Istorija
- Lietuvos proistorė
- Lietuvos didvalstybės kūrimasis
- LDK europėjimas ir christianizacija
- LDK bajorų Respublikos įtvirtinimas. Reformacija
- Renesanso atėjimas į LDK
- Kovų su Maskva epochos pradžia
- LDK ūkis ir visuomenė XVI a. Valakų reforma
- LDK pilietiškumo sampratos. Lietuvos Statutai
- Etninė ir konfesinė LDK įvairovė. Reformacija
- Radvilos. Barbora Radvilaitė ir Žygimantas Augustas
- Liublino unija. Gediminaičių dinastijos pabaiga
- Livonijos karas. Steponas Batoras
- LDK Abiejų Tautų Respublikoje. Katalikiškoji reforma
- Valstybės ir visuomenės reformos. ATR sunaikinimas
- Lietuva Rusijos imperijoje. Moderniosios tautos kūrimas
- Modernioji Lietuvos Respublika
- Okupuota Lietuva. Sovietizacija
- Šiuolaikinė Lietuvos valstybė
LDK ūkis ir visuomenė XVI a. Valakų reforma
Po krikšto (1387 m.) Lietuva įžengė į naują savo istorijos tarpsnį, kurį istorikai linkę vadinti europėjimo epocha. Tuo metu vyko reikšmingi ir ilgalaikiai LDK visuomenės pokyčiai, dėl kurių Lietuvos visuomenės santvarka pamažu darėsi panaši į kitų katalikiškų Europos šalių. Svarbiausiais tokiais pokyčiais laikytini luominės visuomenės klostymasis ir valstiečių įbaudžiavinimas.Šiuos pokyčius XVI a. iš esmės baigė ir įtvirtino Lietuvos statutai ir Valakų reforma.
Baudžiava – tai žemvaldžio teisė naudotis valstiečio darbu, turtu ir asmeniu. Nors baudžiavos užuomazgų būta dar XIII-XIV a. Lietuvoje, tačiau paprastai valstiečių įbaudžiavinimo proceso pradžia laikoma Vytauto Didžiojo bajorams pradėti dalyti veldamai, t.y. valstiečiai laukininkai, kuriuos jau administravo ir teisė bajorai, o ne valdovas. Vytauto laikais tokie valstiečiai prievoles vis dar atlikinėjo didžiajam kunigaikščiui, tačiau LDK valdovas Kazimieras 1447 m. veldamų prievoles jau perleido bajorams; veldamai kartu prarado ir žemės nuosavybę. XVI a. pirmoje pusėje jau apie 2/3 valstiečių ir jų žemių buvo atitekę bajorams.
Didžiuliu postūmiu Lietuvos istorijoje tapo Valakų reforma, kurią, siekiant padidinti didžiojo kunigaikščio pajamas bei įdiegti pažangesnę žemėnaudos sistemą (taisyklingą trilaukį), buvo pradėta vykdyti XVI a. viduryje. LDK valdovas Žygimantas Augustas čia pasinaudojo savo motinos kunigaikštienės Bonos Sforcos patirtimi. Buvo išmatuota visa dvarų ir kaimų žemė, ji buvo suskirstyta valakais (apie 21 ha). Valstiečiai galėjo imti žemės tiek, kiek pajėgė atlikti prievolių (tai pirmiausiai priklausė nuo turimo kinkomųjų gyvulių skaičiaus). Jų prievolės priklausė nuo valdomos žemės ploto. Valstiečių žemės buvo padalytos į tris masyvus. Kiekviename masyve buvo vykdoma vienoda sėjomaina. Valstiečio ūkis gaudavo tris žemės rėžius iš kiekvieno masyvo.
Įvykdžius Valakų reformą didžiojo kunigaikščio pajamos iš dvarų išaugo daugiau nei trigubai. Įžvelgę reformos efektą, ją savo žemėse pradėjo vykdyti ir ponai. Valakų reforma galutinai sueuropino Lietuvos žemėtvarką, žemėnaudą ir žemdirbystę. Kita vertus, galutinai buvo įtvirtinta ir baudžiava, nes žemės nuosavybės teisę prarado ir buvo įbaudžiavinti taip pat ir didžiojo kunigaikščio valstiečiai.
XVI a. sparčiai augo Vakarų Europos ūkis ir vartojimas. Tai skatino žaliavų ir žemės ūkio produktų eksportą iš kitų Europos regionų. Lietuva eksportavo linus, kanapes, medieną, grūdus. LDK neturėjo prekybai su Vakarų Europa būtinų uostų, todėl tiek prekyba užsiimantys bajorai, tiek Lietuvos pirkliai patirdavo nuostolių, nes tarpininkų pajamos tekdavo Dancigo, Rygos ir Karaliaučiaus pirkliams. Lietuvoje jau buvo susiklostęs tankus miestelių su turgumis tinklas, skatinami tolimosios prekybos augo Vilnius, Kaunas, Mogiliovas, tačiau naujų didelių miestų neatsirado, pirkliai susidurdavo su stipria bajorų konkurencija, todėl didelių kapitalų nesukaupė ir reikšmingu, politiškai įtakingu visuomenės sluoksniu netapo.
Iš dalies išaugęs eksportas, o iš dalies padidėjusi paklausa vidaus rinkoje skatino bajoriją daugiau auginti ir parduoti grūdų. Buvo steigiami palivarkai, t.y. bajorų ar didžiojo kunigaikščio dvarai, paremti priverstiniu valstiečių darbu − visiškai skirtingai nei tuometinėje Vakarų Europoje, Lietuvoje lažas tapo vyraujančia valstiečių prievole, lažo dienų skaičius vis augo (XVII a. pradžioje pasiekė net 5-6 dienas per savaitę).
Nerijus Babinskas
