad ir visuomenės gyvenimą galima racionaliai išaiškinti ir konstruoti. Viskas, kas atrodė miglota, nesuprantama, protu nepaaiškinama, dažniausiai buvo vertinama neigiamai. Dalis Vakarų filosofų siekė „protingo tikėjimo“ – be stebuklų ir prietarų. Jie buvo deistai: teigė, kad Dievas tėra gamtos dėsnių šaltinis ir tiesiogiai į žmonių gyvenimą nesikiša. Kiti švietėjai laikėsi ateistinių pažiūrų: neigė Dievo buvimą, o Bažnyčią vertino kaip pažangos kliūtį. Visi Apšvietos filosofai pasisakė prieš Bažnyčios ir valdžios pastangas riboti nuomonių raišką: gynė toleranciją, minties ir sąžinės laisvę. Jie buvo įsitikinę, kad filosofija turi tarnauti visuomenei: teikti jai praktinių patarimų dorovės, politikos, ūkio ir kitais gyvenimo klausimais. Švietėjai konsultavo galingiausius pasaulio monarchus ir politikus, aiškino jiems, kaip reikėtų pertvarkyti valstybes ir visuomenes. Garsiausi epochos filosofai: Denisas Didro (Denis Diderot), Volteras, Ruso bei kiti kaip praktinės išminties lobyną parengė didžiąją prancūzų Enciklopediją, arba Aiškinamąjį mokslų, menų ir amatų žodyną. Per 1751–1780 m. buvo išleisti 35 Enciklopedijos tomai. Filosofai savo idėjas skleidė salonuose, klubuose ir draugijose. Mokslo žinioms populiarinti, visuomenei šviesti buvo pasitelkta spauda: kalendoriai, laikraščiai, įvairios praktinių patarimų knygelės, vadovėliai.
Prigimtinės žmonių laisvės ir lygybės, liaudies suverenumo, valdžios kilmės iš visuomeninės sutarties idėjos, kurias skleidė švietėjai, įgijo stiprią politinę galią. Jomis rėmėsi už savo pilietines teises kovojęs miestiečių luomas – buržuazija. Šis, trečiasis, luomas reikalavo visų gyventojų lygybės prieš įstatymą, žodžio, susirinkimų, spaudos laisvės, teisės kartu su kitais luomais valdyti valstybę. Apšvietos idėjomis taip pat vadovavosi nepriklausomybės siekusios tautos. Dalis švietėjų ekonomistų, vadintų fiziokratais, pabrėžė ypatingą žemdirbių vaidmenį visuomenėje. Jie laikė valstiečius svarbiausiais bendros gerovės kūrėjais ir ragino rūpintis liaudies švietimu bei teisėmis. Skirtingi Apšvietos filosofai socialinių reformų viltis siejo su skirtingomis politinėmis santvarkomis. Volteras, Didro buvo įsitikinę, kad žmonių gyvenimą gali pagerinti apsišvietę monarchai. Jie žavėjosi Prūsijos karaliumi Frydrichu II ir Rusijos imperatore Kotryna II, rėmė jų politiką. Volteras kurį laiką gyveno Prūsijos karaliaus rūmuose. Didro vyko į Peterburgą „šviesti“ Kotrynos II ir iki gyvenimo pabaigos buvo jos finansiškai remiamas. Volteras patarė Lietuvos ir Lenkijos valdovui Stanislovui Augustui Poniatovskiui įvesti krašte „apšviestąjį absoliutizmą“. Lietuvių ir lenkų bajorus jis kvietė susitaikyti su „pažangiu“ Rusijos šeimininkavimu jų tėvynėje. Frydricho II sumanymą padalyti Lietuvos ir Lenkijos valstybę Volteras sveikino kaip „genijaus“ mintį. Ruso buvo tvirtas respublikonas: bjaurėjosi monarchais ir pasaulio tautų ateitį siejo su laisvomis respublikomis. Senąsias graikų respublikas – Atėnus ir Spartą – kėlė kaip sektiną pavyzdį savo laikams. Jis ragino lietuvius ir lenkus ne tik ginti savo politines laisves, priešintis Rusijos įtakai, bet ir esminėmis reformomis padaryti savo Respubliką nenugalimą. Būtent Ruso buvo laikomas Prancūzijos revoliucijos (1789–1794) ir Prancūzijos Respublikos tėvu.
Apšvieta Lietuvoje atgaivino visuomenės pasitikėjimą savo jėgomis, subrandino naują tautos, kaip lygiateisių žmonių bendruomenės, sampratą, paskatino pertvarkyti valstybę ir kovoti dėl jos nepriklausomybės. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje pavieniai raginimai pasikliauti savo protu, imtis visuomeninių ir politinių reformų pasigirdo jau XVIII a. pradžioje karo, bado ir maro nusiaubtame krašte. LDK pakancleris Stanislovas Antanas Ščiuka 1709 m. išleistoje knygoje Lenkijos užtemimas skelbė, kad nuo švietimo priklauso valstybės ateitis. Jo įsitikinimu, laisva Respublika įveiks krizę – „užtemimą“, jei už jos likimą atsakingi bajorai bus nuolatos lavinami, jei sugebės savarankiškai mąstyti. Tam reikia valstybės lėšomis „kas savaitę veltui siuntinėti bajorijai krašto ir užsienio naujienas“, o visose šalies mokyklose „mokyti jaunimą politinės geografijos ir istorijos“. Tokių balsų tarp Lietuvos didikų, kurie buvo susipažinę su to meto anglų ir prancūzų gyvenimu, pasigirdo ir daugiau. Palaipsniui imta į juos įsiklausyti. 1730 m. Vilniaus universitete pradėta dėstyti prancūzų – Apšvietos pasaulio – kalba, netrukus sustiprintas teisės ir matematikos mokymas. 1739 m. visose Lietuvos jėzuitų mokyklose įvestas atskiras istorijos dėstymas, po metų – ir geografijos. Būtent šiuo metu švietimas Lietuvoje vis aiškiau pradėtas suprasti kaip visuomenės ir valstybės gelbėjimo būdas. Lietuviai vėl prisiminė Romos oratorių Ciceroną, raginusį lavinti žmogų tam, kad jis mokėtų tarnauti savo bendruomenei – Respublikai. Taip pat buvo išgirstas anglų Apšvietos filosofas Džonas Lokas (John Locke), teigęs, kad auklėjimo paskirtis – ugdyti ne mokslininką, bet protingą žmogų, brandų pilietį, kuris mokėtų kurti tėvynės ateitį. Tuo laiku Vilniaus universiteto išleistos pratybų knygos kvietė jaunimą kritiškai vertinti krašto ydas, skatino svarstyti, kaip reikėtų tobulinti valstybę. Jėzuitų mokyklose atsirado naujas mokymosi būdas: studentai vaidindavo bajorų seimelius, kuriuose kėlė ir aptarinėjo svarbiausias šalies problemas, reformų projektus. Siekdami rengti išsilavinusį šalies elitą, 1740 m. jėzuitai Vilniuje atidarė mokyklą, skirtą didikų vaikams. 1751 m. ji buvo pavadinta Kilmingųjų kolegija (lot. Collegium Nobilium). Jos tikslas – skatinti Lietuvos jaunimo „poreikį atnaujinti Tėvynę“. Tuo pačiu metu pilietiniu visuomenės ugdymu Lietuvoje rūpinosi ir vienuoliai pijorai. Žymus istorikas ir teisininkas Motiejus Dogelis, grumdamasis su vienvaldystės švietime siekusiais jėzuitais, atnaujino Vilniuje buvusią pijorų mokyklą ir pavertė ją Kilmingųjų kolegija. Radvilai, sekdami garsios Drezdeno akademijos pavyzdžiu, 1747 m. Nesvyžiuje įsteigė pirmąją Lietuvoje aukštąją karo mokyklą – Riterių Akademiją. Joje jaunuoliai, be karo mokslų, buvo mokomi matematikos, humanitarinių dalykų, prancūzų ir vokiečių kalbų.
Pasirodę pirmieji Lietuvos periodiniai leidiniai taip pat buvo Apšvietos ženklas. Nuo 1735 m. Vilniaus universitetas ėmė spausdinti profesoriaus Jono Pašakauskio lenkiškai rengtus Politinius kalendorius, kurie visuomenei pateikdavo nemažai Lietuvos ir pasaulio istorijos, politikos, astronomijos, kitų gamtos mokslų žinių. Šiuose kalendoriuose, kuriuos universitetas leido iki valstybės žlugimo, visą laiką skelbtas legendinių ir istorinių Lietuvos didžiųjų kunigaikščių sąrašas – nuo Litalano, Vaidevučio, Palemono iki Žygimanto Augusto. 1760 m. pradėjo eiti pirmasis LDK laikraštis – Lietuvos pasiuntinys (lenk. Kurier Litewski) ir jo priedai Literatūros žinios bei Užsienio žinios. Laikraščius redagavo Vilniaus universiteto profesorius Pranciškus Paprockis, spausdino universiteto spaustuvė. Juose, be Lietuvos bei užsienio politinių, visuomeninių žinių, skelbtos ir pasaulio mokslo naujienos. Laikraščiai naudoti studentų pratybose. LDK kancleris Mykolas Čartoriskis dėkojo šalies jėzuitams už šį „visuomenės naudai“ daromą darbą. Tuo metu, greičiausiai nuo 1759 m., universiteto spaustuvė pradėjo leisti lietuvių kalbos vadovėlį – Mokslą skaitymo rašto. Elementorius buvo skirtas „taip didiems, kaip ir mažiems, ir mažiausiems, idant išmanydami visokį raštą galėtų visokiu druku drukavotas [visaip spausdintas] knygas pigiai [lengvai] skaityti“. Maždaug kas porą metų perleidžiamo lietuviško vadovėlio tiražas vis augo. Vėliau per metus jo būdavo parduodama po vieną, po du, beveik po tris tūkstančius egzempliorių. 1760 m. universitetas išleido Paprockio parengtą šalies geografijos ir istorijos vadovėlį Namų žinios apie Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę su jos tautos istorija, kurį vėliau ne kartą perspausdino. Čia lenkiškai buvo pateikta Alberto Kojalavičiaus Lietuvos istorijos santrauka. Taigi XVIII a. viduryje jėzuitai, pijorai ir kai kurių didikų dvarai jau buvo praskynę Apšvietai kelią į Lietuvą. Be to, Lietuvos provincijos jėzuitai 1752 m. įsteigė Kilmingųjų kolegiją Varšuvoje ir perkėlė į ją profesoriauti geriausius lietuvių humanitarus: geografą Karolį Virvičių, poetą ir dramaturgą Pranciškų Bohomolecą, poetą ir istoriką Adomą Naruševičių, tapusį „lenkų klasicizmo tėvu“, parašiusį pirmąją mokslinę Lenkų tautos istoriją, bei kitus. Lietuvoje liko stipriausi matematikai ir fizikai: Tomas Žebrauskas ir Martynas Počobutas, sukūrę Vilniaus universitete vieną geriausių astronomijos observatorijų Europoje.
Didelį postūmį Apšvietai suteikė 1764 m. Abiejų Tautų Respublikos valdovu tapęs Stanislovas Augustas Poniatovskis. Jis gimė Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, Volčine (dab. Baltarusijoje). Lietuvių vadintas Jogailaičiu, nes jo motina Čartoriskaitė – Gedimino palikuonė. Buvo puikiai išsilavinęs, nemaža laiko praleidęs Paryžiaus ir Londono salonuose. Vienas pirmųjų vertė Viljamą Šekspyrą (William Shakespeare) į lenkų kalbą. Savo draugės Rusijos imperatorės Kotrynos II iškeltas į sostą siekė apšviestųjų monarchijų pavyzdžiu sustiprinti karaliaus valdžią ir reformuoti Respubliką. Susidūrė su dalies didikų ir bajorų pasipriešinimu: šie stojo ginti savo valstybės nuo Rusijos savivalės ir karaliaus vienvaldystės. Tiek viena, tiek kita pusė Lietuvos ir Lenkijos ateitį siejo su švietimu ir stengėsi pasiremti Europos Apšvietos filosofais. Vienas prieš karalių ir Rusiją sukilusių Respublikos bajorų vadų lietuvis Ignas Bogušas aiškino, kad svarbiausia valstybei yra politinis ir moralinis bajorų ugdymas. Nesuprasdami politikos, net karščiausi tėvynės mylėtojai ją pražudys. Stokodami moralės, piliečiai neišsaugos laisvės. Bajorijos pasiuntinys Paryžiuje, LDK virtuvininkas Mykolas Vielhorskis įkalbėjo Ruso sukurti Svarstymus apie Lenkijos valdžią ir apie jos reformų projektą. 1772 m. parašytoje knygoje Apšvietos filosofas išdėstė lietuviams ir lenkams, kaip remdamiesi švietimu jie turėtų išgelbėti savo Respublikos laisvę. Ruso visų pirma siūlė bajorams pasirūpinti žemaisiais visuomenės luomais – padaryti valstiečius ir miestiečius lygiateisiais piliečiais, tautos nariais ir taip paversti juos stipria Respublikos jėga. Pasak filosofo, patys lietuvių ir lenkų bajorai nebus laimingi ir laisvi tol, kol „savo brolius [valstiečius ir miestiečius] laikys sukaustytus grandinėmis“. Liaudžiai būtina suteikti ne tik asmenines, bet ir politines laisves – leisti su bajorais valdyti valstybę. Tačiau prieš išlaisvindami paprastus žmones, bajorai privalo juos išlavinti – „padaryti juos vertus laisvės ir pajėgius ją ištverti“. Mat laisvė yra labai sunki našta: jos įstatymai „rūstesni už tironų jungą“. Tautą, kuri stokoja moralės ir išsimokslinimo, laisvė gali sutraiškyti kaip nuo kalno riedantis vežimas. Todėl švietimas, pasak Ruso, turi tapti visiems prieinamas. Jo paskirtis – visų gyventojų „sieloms suteikti tautinę formą ir paversti jas patriotėmis“. Pačią savo Respubliką lietuviai ir lenkai privalo susitvarkyti taip, kad joje žmogus būtų vertinamas ne pagal turtą ir kilmę, o pagal gabumus, padorumą ir nuopelnus visuomenei. Kiekvienas doras pilietis valstybėje „turi matyti prieš save laisvą kelią viskam pasiekti“. Šiuos Ruso patarimus žemaičių bajoras Mauricijus Karpis išvertė į lenkų kalbą. Kai kurie Lietuvos didikai tokiomis tiesomis mėgino vadovautis ir anksčiau. LDK raštininkas kunigas Paulius Ksaveras Brastauskis 1769 m. savo dvare Merkinėje (dab. Šalčininkų rajone) suteikė žemdirbiams laisvę ir įsteigė Paulavos Respubliką, kurioje tvarkėsi patys valstiečiai.
1772 m. kaimynų įvykdytas pirmasis Abiejų Tautų Respublikos padalijimas sukrėtė visuomenę ir sutelkė aplink valdovą krašto politines jėgas. 1773 m. Romos popiežiui panaikinus jėzuitų ordiną, lietuviai su lenkais tais pačiais metais įsteigė Tautos edukacinę komisiją – vieną pirmųjų švietimo ministerijų pasaulyje – ir perdavė jai jėzuitų turėtas mokyklas bei turtą. Lietuvos ir Lenkijos valstybė įgijo tokią Apšvietos priemonę, kurios dauguma kraštų neturėjo. Vilniaus vyskupo Ignoto Masalskio vadovauta Komisija paskelbė: „Jaunimo lavinimas ir švietimas yra vienintelė valstybių ilgalaikės laimės sąlyga.“ Garsiausias to meto Lietuvos pamokslininkas Mykolas Karpavičius teigė: „Suprato išmintingas monarchas, mokslų mylėtojas ir gaivintojas, kad vienintelė likusi tautos laimės viltis – tai krašto jaunimas, jų protų ir širdžių švietimas mokslais vardan laimės. Tuo tikslu sudarė amžiną Edukacinę komisiją ir pirmasis parodė pavyzdį Europoje, kaip viešą tautinę jaunimo edukaciją paversti bendru visos šalies interesu ir rūpesčiu.“ Komisijai keltas siekis – „pasitelkus viešąjį švietimą sukurti tautą.“ Taigi – sukurti „apšviestą“, protingą, tvarkingą, laimingą bendruomenę, kuri būtų sudaryta iš savarankiškų, veiklių, pareigingų, tėvynę mylinčių ir tautos gerovei dirbančių žmonių. Per gana trumpą laiką Vilniaus universitetas buvo pertvarkytas į Lietuvos vyriausiąją mokyklą, kuriai pavesta rūpintis visomis vidurinėmis LDK mokyklomis. Įsteigta daug pradinių mokyklų kaimo vaikams: vien Vilniaus vyskupijoje jų buvo daugiau kaip 300. Kurtos amatų mokyklos valstiečiams. Susirūpinta mokytojų pasauliečių rengimu. Dideliais tiražais leisti seni ir nauji vadovėliai. Edukacinės komisijos veikla sutapo su Apšvietos literatūros ir menų Lietuvoje išsiskleidimu. Krašto literatūra įgijo aiškią misiją – įsijungti į didingą visuomenės pilietinio švietimo, tautos kūrimo projektą. Kad galėtų šią misiją atlikti, Lietuvos literatūra perėmė Apšvietai būdingą turinį ir formą.
Apšvietos menas rinkosi kitas nei Barokas raiškos priemones. Atsisakyta įmantrumo, mįslingumo, puošnumo. Vėl atsigręžta į harmoningas Antikos meno formas. Pasirinkta tiesi linija, darna, aiškumas, paprastumas. Europoje ėmė vyrauti klasicizmo stilius, Baroko laikais gyvavęs tik Prancūzijoje. Iš Antikos Apšvieta sėmėsi ne tik formos pavyzdžių, bet ir sektinų pilietinių dorybių bei idealų. Apšvietos literatūros paskirtis – auklėti žmones, suteikti jiems gyvenimo išminties ir praktinių patarimų bei taip pagerinti jų elgesį. Taigi stengtasi kalbėti suprantamai, paprastai, įdomiai ir patraukliai. Nuotykių ir papročių apysakose bei romanuose, komedijose ir tragedijose, odėse ir poemose filosofai kėlė aktualias visuomenės problemas, kritikavo ydas, atvirai dėstė savo etinius ir politinius idealus. Tapo populiari satyra – kandus, pašaipus papročių ir gyvenimo negerovių vaizdavimo būdas. Ryškiausi Apšvietos literatūros bruožai – didaktizmas, racionalumas, publicistiškumas, schematiškumas. Jos meniniai vaizdai, personažai dažniausiai nėra savarankiški, o tik iliustruoja filosofines, politines, etines tiesas. Literatūros kūrinių veikėjai – nesudėtingi, statiški, buitiški, priklausomi nuo visuomeninės aplinkos. Autoriai juos suskirsto į teigiamus ir neigiamus. Teigiami personažai perteikia kilnias idėjas ir sektiną gyvenimo pavyzdį, neigiami įkūnija smerktinas ydas. Amžiaus literatūra atrado ir palankiai vaizdavo trečiojo luomo vyrus bei moteris. Tokio pobūdžio kūrinius rašė populiariausi Apšvietos rašytojai: Robinzono Kruzo (1719) autorius Danielis Defo (Daniel Defoe), Guliverio kelionių (1726) autorius Džonatanas Sviftas (Jonathan Swift), Volteras (Voltaire), Didro. Palaipsniui Apšvietos literatūra darėsi sudėtingesnė ir įvairesnė. Buvo atkreiptas dėmesys į jausmingą žmogaus prigimtį, ne visada protui pavaldų jausmų pasaulį. XVIII a. viduryje atsiradusi sentimentalizmo srovė iškėlė jautrų ir kenčiantį herojų, gilinosi į jo psichologiją, brėžė paralelę tarp žmogaus išgyvenimų ir gamtos. Sentimentalaus laiškų romano forma savo idėjas skleidė Ruso, jaunystėje – Johanas Volfgangas Gėtė (Johann Wolfgang von Goethe), 1774 m. išleidęs vieną skaitomiausių amžiaus knygų – Jaunojo Verterio kančias. Gėtės gyvenimo kūrinys Faustas apibendrino viso XVIII šimtmečio idėjinius ieškojimus. Atsigręžę į trečiojo luomo gyvenimą, Apšvietos autoriai atrado ir liaudies kūrybą: ėmė ja domėtis, jos motyvus naudoti savo kūriniuose.
Vakarų Europos literatūra plito Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje: buvo skaitoma didikų dvaruose, intelektualų bibliotekose, verčiama į paprastiems žmonėms suprantamą lenkų kalbą. Voltero dramos Zaira lenkiškas vertimas Vilniuje išspausdintas 1753 m. Lietuvos sostinėje vėliau lenkiškai išleista Voltero tragedija Fanatizmas, arba Pranašas Mahometas buvo dedikuota Vilniaus vyskupui Ignotui Masalskiui. Lietuvos bajorai ir didikai žavėjosi Ruso ir jo kūryba. Vadino jį mokytoju, kuris „išmoko būti doru ir geru piliečiu, garbingu ir laimingu žmogumi“. LDK paiždininkis, šalies ūkio reformatorius Antanas Tyzenhauzas viešėdamas Prancūzijoje kvietė Ruso apsigyventi natūralioje Lietuvos gamtoje. Masalskis bendravo su Paryžiaus fiziokratais ir filosofu Didro. Vis dėlto LDK švietėjai ne visas Vakarų filosofų idėjas vertino palankiai. Dauguma smerkė ateizmą, deizmą ir abejingumą religijai. Apšvietos literatūrą Lietuvoje kūrė išsilavinę kunigai: jie pagrindines švietėjų mintis derino su Evangelijų tiesomis, kritiškumą – su pagarba Bažnyčios ir tautos tradicijoms. Jie formavo „apšviestąją katalikybę“ – protingą, nuo prietarų tamsos išvaduotą, žmonių ir tėvynės pažangai tarnaujančią Bažnyčią. Tai lėmė Lietuvos literatūros savitumą.
Apšvietos poezija išsakė naujos visuomenės viziją, rėmė krašto reformas, šlovino Lietuvos reformatorių darbus. Jos iškeltas herojus – „Lietuvos šviesulys“, tėvynę mylintis, visuomenės gerovei dirbantis, teisingumo visiems siekiantis pilietis. Vilniaus pijorai odėmis aukštino Paulavos Respublikos steigėją Paulių Ksaverą Brastauskį, Edukacinės komisijos pirmininką kunigaikštį Masalskį. Pasak vienos odės, Vilniaus vyskupas grąžinęs tautai viltį, kad „Lietuvos Kunigaikštystė iškils mokslų garbe, tvarkinga santarve, išmintinga narsa“.
Pijorų odės kėlė valdovo Stanislovo Augusto – „karaliaus filosofo“, „karaliaus didvyrio“ – nuopelnus Lietuvai. Jis sugrąžinęs tėvų žemei „aukso laikus“: jo dėka „artojas pradėjo suprasti, kad yra žmogus“, visa tauta tampa šviesesnė, doresnė ir laimingesnė, kyla krašto ūkis – „Gardinas fabrikais jau lygus Neapoliui“. Karalius kartu su piliečiais augina „skirtingų skiepų tvarkingą sodą“ – kuria „laisvų gyventojų tautą“. Toje būsimoje išlavintoje, moralioje ir pilietiškoje tautoje.
Apšvietos apysakos taip pat rodė visuomenei teigiamus, sektinus herojus. Livonijos vyskupas Juozapas Kazimieras Kosakauskis 1786 m. išleido apysaką Kunigas klebonas. Joje teigė, kad klestinti valstybė gali atsirasti iš gražiai sutvarkytų parapijų. O parapijas sutvarkyti turi pažangūs ir veiklūs kunigai. Apysakoje Kosakauskis ir pavaizdavo idealų kunigą – iš liaudies kilusį visuomenės tarną, parapijiečių tėvą, bičiulį ir mokytoją, kuris sugebėjo Lietuvoje sukurti idealią parapiją. Joje valstiečiai gyvena pagal jiems parašytus humaniškus įstatymus ir naudojasi laisvėmis, turi mokyklą, ligoninę, prieglaudą, pramogų ir švenčių namus. Jie verčiasi amatais, prekyba, kas savaitę skaito vis naujus mokslo, ekonomikos straipsnius ir yra laimingi. Ryškiomis spalvomis Kosakauskis tapė neigiamus kunigų paveikslus. Vienas, užsiėmęs tik mokslais, visai nesirūpina žmonėmis. Kitas domisi tik pelnu, kurį gauna iš klebonijos ūkio. Trečias – „fanatikas ir tironas“, pamaldus sadistas, kuris savo žmonėms „žemėje įrengė pragarą“. Vėliau sukurtoje apysakoje Pilietis Kosakauskiui rūpėjo parodyti jauno bajoro pilietinės brandos kelią. Apysakas rašė ir Paulavos Respublikos steigėjas Brastauskis. 1786 m. išleistoje knygoje Valstietė jis pirmą kartą sukūrė lietuviško kaimo merginos literatūrinį portretą. Apysakos herojė Rozaliukė yra išsilavinusi ir guvi: pažinusi sostinės gyvenimą, ji grįžta į gimtąjį kaimą ūkininkauti ir auginti šeimos. Lietuvos autorių apysakos buvo plačiai skaitomos, jų ištraukos verstos į užsienio kalbas.
Didžiausią įtaką to meto šalies tikrovei turėjo pamokslo žanras. Apšvietos rašytojai perkūrė tradicinį pamokslą, pritaikė jį visuomenės poreikiams. Dabar pamokslas galėjo tapti švietėjiška filosofine, teisine, ekonomine paskaita, o jei reikėjo – aistringa piliečio kalba, kviečiančia dirbti arba kovoti. Būtent pamoksluose buvo aiškiausiai išdėstyta Apšvietos idėjų ir visuomenės reformų esmė, argumentuota, kodėl jas būtina įgyvendinti. Du garsiausi Lietuvos pamokslininkai Mykolas Pranciškus Karpavičius ir Vilhelmas Kalinskis buvo vyskupo Masalskio bendradarbiai, Lietuvos vyriausiosios mokyklos profesoriai. Jų viešai sakyti ir išspausdinti tekstai skelbė fiziokratų idėjas, gynė valstiečių teises, žadino moralinį ir pilietinį bajorijos atgimimą. Tikroji tėvynės meilė turi būti veikli, pagrįsta gerais darbais, tikroji laisvė – „protinga ir tvarkinga“, paklusni įstatymui, – sutartinai aiškino abu švietėjai. Kalinskis pamokslus Apie laisvę, Apie valstiečių luomo džiaugsmus, Apie mokslų naudą žemdirbiams sakė Paulavos Respublikos „piliečiams“. Jiems teigė, kad kaimo žmogaus darbas laukuose labiausiai patinka Dievui ir atveria tiesiausią kelią į amžinąjį gyvenimą. Apšvietos pamokslas tapo kovos už tautos ir valstybės išlikimą priemone. Jis ne tik buvo susijęs su svarbiausiais Lietuvos istorijos įvykiais, bet ir pats kūrė istoriją. Vilniaus profesoriai pamokslais gynė 1791-ųjų Gegužės trečiosios Konstituciją ir aiškino jos reikšmę, kvietė į 1794-ųjų sukilimą ir stengėsi įprasminti žuvusiųjų už tėvynės laisvę auką – perduoti jų atminimą būsimoms kartoms.
Reformų ir kovų metais Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė bene pirmą kartą valstybės reikalams pasitelkė valstiečių ir smulkiųjų bajorų išsaugotą protėvių kalbą. Į lietuvių kalbą buvo išversta Gegužės trečiosios Konstitucija ir kai kurie kiti Ketverių metų seimo priimti įstatymai, lietuviškai buvo išspausdinti Lietuvos Tautos Aukščiausiosios Tarybos 1794 m. paskelbtas Lietuvių tautos sukilimo aktas, Tado Kosciuškos atsišaukimas, Karpavičiaus pamokslas, pasakytas pagerbiant sukilime žuvusius karius. Tuo metu lietuvių liaudis kūrė karo dainas, kuriomis apdainavo mūšį dėl Vilniaus, aukštino sukilimo vadą Kosciušką. Lietuviškas dainas sukilėliams taip pat rašė poetai.
Su tautos išlikimo rūpesčiais buvo suaugusi ir lietuviškoji protestantiškos Prūsijos raštija. Lietuvių rašto kultūra, kurta šioje valstybėje nuo Renesanso laikų, XVIII a. pirmojoje pusėje įgijo ryškų lietuvių kalbos ir tautos gynimo, pasipriešinimo germanizacijai pobūdį. 1701 m. Karalyste tapusioje Prūsijoje, kuri dabar buvo valdoma iš sostinės Berlyno, išryškėjo dvi skirtingos Apšvietos tendencijos: mokslinis domėjimasis nekilmingų valstybės gyventojų kalba, papročiais ir pastangos sukurti tvarkingą, vieningą vokiškai kalbančių karaliaus valdinių visuomenę. Vieni mokslininkai ir pareigūnai rašė projektus, kaip Prūsijos lietuvius suvokietinti, kiti jiems priešinosi – gynė lietuvių kalbos teises ir patys kūrė lietuviškai. XVIII a. pradžioje Prūsijoje pagyvėjo domėjimasis lietuvių kalba. 1701 m. Karaliaučiuje pagaliau pirmą kartą lietuviškai išleistas visas Naujasis Testamentas – Biblijos dalis. Padaryta tai, kas anksčiau nebuvo pavykę Jonui Bretkūnui, Samueliui Boguslavui Chilinskiui. Šį leidimą parengė LDK evangelikai reformatai, kalvinistai. Jis buvo įteiktas Prūsijos karaliui Frydrichui I per jo vainikavimo iškilmes. 1735 m. jau patys Prūsijos liuteronai išleido visą Bibliją – Senąjį Testamentą ir Naująjį Testamentą. XVIII a. pradžioje pasirodė pirmosios lietuvių kalbai skirtos mokslo knygos. Jose nagrinėtos kalbos ypatybės, raginta rašto kalbos pagrindu imti gyvą liaudies kalbą, mokytis iš tautosakos. Norėdamas parodyti, kokia lietuvių kalba reikia rašyti knygas, kunigas Jonas Šulcas 1706 m. išleido Ezopo pasakėčias – pirmąjį grožinės literatūros vertimą. Švietėjų rūpestį lietuviškos kultūros likimu sustiprino Prūsijos lietuvius ištikusi tragedija: per 1709–1711 m. marą išmirė beveik pusė šios valstybės lietuviškų žemių gyventojų (apie 150 tūkstančių). Į likusius tuščius ūkius valdžia pradėjo kelti kolonistus iš Šveicarijos, Zalcburgo ir kitų Europos vietų. Šiuo metu lietuviškas kultūros darbas tapo ir kova už Prūsijos lietuvių tautinės bendruomenės egzistenciją. Nuo 1718 m. Karaliaučiaus universitete ėmė veikti Lietuvių kalbos seminaras, kuriame būsimi kunigai mokėsi lietuviškai. Buvo rengiami nauji lietuvių kalbos žodynai, gramatikos, giesmynai, tobulinamas Biblijos vertimas, rašomi moksliniai tyrinėjimai, pradėta rinkti ir skelbti lietuvių tautosaka. Gindamas gimtosios kalbos teises, įrodinėdamas jos vertę, kunigas Pilypas Ruigys 1747 m. vokiškai išleido Lietuvių kalbos tyrinėjimą ir jame pateikė lietuviškų patarlių, mįslių, vaizdingų posakių bei tris lietuvių liaudies dainas su vokiškais vertimais. Šios dainos sužavėjo vokiečių filosofą Gotholdą Efraimą Lesingą (Gotthold Ephraim Lessing), kuris dvi dainas perspausdino savo knygoje. Ruigio publikuotą dainą „Aš atsisakiau savo močiutei“ kartu su kitomis septyniomis lietuvių liaudies dainomis rinkinyje Tautų dainos (1778–1779) paskelbė vokiečių filosofas Johanas Gotfrydas Herderis (Johann Gottfried Herder), buvęs Kanto mokinys ir Gėtės bičiulis. Šią dainą, jos beveik nepakeitęs, Gėtė įtraukė į savo dramą Žvejė, parašytą 1781–1782 m. Taip lietuvių baudžiauninkų kūryba įsiveržė į Europos elitinę literatūrą. Prieštaringa Prūsijos Apšvieta subrandino Kristijoną Donelaitį – lietuvių literatūros klasiką, lietuviško tautinio epo autorių.
Apšvietos idėjos suartino Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę ir Prūsų Lietuvą. Tiek viename, tiek kitame krašte rašytojai gynė savo bendruomenes, kovojo už jų išlikimą. Dalis Didžiosios Kunigaikštystės švietėjų atsigręžė į lietuvių kalbą: pamažu senoji krašto kalba pradėjo skintis kelią į valstybės gyvenimą. Prūsų Lietuvos rašto žmonės prisiminė bendrą lietuvių istorinę praeitį. Kristijonas Gotlybas Milkus, stengdamasis prūsų lietuviams įkvėpti tautinės savigarbos, XVIII a. pabaigoje lietuviškai parašė istorinę poemą „Pilkainis“. Joje vaizdavo baltų kovas su kryžiuočiais, minėjo pergalingą Žalgirio mūšį. Iš senųjų Lietuvos pergalių semtis stiprybės LDK sukilėlius kvietė Karpavičius. Apšvieta tiek Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, tiek Prūsijoje rėmėsi herojine, pilietine Antikos tradicija. Vilniaus švietėjai, kaip Renesanso autoriai, ragino mokytis pilietiškumo iš Cicerono. Karaliaučiaus universiteto auklėtinis Donelaitis atidžiai studijavo Homero ir Vergilijaus herojinius epus. Vėl, kaip XVI a., tapo sureikšmintas senųjų graikų ir romėnų mokymas apie dorybę (gr. aretė, lot. virtus) – žmogaus garbingumą, narsumą, šaunumą, pareigingumą. Su senųjų lietuvių dorybės atgaivinimu valstybės ateitį siejo LDK rašytojai. Lietuvininkų „viežlybumo“ – dorybingumo – išsaugojimą svarbiausia tautos išlikimo sąlyga laikė Donelaitis. Iš pagarbos Antikai ir tautos harmoningos ateities siekio iškilo du didžiausi lietuviškos Apšvietos kūriniai – Donelaičio Metai Tolminkiemyje ir Lauryno Gucevičiaus Katedra Vilniuje. LDK ir Prūsų Lietuvos švietėjus siejo ir ištikimybė savo bendruomenėms. Iškiliausi Didžiosios Kunigaikštystės kultūros žmonės – Gucevičius, Vilniaus universiteto rektorius Počobutas, Karpavičius bei kiti profesoriai ginti tautos nepriklausomybės ėjo į 1794 m. sukilimą. XVIII šimtmetyje iškelti žmonių lygybės, asmens orumo, žemųjų luomų politinių teisių idealai buvo aplaistyti lietuvių sukilėlių krauju. Jie išliko visuomenėje gyvi ir Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei žlugus. Carų valdžioje būdami lietuviai neužmiršo nei savo Statuto, nei istorijos, nei tautos turėtos politinės laisvės.
Mokslo ir žmonijos pažangos, prigimtinių žmogaus teisių ir laisvių, visuomenės suverenumo bei kitos Apšvietos idėjos padėjo atsirasti dabartiniam pasauliui. Jomis iš esmės remiasi šiuolaikinė visuomenė. Kita vertus, Apšvietos pasaulėvaizdis yra susijęs su didžiausiais XX a. istoriniais sukrėtimais. Perdėtas švietėjų pasikliovimas mokslu, tikėjimas jo galia pertvarkyti pasaulį, visuomenės kaip valdomo mechanizmo įsivaizdavimas skatino rizikingus socialinius eksperimentus. Tokie eksperimentai virto komunizmo ir nacizmo sukeltomis žmonijos tragedijomis. Kai kurie Apšvietos filosofai tokį pavojų numatė. Kanto perspėjimas, kad žmogaus niekada negalima paversti priemone, visada bus svarbus.

Darius Kuolys

Literatūra

Apšvieta

Ar žinote, kad...