Istorija
- Lietuvos proistorė
- Lietuvos didvalstybės kūrimasis
- LDK europėjimas ir christianizacija
- LDK bajorų Respublikos įtvirtinimas. Reformacija
- LDK Abiejų Tautų Respublikoje. Katalikiškoji reforma
- Valstybės ir visuomenės reformos. ATR sunaikinimas
- Apšvietos idėjų sklaida ir poveikis Lietuvos visuomenei
- Edukacinė komisija ir pasaulietinis švietimas
- Ketverių metų Seimo reformos. Gegužės 3 - iosios Konstitucija
- Tado Kosciuškos sukilimas. ATR sunaikinimas
- Fiziokratų mintis Lietuvoje
- Klasicizmas Lietuvoje
- Lietuva Rusijos imperijoje. Moderniosios tautos kūrimas
- Modernioji Lietuvos Respublika
- Okupuota Lietuva. Sovietizacija
- Šiuolaikinė Lietuvos valstybė
Klasicizmas Lietuvoje
Su Apšvietos epocha į Lietuvą atkeliavo ir klasicistinė meno samprata, pabrėžusi Antikos estetinę mintį. Lietuvoje klasicizmas labiausiai pasireiškė architektūros ir dailės srityse. Jis sietinas su Martynu Knakfusu – iš Lenkijos kilusiu vokiečių kilmės vėlyvojo baroko ir ankstyvojo klasicizmo architektu, Lauryno Gucevičiaus mokytoju. Į Lietuvą jis atvyko apie 1768 m. ir savo gyvenimą susiejo su Vilniaus vyskupo Ignoto Jokūbo Masalskio dvaru. Jis Vilniaus vyskupo Masalskio pageidavimu parengė Verkių ansamblio bendrąjį planą, suprojektavo Verkių dvaro rytinę ir vakarinę oficinas. Verkiai pagal Masalskio sumanymą ir Knakfuso įgyvendinimą turėjo tapti puošnia ir didinga Vilniaus vyskupų rezidencija.
Nuo 1773 m. iki 1777 m. jis Lietuvos Vyriausiojoje Mokykloje dėstė praktinės architektūros kursą, kurio klausytojas buvo ir žymiausias klasicistinės architektūros kūrėjas Lietuvoje Laurynas Gucevičius. Knakfusas buvo pirmasis civilinės architektūros profesorius Lietuvoje. 1782–1794 metais buvo Vilniaus universiteto architektas.
Tačiau žymiausiu lietuviškojo klasicizmo kūrėju yra laikomas Laurynas Gucevičius, kuris 1782 m. pradėjo Vilniaus Katedros, o 1786 m. – Vilniaus rotušės rekonstrukciją. Laurynas Gucevičius suprojektavo Vilniaus Katedrą kaip šventyklą, kurios svarbą ir iškilmingumą turėjo išryškinti daugybė skulptūrų. Ji kaip Vilniaus vyskupo rezidencija turėjo būti svarbiausioji Lietuvos bažnyčia. Sumanymui papuošti skulptūromis buvo pritaręs ir I. Masalskis. Jį įgyvendino iš Romos pasikviestas skulptorius Tommasio Righi. Jo skulptūros Vilniaus Katedroje – tai paskutinės barokinės dailės apraiškos. Dar trys milžiniškos skulptūros – Šv. Elena su kryžiumi, Šv. Kazimieras ir Šv. Stanislovas – iškilo virš Katedros portiko. Jos buvo pastatytos su L. Gucevičiaus žinia, o jų autorius – Karolis Jelskis.
Baigiamieji Katedros rekonstravimo darbai prasidėjo 1798 metų pavasarį. Jiems vadovauti ėmė architektas Mykolas Šulcas. Jis taip pat rekonstravo ir Katedros varpinę. Ji nekonkuravo ir Katedros neužgožė, o priešingai, labai subtiliai atskleidė architektūros darną ir jos didingą išraišką. Vilniaus Katedros rekonstrukcija iš esmės buvo baigta 1801 metais.
Anot žymiausio Vilniaus Katedros tyrinėtojo menotyrininko Vlado Drėmos, „Lauryno Gucevičiaus sukurta Vilniaus katedra-geriausias kūrinys, gražiausias ir tobuliausias lietuviškojo klasicizmo žiedas, nepakartojamas ir originalus pasaulinės architektūros šedevras“.
Lietuvos klasicizmo dailėje pradininkas buvo Pranciškus Smuglevičius, nuo 1797 m. iki mirties vadovavęs Vilniaus universiteto piešimo ir tapybos katedrai. Šis menininkas, irgi patyręs vyskupo Masalskio globą, padėjo pamatus vadinamajai Vilniaus meno mokyklai.
Klasicizmas iki XIX a. vid. buvo vyraujantis meno stilius, turėjęs įtakos ir Lietuvos kraštovaizdžiui. Jį papildė naujas meninis elementas-dvaras su klasicistinio stiliaus rūmais ir parku.
Eligijus Raila
