Literatūra

Literatūra > Viduramžiai

Vytauto laiškai

Didysis Lietuvos kunigaikštis Vytautas (apie 1350–1430 spalio 27) yra palikęs daug įvairaus pobūdžio raštų: laiškų, privilegijų, dovanojimo aktų, krašto įstatymų. Lenkų istorikai yra parengę ir išleidę daugiau kaip 450 Vytauto laiškų, rašytų lotynų, vokiečių, rusėnų kalbomis. Lietuvių mokslininkai vos kelis laiškus yra išvertę ir paskelbę lietuviškai.
Vytauto laikais Lietuvoje būta didelės valdovo raštinės. Dokumentų gausa rodo aktyvų ir sklandų didžiojo kunigaikščio raštinės darbą, o išlikusių raštų turinys byloja ne tik apie įsisavintus tokios veiklos, pavyzdžiui, diplomatinio susirašinėjimo, įgūdžius, bet ir apie deramą valdovo aplinkos raštingumo lygį. Raštinėje dirbo Krokuvos universitetą baigę lenkų intelektualai, vokiškai rašę vienuoliai iš Prūsijos, rusėnų kalbą mokėję stačiatikiai. Vytauto diktuoti, o raštininkų įvairiomis kalbomis rašyti valdovo laiškai atitiko standartinį to meto Vakarų monarchų laiškų stilių, bet kartu atspindėjo ir emocingą paties Vytauto asmenybę. Juose ambicingas Lietuvos valdovas dėsto savo politines idėjas, gina asmeninius ir Lietuvos valstybės interesus. Laiškuose Vytautas atsiskleidžia kaip sumanus tarptautinis politikas, susirūpinęs ne tik Lietuvos, bet ir pusbrolio Jogailos valdomos Lenkijos Karalystės, visos krikščioniškos Europos likimu.
Žalgirio mūšio išvakarėse, 1409 m. rugsėjį, Vakarų Europos monarchams rašytame laiške Vytautas prisistato kaip teisingas valdovas, krikščioniškųjų vertybių gynėjas ir stengiasi, kaip ir jo senelis Gediminas, parodyti, kad kryžiuočiai yra išsižadėję Kristaus mokymo ir savo darbais jį neigia. Pasak Vytauto, kryžiuočiai yra netekę garbės ir „dorybės jėgos“, jie veidmainiai ir „sofistai“, kuriais negalima pasitikėti. Todėl Vytautas viešai skelbiąs Europos valdovams, kad jis prisideda prie sukilusių žemaičių ir eina į kovą „prieš savo priešus kryžiuočius“.
Ypač įdomus 1420 m. rašytas Vytauto laiškas Šventosios Romos imperatoriui Zigmantui. Jame, gindamas Lietuvos valstybės teisę į Žemaitiją, Vytautas pirmąkart išdėsto ne tik politinius, istorinius, bet ir kalbinius, etninius argumentus. Pasak Lietuvos didžiojo kunigaikščio, „Žemaičių žemė, kuri yra mūsų paveldėjimas ir mūsų tėvonija iš teisėtos prosenolių bei senolių įpėdinystės, yra ir visada buvo viena ir ta pati Lietuvos žemė, nes yra viena kalba bei tie patys gyventojai. Bet kadangi Žemaičių žemė yra žemiau negu Lietuvos žemė, todėl ir vadinama Žemaitija, nes taip lietuviškai yra vadinama žemesnė žemė. O žemaičiai Lietuvą vadina Aukštaitija, t. y. iš Žemaičių žiūrint, aukštesnė žemė“. Taigi Vytauto tekste pirmąsyk iškeliama lietuvių kalba kaip priklausomybės tautai ženklas – kraštas turi priklausyti Lietuvai, nes ten gyvenantys žmonės kalba lietuviškai.
Vytauto politiniu manifestu galime laikyti 1429 m., po tarptautinio Lucko suvažiavimo, parašytą laišką Lenkijos karaliui Jogailai. Jame Lietuvos valdovas gina ne tik savo, bet ir lietuvių tautos teisę į karūną, į Lietuvos Karalystę. Vytautas skelbiasi esąs laisvas savo krašto „išrinktas Viešpats“, kurio suverenumo negali varžyti kaimynai. Jis taip pat teigia, kad lietuvių bajorai visada yra buvę laisvi ir niekam nevergavę, todėl jie gali turėti savo karalių ir karalystę. Šiame laiške Vytautas pateikia įdomių detalių iš Lucko suvažiavimo, kuriame, Jogailai pritarus, Vokietijos karalius Zigmantas iškėlė jo karūnavimo idėją. Kęstučio sūnus primena pusbroliui, jog šie kalbėjęsi jo miegamajame lietuviškai, kad karalius Zigmantas jų nesuprastų: „O kai sustojome pas Jus miegamajame, Ponas Romos Karalius [Zigmantas] pradėjo kalbėtis su Jūsų šviesybe, primindamas vakarykštį reikalą [Vytauto karūnavimo projektą]. Jūsų Šviesybė tučtuojau pasakė, kad Jūs tam pritariate ir tuo džiaugiatės. Mes lietuviškai Jums tarėme: ‚Pone Karaliau, neskubėkite su tuo reikalu; pirma aptarkime su Jūsų prelatais bei baronais, ir mes panašiai padarysime‘.“ Iš šio laiško fragmento matome, kad lietuvių kalba Viduramžiais buvo vartojama Lietuvoje ir kunigaikščių bei karalių rūmuose.
Paminėtinas 1390 m. vokiečių kalba parašytas vadinamasis „Vytauto skundas prieš Jogailą ir Skirgailą“ – du Vytauto pusbrolius Algirdaičius. Tais metais Vytautas iš Lietuvos antrą kartą pabėgo pas Kryžiuočius į Prūsiją. Raštui nebūdingi jokie stilistiniai padailinimai, todėl jis primena sakomojo, o ne rašomojo žodžio tekstą. Reikia manyti, kad „Skundą“ Vytautas padiktavo vokiečių raštininkui. Jis parašytas Ordino reikalavimu, kad šis, remdamas Vytautą, galėtų įrodyti palaikąs teisėtą Lietuvos valdovą. Remiantis šio skundo pradine dalimi, buvo parašytas pirmasis „Lietuvos didžiųjų kunigaikščių metraščio“ pasakojimas – apie Kęstučio ir Jogailos konfliktą.
Vytauto laiškuose dar slypi daug įdomios, lietuvių visuomenei nežinomos informacijos. Vytauto tekstai laukia rimtų mokslinių tyrinėjimų.

Darius Kuolys

Literatūra

Vytauto laiškai

Ar žinote, kad...