Istorija
- Lietuvos proistorė
- Lietuvos didvalstybės kūrimasis
- LDK europėjimas ir christianizacija
- LDK bajorų Respublikos įtvirtinimas. Reformacija
- LDK Abiejų Tautų Respublikoje. Katalikiškoji reforma
- Valstybės ir visuomenės reformos. ATR sunaikinimas
- Lietuva Rusijos imperijoje. Moderniosios tautos kūrimas
- Rusijos carų politika Lietuvoje
- Lietuva Prancūzijos ir Rusijos karo metu
- Vilniaus universitetas Romantizmo metu. Lituanistinis sąjūdis
- Priešinimasis carų politikai: sukilimai Lietuvoje ir Lenkijoje
- Luomų padėtis XIX a. Baudžiavos panaikinimas
- Lietuva spaudos draudimo metais
- Nacionalizmas. Modernios lietuvių tautos formavimasis.
- Tautinis ir kultūrinis judėjimas Mažojoje Lietuvoje
- Politinių partijų kūrimasis. Didysis Vilniaus Seimas
- Mokslo ir kultūros raida amžių sandūroje
- Lietuva kaizerinio okupacinio režimo metais
- Modernioji Lietuvos Respublika
- Okupuota Lietuva. Sovietizacija
- Šiuolaikinė Lietuvos valstybė
Rusijos carų politika Lietuvoje
Rusija dar prieš trečiąjį Abiejų Tautų Respublikos (ATR) padalijimą jau pradėjo įvesti savo tvarką: Rusijos okupacinė valdžia organizavo savo administraciją, įvedė cenzūrą, buvo imami rekrūtai į Rusijos kariuomenę. Įsteigta Lietuvos generalgubernija, sudaryta iš Vilniaus ir Slonimo gubernijų. Vėliau gubernijų pavadinimai, ribos ir skaičius keitėsi iki 1843 m., kai buvo įsteigta Kauno gubernija. Po ATR sunaikinimo tęsiant krašto pertvarkymo darbus gubernijose aukštus postus užėmė iš Rusijos atvykę valdininkai, pradėta visuotinė biurokratizacija (įvesta imperijos rangų lentelė). LDK žemės atsidūrė autokratiškai valdomoje Rusijos imperijoje, todėl valstybės valdymo institucijų, sudarančių išplėtotą biurokratinį aparatą, iš esmės vienintelė funkcija buvo vykdomoji. Visuomenės dalis, dalyvavusi menkai išplėtotoje savivaldoje, turėjo būti vienvaldystės atrama, tačiau imperijos valdymo pobūdžio ji nekeitė. Griežčiausia Rusijos valdžios politika buvo tuoj po prijungimo: imperatoriai Pavelas I (valdė 1796-1801) ir Aleksandras I (valdė 1801-1825) toliau derino Lietuvos santvarką su Rusijos, pertvarkė buvusios valstybės luomines institucijas, reikalavo svarbesnėse valdžios įstaigose, šalia lenkų, vartoti ir rusų kalbą. Vis dėlto negalima teigti, kad Rusija nuo pat pradžių ėmėsi beatodairiškos rusifikacijos politikos. Jos vidaus politiką (taip pat ir tautinę) lėmė didžiavalstybiniai interesai: labiausiai rūpėjo naujai prijungtose žemėse garantuoti „ramybę ir stabilumą“ bei neprarasti jose vykstančių socialinių ir politinių procesų kontrolės. Siekdama šių tikslų Rusijos valdžia, atsižvelgdama į tarptautinę padėtį ir vidinę politinę situaciją, vakarinėms imperijos dalims kai kuriais laikotarpiais netgi suteikdavo plačią politinę autonomiją (Suomija, Lenkija) arba bent jau svarstė tokios autonomijos projektus (LDK autonomija Rusijos sudėtyje 1811 m.). Žinoma, po sukilimų, tiesiogiai nukreiptų prieš Rusijos valdžią, buvo imamasi griežtesnių priemonių ir nuo „lenkų pradų naikinimo“ galiausiai prieita prie „rusiškųjų pradų atkūrimo“ politikos ir spaudos lotyniškomis raidėmis draudimo.
Lietuvos politinio gyvenimo pertvarkymas XVIII a. pabaigoje − XIX a. pradžioje pagal autokratinės Rusijos įstatymus sustabdė pilietinės visuomenės užuomazgų plėtrą: respublikoniškas idealas liko praeityje, įsivyravo valdinystės ir biurokratizmo principai. Kai kuriais XIX a.laikotarpiais carų iniciatyva buvo vykdomos reformos, kuriomis siekta modernizuoti imperijos valdymą. Ši politika nebuvo nuosekli, ji priklausė nuo kiekvieno imperatoriaus politinių pažiūrų ir nuostatų.
Nerijus Babinskas
