kalba literatūra istorija
A Ą B C Č D E Ę Ė F G H I Į Y J K L M N O P R S Š T U Ų Ū V Z Ž
 
400
1500
1600
1750
1822
1904
1988
ANTIKA
VIDURAMŽIAI
RENESANSAS
BAROKAS
APŠVIETA
ROMANTIZMAS IR REALIZMAS
XX A. LITERATŪRA
ŠIUOLAIKINĖ LITERATŪRA
LIETUVOS PROISTORĖ
 
LIETUVOS DIDVALSTYBĖS KŪRIMASIS
LDK CHRISTIANIZACIJA
LDK BAJORŲ RESPUBLIKA
LDK ABIEJŲ TAUTŲ RESPUBLIKOJE
ATR REFORMOS. VALSTYBĖS SUNAIKINIMAS
LIETUVA RUSIJOS IMPERIJOJE
MODERNIOJI LIETUVOS RESPUBLIKA
OKUPUOTA LIETUVA. SOVIETIZACIJA
ŠIUOLAIKINĖ LIETUVOS VALSTYBĖ
 
1009
1240
1387
1529
1569
1773
1795
1918
1940
1990

Istorija

Istorija > LDK bajorų Respublikos įtvirtinimas. Reformacija
Ar žinai?

Etninė ir konfesinė LDK įvairovė. Reformacija

XVI a. Vakarų Europoje buvo religinių kovų amžius. Tuo tarpu šio laikotarpio Lenkija tradiciškai laikoma religinės tolerancijos lopšiu ir daugiakultūriškumo pavyzdžiu. Iš tiesų LDK savo kultūrine ir konfesine įvairove Lenkiją pranoko, o ir tolerancijos mastu jai nenusileido. Aišku, reikia nepamiršti, kad toje epochoje religinės tolerancijos principai galiojo tik kilmingiesiems, t.y. bajorams. Pakantumas kitiems tikėjimams LDK buvo susijęs su tuo, kad nuo pat valstybės susikūrimo didelė gyventojų dalis išpažino stačiatikybę. Tai vadinamieji rusėnai, t.y. LDK gyvenę rytų slavai. Nors po oficialaus katalikybės priėmimo 1387 m. politikoje vyravo katalikai, bet stačiatikių buvo gerokai daugiau ir reikėjo jų paisyti. Be minėtų dviejų krikščionybės krypčių, tarp LDK gyventojų būta dar daug kitų konfesijų atstovų. Istorikas Alfredas Bumblauskas XVI a. LDK jų priskaičiavo iš viso 10. Tai ir „tarpininkaujančios mažumos“ judėjai žydai bei Rytų apeigų krikščionys armėnai, tai ir dar Vytauto Didžiojo laikais į Lietuvą atsikraustę musulmonai totoriai ir savitą judaizmo formą (karaizmą) išpažįstantys karaimai. Taip pat minėtina savita krikščionių konfesija susidariusi po Brastos bažnytinės unijos 1596 m. – graikų apeigų katalikai (unitai). XVII a. antroje pusėje į LDK atsikraustė sentikiai.
Prie konfesinės įvairovės Lietuvoje XVI a. gerokai prisidėjo ir Reformacija. Pastarąją 1517 m. Vokietijoje pradėjo Martynas Liuteris. Reformacija buvo nepaprastai reikšmingas reiškinys, didelės dalies istorikų manymu žymintis Naujųjų amžių pradžią. Dėl šio religinio judėjimo susidarė nauja krikščionybės šaka – protestantizmas. Reformacijos idėjų veikiami pasauliečiai pradėjo aktyviai studijuoti Bibliją, reikšti nuomonę tikėjimo klausimais, suaktyvėjo knygų rašymas ir leidyba.
Reformacija greitai apėmė visą katalikišką Europą ir netrukus pasiekė LDK kaimynystę: 1525 m. susikūrė protestantiškoji (liuteroniška) Prūsijos kunigaikštystė. Maždaug tuo pačiu metu per prekybinius ir kultūrinius kontaktus pirmosios Reformacijos idėjos liuteronybės pavidalu pasiekė ir LDK. Lenkijos ir LDK valdovas Žygimantas Senasis buvo priešiškas protestantų judėjimui, todėl Reformacija plito pogrindyje. Ne visus gyventojus tai tenkino. Vilniuje susibūrė iš eilinių bajorų kilusių intelektualų grupė. Vienas ryškiausių jos veikėjų – Abraomas Kulvietis – 1539 m. įsteigė mokyklą kilmingai jaunuomenei. Netrukus jis dėl persekiojimo buvo priverstas emigruoti į Prūsiją, kur kartu su Stanislovu Rapolioniu tapo 1544 m. įkurto Karaliaučiaus universiteto profesoriais. Abraomas Kulvietis atvirame laiške kunigaikštienei Bonai Sforcai skelbė lietuvių kalbos, lietuviškos raštijos puoselėjimo programą. Dėl protestantų persekiojimų ši programa LDK nebuvo įgyvendinta, tačiau Mažojoje Lietuvoje pavyko sukurti lietuvišką religinę raštiją. 1547 m. žengtas pirmasis žingsnis – Karaliaučiuje buvo išleista pirmoji lietuviška knyga Martyno Mažvydo „Katekizmas“. Tuo tarpu LDK liuteronybės pozicijos sumenko, šiai konfesijai ištikimos liko daugiausia tik vokiečių bendruomenės.
Naujasis LDK valdovas Žygimantas Augustas buvo gerokai tolerantiškesnis protestantizmo atžvilgiu, todėl jam valdant padėtis ėmė keistis – į protestantizmą ėmė masiškai pereiti LDK ponai (Radvilos, Pacai, Kiškos, Hlebavičiai ir kiti). Šį kartą įsivyravo kita jo srovė – kalvinizmas. Protestantų lyderiu tapo LDK kancleris Mikalojus Radvila Juodasis. 1555-1570 m. laikotarpiu kalvinizmas etninėje Lietuvoje buvo faktiškai vyraujanti konfesija. Nors Mikalojus Radvila Juodasis bandė išlaikyti Lietuvos protestantų vienybę, tačiau padėtį komplikavo XVI a. šeštojo dešimtmečio pabaigoje LDK atsiradusi radikalioji reformacijos srovė – arijonai (antitrinitoriai), kurios atstovai laikėsi visiškai ponams nepriimtinų nuostatų: ėmė smerkti turtą, siūlė panaikinti baudžiavą. 1569 m. Vilniuje pradėjus veiklą jėzuitams protestantizmo pozicijos Lietuvoje ėmė silpti, tačiau protestantai (išskyrus radikaliosios srovės atstovus) nebuvo visiškai išstumti.
Nerijus Babinskas
Reformacija.Pociūtė-Abukevičienė apie radikaliąją Reformacijos srovę.Budnas Pragare. T. Treterio raižinio fragmentas, XVI a.Volfenbiutelio postilės (1573) antraštinis lapas.Simono Budno į lenkų kalbą išversto (1574) NT antraštinis lapas.Abaromo Kulviečio biograma.Stanislovo Rapolionio biograma.Kulviečio herbas.Etninė ir konfesinė įvairovė.Kobeckaitė apie karaimų įsikūrimą Lietuvoje ir jų padėtį.Duminas apie totorių įsikūrimą Lietuvoje ir jų padėtį.Šiaučiūnaitė-Verbickienė apie žydų įsikūrimą Lietuvoje ir jų padėtį.Palenkės Bialos Šv. Onos bažnyčia, buvusi arijonų. Atvirutė, XX a. pirma pusė.Smurgainių bažnyčia, buvęs kalvinistų soboras.Daugiakonfesinio Vilniaus panorama. XVI-XVII a.Supraslio stačiatikių vienuolyno cerkvė. XIX a.Karaimų kenesa Trakuose.Kėdainių evangelikų reformatų bažnyčia. XVIII a. pradžios piešinys.Mečetė Lukiškėse. Aut. J. Ozembovskis, 1830.Bobriškio sentikių cerkvė.Religinė tolerancija.Bumblauskas apie LDK religinę toleranciją.Zygimanto Augusto privilegija 1563.Reformacija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XVI a.Reformacijos plitimas Europoje.Katalikų bažnyčios nuostoliai per Reformaciją LDK.

Ar žinote, kad...

Simonas Budnis (1530-1593), radikaliosios reformacijos atstovas, žymus mokslininkas humanistas, savo knygoje rašė, kad ponas, panašiai kaip šeimos galva, savo valdinių atžvilgiu turi vykdyti tris veiksmus: auklėti, mokyti ir bausti. Antras dalykas, kurį ponas privalo duoti savo valdiniui, esąs mokslas. Kadangi ponas iš savo valdinio turįs pajamų, tai dalis tų pajamų turinti eiti mokytojui ir ne bet kokiam, o teisingo tikėjimo. S. Budnis nepasisakė prieš baudžiavą, tik reikalavo švelnesnio elgesio su baudžiauninkais. Žiaurius dvarininkus jis lygino su Egipto faraonais, o paklusnius šeimynykščius siūlė paleisti į laisvę.

Pagal
Juozas Jurginis,
Renesansas ir humanizmas Lietuvoje, Vilnius: Vaga, 1965, p. 223-225.