Istorija

Istorija > Lietuva Rusijos imperijoje. Moderniosios tautos kūrimas

Priešinimasis carų politikai: sukilimai Lietuvoje ir Lenkijoje

PAGE 3

Nors ATR po trečiojo padalijimo 1795 m. nebeliko, tačiau politiškai aktyvios visuomenės dalies (bajorijos) siekių ją atgaivinti buvo: tai rodo politinės emigracijos banga po T. Kosciškos sukilimo, lenkų ir LDK bajorų daliniai Napoleono armijoje, slaptos antirusiškos organizacijos. Buvusios LDK bajorija neatsisakė jungtinės valstybės tradicijos. Išaugus Napoleono Bonaparto imperijos galiai Europoje ATR atkūrimo viltys buvo siejamos su juo.
Nuvertus Napoleono režimą Prancūzijoje prasidėjo naujas etapas Europos tarptautiniuose santykiuose. Konservatyvių monarchijų Šventoji Sąjunga (Austrija, Prūsija, Rusija) uoliai slopino įvairius išsilaisvinimo sąjūdžius, todėl kūrėsi konspiracinės organizacijos, iš kurių garsiausia − masonai. Konspiraciniai judėjimai pasiekė ir Lenkijos bei buvusios LDK žemes. Lietuvoje susikūrė slaptos patriotinės Vilniaus universiteto studentų Šubravcų, Filomatų, Filaretų, Spindulingųjų ir kitos draugijos. Studentų pavyzdžiu kūrėsi ir daugiau ar mažiau slaptos mokinių organizacijos. Po kelerių metų Aleksandras I uždraudė Rusijoje labai paplitusios masonų organizacijos tinklo veiklą. Apkaltinus antivalstybine veikla, uždarytos ir studentų bei mokinių draugijos, represuota daug jų narių. Vis dėlto net ir tokiomis sąlygomis būta bandymų atgaivinti studentų organizacijas. Antirusišką sukilimą studentija pasitiko entuziastingai, pasirengusi paimti ginklą į rankas.
Per Europą 1830-aisiais metais nuvilnijo revoliucijų banga, ji pasiekė ir Lenkiją − ten lapkričio mėnesį prasidėjo sukilimas prieš Rusijos valdžią. Lenkijos karalystė turėjo plačią politinę autonomiją, konstituciją ir ginkluotąsias pajėgas. Lenkams pavyko suformuoti Laikinąją vyriausybę, kuri savo dekretu sukilimą pavertė tarpvalstybiniu karu su Rusija, įgavusį dviejų kariuomenių reguliarių dalinių kovos formą. Lietuva nei autonomijos, nei savo kariuomenės neturėjo, todėl prie sukilimo pavyko prisidėti tik po kelių mėnesių (1831 m. pavasarį). Lietuvos sukilėliai iki Lenkijos kariuomenės žygio į Lietuvą bendros vadovybės neturėjo, buvo gana prastai ginkluoti, todėl laikėsi partizaninės kovos taktikos ir todėl apsunkino gerai ginkluotų rusų dalinių veiksmus. 1831 m. birželyje iš Lenkijos atžygiavo lenkų generolo Antano Gelgaudo korpusas. Buvo užimtas Kaunas, bet mūšis dėl Vilniaus pralaimėtas. Lenkų kariuomenė kovodama atsitraukė, dalis buvo internuota Prūsijoje, dalis prasiveržė į Lenkiją. Lietuvos sukilėlių tiek politinė, tiek socialinė programa buvo miglota: atrodo, kad neabejota unijos su Lenkija idėja, sukilėliai valstiečiams skelbė laisvę ir gerovę, bet konkrečių pažadų vengė. Tai neabejotinai sumažino sukilimo sėkmės galimybes, nes nepatraukė į savo gretas valstiečių.
Nuslopinus sukilimą Rusijos valdžia nedelsdama ėmėsi represijų ir „lenkiškųjų pradų“ naikinimo politikos (1832 m. uždarytas Vilniaus universitetas, o dėl studentų politinio aktyvumo − 1842 m. ir Medicinos-chirurgijos akademija). Nepaisant caro valdžios priemonių toliau buvo kuriamos slaptos organizacijos, kurios kėlė demokratinių pertvarkymų idėjas ir puoselėjo ATR atkūrimo planus ir ruošėsi naujam sukilimui. Reikšmingiausios buvo P. Savičiaus įkurta Demokratinė draugija (emisaro S. Konarskio dėka užmezgusi ryšius su „Jaunąja Lenkija“) ir brolių Dalevskių suorganizuota Lietuvos jaunuomenės brolybės sąjunga. Tiesa, abiem atvejais sąmokslas susektas, o su organiztoriais ir dalyviais susidorota.
Rusijos nesėkmės Krymo kare (1853-1856) sukėlė visų visuomenės sluoksnių pasipiktinimą ir privertė naująjį imperatorių Aleksandrą II (valdė 1855-1881) imtis reformų. Opiausiasias buvo valstiečių klausimas. 1861 m. paskelbtame manifeste caras panaikino baudžiavą, bet dvarininkams liko jų žemė, kurią valstiečiai turėjo išsipirkti. Tai juos nuvylė ir sukėlė stichinių pasipriešinimų protrūkį. Be to, Lietuvą veikė ir atlydžio metu pagyvėjęs visuomeninis-politinis Lenkijos karalystės aktyvumas. Naujam sukilimui buvo rengiamasi jau kelerius metus, išryškėjo dvi rengėjų srovės: nuosaikūs „baltieji“ (siekė sujungti buvusias LDK žemes su Lenkijos karalystės, kultūrinės autonomijos, sutiko su paskelbtomis baudžiavos panaikinimo sąlygomis) ir radikalūs „raudonieji“ (siekė išsivaduojamąjį karą paversti ir masiniu sukilimu, kova už revoliucinius socialinius pertvarkymus: suteikti žemės valstiečiams, panaikinti luomų skirtumus).
Sukilimui prasidėjus Lenkijos karalystėje prie jo netrukus prisidėjo ir Lietuva. Iš pradžių bandyta telkti sukilėlių pajėgas, nevengta didesnių susidūrimų, bet po pirmųjų pralaimėjimų pereita prie partizaninės kovos taktikos. Sukilėlių veiksmus lietuviškose gubernijose labai apsunkino ta aplinkybė, kad Rusija, atsižvelgdama į Vakarų valstybių protesto notas ir baimindamasi jūrų desanto, sutelkė Vilniaus karo apygardoje didžiules karines pajėgas − per 120 tūkstančių karių (iki sukilimo buvo 66,5 tūkstančio). Vilniaus generalgubernatoriumi paskirtas Michailas Muravjovas, viena vertus, nedelsdamas ėmėsi teroro, kita vertus, darė visokių nuolaidų valstiečiams siekdamas juos atitraukti nuo sukilimo (sumažino žemės išperkamuosius mokesčius, grąžino dvarininkų atimtas žemes, suteikė nedidelius sklypus bežemiams ir kita). Nesulaukus pagalbos iš Vakarų (apsiribojo notomis, jokių karo veiksmų nesiėmė, o jūrų ekspedicija su ginklais ir amunicija buvo nesėkminga) ir sugavus bei mirties bausme nuteisus ryškiausius sukilimo vadus (Z. Sierakauską, A. Mackevičių, K. Kalinauską, T. Dalevskį) 1864 m. pradžioje organizuotas sukilimas baigėsi, nors Kauno gubernijoje dar veikė apie 20 pavienių būrių, kai kurie iš jų išsisilaikė iki 1864 m. vasaros.
Sukilimo slopinimą lydėjo stambaus masto represijos: nukentėjo per 20 tūkstančių žmonių (nubausti mirties bausme, katorga, ištremti į Rusijos gilumą, atiduoti policijos priežiūrai). Be tiesioginių represijų, imtasi ir aktyvių rusifikacijos priemonių, persekiota Katalikų bažnyčia.
Nerijus Babinskas

PAGE 3

Istorija

Priešinimasis carų politikai: sukilimai Lietuvoje ir Lenkijoje

Ar žinote, kad...