Istorija
- Lietuvos proistorė
- Lietuvos didvalstybės kūrimasis
- LDK europėjimas ir christianizacija
- LDK bajorų Respublikos įtvirtinimas. Reformacija
- LDK Abiejų Tautų Respublikoje. Katalikiškoji reforma
- Valstybės ir visuomenės reformos. ATR sunaikinimas
- Lietuva Rusijos imperijoje. Moderniosios tautos kūrimas
- Rusijos carų politika Lietuvoje
- Lietuva Prancūzijos ir Rusijos karo metu
- Vilniaus universitetas Romantizmo metu. Lituanistinis sąjūdis
- Priešinimasis carų politikai: sukilimai Lietuvoje ir Lenkijoje
- Luomų padėtis XIX a. Baudžiavos panaikinimas
- Lietuva spaudos draudimo metais
- Nacionalizmas. Modernios lietuvių tautos formavimasis.
- Tautinis ir kultūrinis judėjimas Mažojoje Lietuvoje
- Politinių partijų kūrimasis. Didysis Vilniaus Seimas
- Mokslo ir kultūros raida amžių sandūroje
- Lietuva kaizerinio okupacinio režimo metais
- Modernioji Lietuvos Respublika
- Okupuota Lietuva. Sovietizacija
- Šiuolaikinė Lietuvos valstybė
Tautinis ir kultūrinis judėjimas Mažojoje Lietuvoje
Iki XVI a. vadinamojoje Mažojoje Lietuvoje iš sulietuvėjusių prūsų ir kitų baltų genčių susidarė savita lietuvių etninė grupė − lietuvininkai (dar vadinami mažlietuviais). Nors politiškai ir priklausė svetimoms valstybėms (Prūsijos, vėliau Vokietijos valstybinams junginiams) jie net iki XIX a. pirmosios pusės vartojo lietuvių kalbą viešajame gyvenime plačiau nei LDK gyvenę lietuviai. Kultūrinę padėtį Mažojoje Lietuvoje paveikė Reformacija: dėl liuteronybės nuostatos viešajame gyvenime vartoti vietos žmonių kalbą jau XVI a. čia veikė keliolika lietuviškų parapinių mokyklų, laikytos pamaldos lietuvių kalba. Gausus lietuviškų mokyklų tinklas išliko iki XIX a.
Mažojoje Lietuvoje labiau nei Didžiojoje plėtota įvairių žanrų (visų pirma religinio, bet vėliau ir pasaulietinio pobūdžio) lietuviška raštija ir knygų leidyba (tiesa, prie to daug prisidėjo ir lietuviai imigrantai iš Didžiosios Lietuvos), ten buvo išleista pirmoji lietuviška knyga, pirmoji lietuvių kalbos gramatika, pirmą kartą išversta į lietuvių kalbą ir išleista Biblija. Mažosios Lietuvos raštija darė didelę įtaką bendrinės lietuvių kalbos raidai. Pagrindiniai lietuviškos spaudos centrai Mažojoje Lietuvoje buvo Karaliaučius, Tilžė ir Klaipėda. Karaliaučiaus universitetas buvo vienas svarbiausių lietuvių kultūros ir mokslo centrų (1718-1944 m. jame veikė Lietuvių kalbos seminaras).
Suvienijus Vokietiją jos kanclerio O. von Bismarcko iniciatyva imtasi gana agresyvios tautinės politikos (pagal principą viena valstybė, viena tauta, viena kalba) ir lietuvių kalba iš viešojo gyvenimo pašalinta. Tik dėl lietuvininkų, taip pat vokiečių (vieno kito ir kitų tautų) inteligentų protestų valdžia padarė kai kurių nuolaidų: lietuviškai leista mokyti vaikus tikybos pradinėse mokyklose (vėliau ir vyresnėse klasėse), lietuvių kalba buvo laikomos ir mišios bažnyčiose.
Lietuvininkai buvo lojalūs Vokietijai, bet netapatino savęs su vokiečiais. Jų tapatybė rėmėsi pagarba ir ištikimybe vokiečių valstybės monarchui kaip Bažnyčios galvai, lietuvių kalba buvo atliekamos religinės apeigos. Todėl, nors lietuvininkų inteligentija buvo labai negausi, vis dėlto lietuvių kalbos išstūmimuiiš viešojo gyvenimo lietuvininkų elitas priešinosi. Iš pradžių Vokietijos imperatoriui ir kitiems valdžios atstovams buvo teikiamos peticijos su 15-29 tūkstančiais parašų dėl leidimo vėl vartoti lietuvių kalbą viešajame gyvenime. Vokietijos valdžia šių prašymų nepaisė, todėl lietuvininkai ėmėsi kitokių veiklos formų: rinko atstovus į parlamentines institucijas, steigė gausias kultūrines organizacijas (1885-1914 m. veikė apie 30).
Kultūrinės draugijos buvo apolitiškos, jų veikloje išryškėjo dvi pagrindinės srovės: konservatyvios religinės („Sandora“) ir liberalios pasaulietinės (žymiausios „Birutė“ ir „Tilžės giedotojų draugija“). Pasaulietinės orientacijos draugijos užsiėmė daugiausia švietėjiška ir etninės kultūros propagavimo veikla: rengti susirinkimai, kuriuose skaityti pranešimai (istorine, moksline, visuomeninių aktualijų tematika), buvo organizuojami spektakliai, lietuviškos šventės, dainų vakarai. Religinio pobūdžio draugijos buvo gausesnė („Sandora“ 1914 m. turėjo per 500 narių), jų veikla rėmėsi idėja, kad lietuviškumo išsaugojimą reikia sieti su religingumo stiprinimu.
Nepaisant kalbos ir kilmės artimumo, lietuvininkų ir Didžiosios Lietuvos lietuvių kultūrinį suartėjimą stabdė skirtinga valstybinė tradicija, abiejų kraštų ekonominio lygio skirtumai, religinė ir kultūrinė aplinka (protestantiška vokiška ir katalikiška lenkiška tradicijos). Politinės vienybės idėja iki Pirmojo pasaulinio karo nebuvo keliama apskritai, kultūrinis lietuvininkų bendradarbiavimas lietuvių spaudos draudimo metais nebuvo masinis, nes Didžiosios ir Mažosios Lietuvos integracijos idėja daugumai lietuvininkų buvo nesuprantama ir nepriimtina.
Situacija ėmė keistis prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui ir pasikeitus geopolitinei padėčiai. Tie pokyčiai jau atsispindėjo 1914 m. paskelbtoje vadinamoje Gintarinėje deklaracijoje, kur užsimenama ir apie poreikį suvienyti Didžiąją ir Mažąją Lietuvą. Dar radikaliau padėtis pasikeitė, kai 1918 m., remiantis JAV prezidento T. W. Wilsono deklaruoto tautų apsisprendimo principu, Lietuva paskelbė savo nepriklausomybę. Lietuvos nepriklausomybę pirmasis pripažino Vokietijos imperatorius, todėl susidarė palankios galimybės Didžiosios Lietuvos suartėjimui su Mažąja. 1918 m. lapkritį buvo išrinkta Mažosios Lietuvos (Prūsų Lietuvos) tautinė taryba, kuri 1918 m. lapkričio 30 d. priėmė vadinamąją Tilžės deklaraciją, kurioje buvo aiškiai išreikštas siekis prijungti Mažąją Lietuvą prie Didžiosios. Šį siekį tik iš dalies pavyko įgyvendinti 1923 m., kai prie Lietuvos buvo prijungtas Klaipėdos kraštas.
Nerijus Babinskas
PAGE 2
PAGE
