Literatūra
- Tautosaka
- Antika
- Viduramžiai
- Algirdo laiškas
- Gedimino laiškai
- Mindaugo laiškai
- Pasakojimas apie Sovijų
- Pasakojimas apie Vaidevutį
- Trumpasis metraščių sąvadas
- Vytauto laiškai
- Apvaliojo stalo riteriai
- Dantė
- Karmina burana
- Rolando giesmė
- Šv. Augustinas
- Šv. Pranciškus
- Tristanas ir Izolda
- Renesansas
- Barokas
- Apšvieta
- Romantizmas ir realizmas
- XX amžiaus literatūra
- Šiuolaikinė literatūra
- Literatūrologija
Šv. Augustinas
Šv. Aurelijus Augustinas (354–430) – rašytojas, filosofas ir teologas, vyskupas ir vienas iš Bažnyčios tėvų ir mokytojų, bene įtakingiausia Vakarų krikščionijos figūra. Augustinas gimė ir augo Afrikoje, Romos imperijos provincijos mieste Tagastėje (dabar Suk Ahrasas, Alžyras). Jo tėvai buvo pasiturintys krikščionys, galėję išleisti sūnų studijuoti retorikos iš pradžių Tagastėje, vėliau Kartaginoje. 383-iaisias Augustinas išvyksta į Italiją siekti tolesnės karjeros; praleidęs kiek laiko Romoje, jis gauna retorikos profesoriaus vietą Milane. Jaunąjį Augustiną labai traukia ezoterinis manichėjų sektos mokymas, tačiau Milane jis išgyvena atsivertimą ir yra pakrikštijamas Katalikų Bažnyčios vyskupo šv. Ambraziejaus. Augustinas atsisako dėstytojo darbo ir grįžta į gimtąją Tagastę, norėdamas atsidėti kontempliatyviam gyvenimui. Tačiau neilgai trukus jis įšventinamas į kunigus ir tampa kaimyninio pajūrio miesto Hipono vyskupu. Senatvėje Augustinas regi vakarinės Romos imperijos, alinamos barbariškų genčių antpuolių, saulėlydį – vos keleri metai po jo mirties vandalų kariuomenė užima Hiponą ir Kartaginą.
Gausus lotyniškai rašiusio Augustino palikimas apima pačius įvairiausius Biblijos, Bažnyčios mokymo ir gyvenimo aspektus. Augustino raštus unikaliais padaro kelių sandų dermė: tikinčiojo įkarštis čia jungiasi su filosofo minties skvarbumu, o retoriaus meistrystė, skambūs periodai – su polemisto aistra (daugelis jo knygų atsirado iš ginčų su pagoniškais tikėjimais ar krikščioniškomis sektomis). Filosofiniu požiūriu Augustinas sintezuoja Platono sistemą, kuri jį pasiekė per neoplatonikų raštus, ir krikščionybės idėjas. Tačiau abstrakčias idėjas perkošia per individualius išgyvenimus, pateikia per asmeninę patirtį.
Šią sintezę geriausiai paliudija Išpažinimai (397). Tai amžiaus vidurį pasiekusio vyro meditacija apie gyvenimą ir jo prasmę, apie žmogaus nuodėmingumą ir dievišką malonę. Augustinas pradeda nuo pačių pradžių asmeniniu pavyzdžiu rodydamas, kad ir vaikystė nėra apsaugota nuo blogio ir ydos, prisimena artimuosius ir bičiulius, rašo apie jauno intelektualo susižavėjimą manichėjų doktrina, stiprų Dievo ilgesį ir kartu – valios silpnumą atsiversti ir priimti tikėjimą iki galo, pasireiškiantį vidine kova, gudravimais ir pan. Šį pasakojimą papildo bendresni svarstymai apie laiką ir atmintį, pasaulio kūrimą ir amžinybę, o visas veikalas persmelktas bibline, pirmiausia Psalmių, vaizdinija ir intonacija. Dievo miestas (413–426 / 427), kitas reikšmingas Augustino veikalas, išskleidžia žmonijos istorijos viziją ir visuomenės modelį, kurį grindžia priešstata tarp šio pasaulio ir Dievo miestų.
Augustino raštai yra vienas kertinių Viduramžių epochos akmenų. Tačiau jo įtaka neapsiriboja katalikybe ar viduriniais amžiais: Augustino mintis (ypač svarstymai apie laisvos valios ir malonės santykį) labai stipriai paveikė reformacijos teologus – tiek Liuterį (Luther), tiek Kalviną (Calvinus). Galų gale Išpažinimai, pradedant nuo XII a. ir baigiant mūsų dienomis, moderniojo romano ir psichoanalizės laikais, yra neapeinami, kalbant apie individo ir transcendencijos santykį, apie asmeninę savistabą ir savianalizę, apie autobiografinės esė žanrą.
Laurynas Katkus