Istorija
- Lietuvos proistorė
- Lietuvos didvalstybės kūrimasis
- LDK europėjimas ir christianizacija
- LDK bajorų Respublikos įtvirtinimas. Reformacija
- LDK Abiejų Tautų Respublikoje. Katalikiškoji reforma
- Valstybės ir visuomenės reformos. ATR sunaikinimas
- Apšvietos idėjų sklaida ir poveikis Lietuvos visuomenei
- Edukacinė komisija ir pasaulietinis švietimas
- Ketverių metų Seimo reformos. Gegužės 3 - iosios Konstitucija
- Tado Kosciuškos sukilimas. ATR sunaikinimas
- Fiziokratų mintis Lietuvoje
- Klasicizmas Lietuvoje
- Lietuva Rusijos imperijoje. Moderniosios tautos kūrimas
- Modernioji Lietuvos Respublika
- Okupuota Lietuva. Sovietizacija
- Šiuolaikinė Lietuvos valstybė
Edukacinė komisija ir pasaulietinis švietimas
1773 m. seimo dienomis Lietuvos ir Lenkijos valstybę pasiekė popiežiaus Klemenso XIV liepos 21 d. brevė Dominus ac Redemptor, skelbianti Jėzuitų ordino uždarymą. Lietuvoje ir Lenkijoje dauguma mokyklų, taip pat ir Vilniaus akademija, buvo išlaikoma jėzuitų. Reikėjo apsispręsti dėl didžiulių ordino turtų ir ieškoti naujo mokyklų šeimininko, rūpintis švietimu. Šiuos reikalus tvarkant aktyviai dalyvavo Vilniaus vyskupas Ignotas Jokūbas Masalskis, tapęs Edukacinės komisijos pirmininku. Edukacinė komisija oficialiai buvo įkurta 1773 m. spalio 15 d. Šios savotiškos švietimo ministerijos įsteigimas buvo reikšmingas valstybės gyvenime įvykis, nulėmęs naujas mokymo tendencijas. Valstybė buvo padalyta į Lenkijos ir Lietuvos švietimo provincijas, o šios – į apygardas. Lietuvos švietimo reikalus pradėjo tvarkyti reformuotas Vilniaus universitetas. Jam priklausė 32 naujo tipo apygardų šešiaklasės mokyklos ir 20 žemesnės pakopos triklasės mokyklos. Edukacinė komisija sumodernino ir supasaulietino mokymo programą.
I. Masalskis 1774 m. pažadėjo kas trečioje parapijoje įsteigti mokyklą. Tai buvo plataus užmojo programinis pasiūlymas, savotiškas lietuviškos Apšvietos manifestas. Vien Vilniaus vyskupijoje veikė daugiau kaip 300 pradinių mokyklų.
Edukacinės komisijos posėdyje 1774 m. gruodžio 24 d. buvo numatyta steigti Vilniuje mokytojų seminariją. Buvo nuspręsta, jog joje mokysis 50 žmonių Seminarijoje turėjo būti dėstomi būtiniausi pradinės mokyklos mokytojui dalykai: ūkinė apskaita, žemės matavimas, ūkininkavimo pagrindai, veterinarijos pradmenys. Kai seminarija atvėrė duris, joje pradėta dėstyti katekizmą, pavyzdinį skaitymą bei rašymą, moralės teoriją, matematikos pagrindus ir žolių pažinimą. Be to, projekte numatyta įvesti choralinio giedojimo ir grojimo klavikordu pamokas, per kurias įgytos žinios būtų leidusios būsimam mokytojui tapti ir kaimo vargoninku. Kaip matyti, į naują parapinę mokyklą turėjo atvykti visiškai kitaip parengti mokytojai. Tiek daug dalykų turėjo garantuoti mokytojams savarankišką gyvenimą paskyrimo vietoje. Geras parengimas ir įgyta kvalifikacija teikė seminarijos auklėtiniams galimybę tapti ne tik vaikų mokytoju bei auklėtoju, bet ir autoritetingu tėvų patarėju. Iš pažiūros naujosios seminarijos auklėtinis buvo universalus, Apšvietos epochos ideologiją savyje priėmęs provincijos specialistas. Taip turėjo prasidėti visuotinis patriarchalinio Lietuvos kaimo raštingumo ugdymas.
Mokytojų seminarija pradėjo veikti 1775 m. balandžio 1 dieną Užvingyje, buvusiame jėzuitų pastate. Vieta už miesto buvo parinkta neatsitiktinai. Manyta, jog tokioje aplinkoje seminarijos auklėtiniai galės lengviau ir tiksliau atlikti įvairias žemės ūkio bei matavimo darbus.
Dar vienas Edukacinės komisijos padalinys – Vadovėlių rengimo draugija – įkurtas 1775 metais. Ji turėjo spręsti itin aktualią mokyklinių vadovėlių problemą. Komisijos nariai iškėlė elementorių programos įgyvendinimo būtinybę.
Draugija buvo ypač vertinga tuo, jog, leisdama įvairius mokslo veikalus ir vadovėlius, iš esmės keitė ne tik skaitymo metodus, bet ir paties skaitytojo santykį su aplinka. Du šimtus metų jėzuitų praktikuotą knygų diktavimo metodą, propagavusį mechaninės atminties muštrą ir skatinusį vyresniojo autoriteto išaukštinimą, keitė individualizuotas skaitančiojo santykis su tekstu. Edukacinės komisijos organizuota aktyvi „knygų propaganda“ Respublikos visuomenei padėjo įveikti ilgai trukusią sarmatišką bibliofobiją. Knygą, ilgą laiką buvusią prabangos daiktu, Apšvietos epochos edukacinė mintis pavertė kasdienybės atributu.
Eligijus Raila
