Istorija
- Lietuvos proistorė
- Lietuvos didvalstybės kūrimasis
- LDK europėjimas ir christianizacija
- LDK bajorų Respublikos įtvirtinimas. Reformacija
- Renesanso atėjimas į LDK
- Kovų su Maskva epochos pradžia
- LDK ūkis ir visuomenė XVI a. Valakų reforma
- LDK pilietiškumo sampratos. Lietuvos Statutai
- Etninė ir konfesinė LDK įvairovė. Reformacija
- Radvilos. Barbora Radvilaitė ir Žygimantas Augustas
- Liublino unija. Gediminaičių dinastijos pabaiga
- Livonijos karas. Steponas Batoras
- LDK Abiejų Tautų Respublikoje. Katalikiškoji reforma
- Valstybės ir visuomenės reformos. ATR sunaikinimas
- Lietuva Rusijos imperijoje. Moderniosios tautos kūrimas
- Modernioji Lietuvos Respublika
- Okupuota Lietuva. Sovietizacija
- Šiuolaikinė Lietuvos valstybė
Kovų su Maskva epochos pradžia
Po aktyvaus LDK veržimosi į Rytus, rytų slavų žemes, XV a. viduryje įsivyravo galios pusiausvyra tarp LDK ir Maskvos valsybės: Lietuva sudarė „amžinąją taiką“ su savo Rytų varžove ir pasidalijo įtaka tuo metu dar buvusioms nepriklausomoms žemėms (Tverei, Naugardui, Pskovui).Tokia pusiausvyra truko maždaug pusę šimtmečio, o XV a. pabaigoje situacija pakrypo jau ne Lietuvos naudai. Dar LDK didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Kazimiero valdymo pabaigoje labai padaugėjo ginkluotų pasienio konfliktų (vadinamasis pasienio karas 1487-1494 m.). Kazimierui mirus, jo įpėdinis Aleksandras padėtį bandė taisyti 1494 m. taikos sutartimi su Maskva ir vedybomis su Maskvos valdovo Ivano III dukra Elena 1495 metais. Vis dėlto ilgalaikės taikos pasiekti nepavyko, priešingai – netrukus prasidėjo dažnų karų tarp LDK ir Maskvos laikotarpis (jie vyko 1500-1503, 1507-1508, 1512-1522, 1534-1537 m.). Kovas su Maskva apsunkindavo Krymo totorių puldinėjimai. Kita vertus, kartais Lietuva sulaukdavo Lenkijos paramos.
Kovų eiga buvo permaininga: Lietuva patyrė ir įspūdingų pergalių (Oršos mūšis, 1514 m.), ir skaudžių pralaimėjimų (Vedrošos mūšis, 1500 m.). Per šiuos karus LDK prarado nemažai rytinių žemių (daugiausia po 1500-1503 m. karo – apie ¼ savo teritorijos) ir miestų, tarp jų ir strategiškai svarbią Smolensko tvirtovę (1514 m.). Iš visos šių karų virtinės išsiskyrė paskutinis (1534-1537 m., vadinamasis Starodubo) karas, nes šį kartą LDK buvo puolančioji pusė. Vis dėlto ir jis jokių teritorinių laimėjimų Lietuvai nedavė, tačiau ji sugebėjo pademonstruoti Maskvai, kad yra rimta priešininkė. Be to, šį kartą sulaukta ir kiek veiksmingesnės pagalbos iš Lenkijos.
Karai alino LDK ūkį, gerokai pakenkė finansinei būklei. Bajorų šauktiniai sudarė kariuomenės pagrindą, todėl didėjo bajorų reikšmė, su jais valdovas ir ponai vis dažniau buvo priversti tartis. Svarbesniems valstybės reikalams apsvarstyti buvo šaukiami seimai. Juose dažniausiai buvo reikalaujama iš bajorų mokėti karo mokesčius nuo savo valdų, kad būtų galima išlaikyti samdytos kariuomenės dalinius. Bajorija dažniausiai nenoromis sutikdavo, bet keldavo ir sau rūpimus klausimus. Pamažu seimai tapo visos valstybės bajorų luomine institucija.
Reikėtų pabrėžti, kad šio laikotarpio karai su Maskva vyko LDK rytinio pasienio teritorijose ir negrėsė LDK valstybės egzistencijai, o 1514 m. pergalė prie Oršos, pasiekta vadovaujant LDK didžiajam etmonui Konstantinui Ostrogiškiui, tapo viena garsiausių Lietuvos karybos istorijoje. Kita vertus, buvo patirta reikšmingų teritorinių nuostolių, taip pat pararastas didelės strateginės reikšmės punktas – Smolenskas, kurio, nepaisant visų pastangų, nepavyko atsiimti iki XVII a. pradžios.
Nerijus Babinskas
_schema.ID0601D.jpg){kind=link}
