Literatūra
- Tautosaka
- Antika
- Viduramžiai
- Algirdo laiškas
- Gedimino laiškai
- Mindaugo laiškai
- Pasakojimas apie Sovijų
- Pasakojimas apie Vaidevutį
- Trumpasis metraščių sąvadas
- Vytauto laiškai
- Apvaliojo stalo riteriai
- Dantė
- Karmina burana
- Rolando giesmė
- Šv. Augustinas
- Šv. Pranciškus
- Tristanas ir Izolda
- Renesansas
- Barokas
- Apšvieta
- Romantizmas ir realizmas
- XX amžiaus literatūra
- Šiuolaikinė literatūra
- Literatūrologija
Pasakojimas apie Sovijų
Mįslingas pasakojimas apie lietuvių ir kitų tautų herojų Sovijų pasiekė mus iš vadinamojo 1262 metų chronografo – XIII a. vid. slavų kalba surašytos visuotinės pasaulio istorijos, „laiko aprašo“. Šį pasaulio istorijos aprašymą graikiškai VI a. sukūrė iš Sirijos kilęs Bizantijos kronikininkas Jonas Malala (apie 491–578 m.). Savo 18 tomų istorinių, religinių, mitologinių žinių rinkinyje, pavadinimu Chronografija, jis aprašė žmonijos istoriją nuo Biblijoje minimo pasaulio sukūrimo iki jo paties gyventų laikų (pirmieji ir paskutiniai tomai neišlikę). X a. Malalos kronika buvo išversta į senąją slavų kalbą ir po to nuolat slavų žemėse atnaujinama.
Spėjama, kad 1262 metų chronografas, į kurį pateko pasakojimas apie Sovijų, galėjo parašyti stačiatikių vienuolis slaviškose Mindaugo valdytos Lietuvos Karalystės žemėse – Naugarduke. Galėjo šią knygą sukurti ir lietuvių kilmės žmogus, išmokęs rusėniškai.
Šiame chronografe baltų tautos pirmą kartą buvo įrašytos į pasaulio istoriją. Pasakojime „Sovijaus tautomis“ vadinami baltai: lietuviai, jotvingiai, prūsai, ir greta baltų gyvenę ugrofinai – lyviai ir jemai. Taip pat pridedama, kad „Sovijaus tautoms“ priklauso ir „daugelis kitų“ tautų. Įsidėmėtina, kad tarp šių tautų nėra minimos slavų gentys. Taigi pasakojimas apie Sovijų pabrėžia baltų tautų giminystę – jas jungia bendri papročiai, bendri dievai, bendros mirties apeigos. Mitinis herojus Sovijus yra šių tautų globėjas ir jų vedlys į anapusinį mirusiųjų pasaulį.
Pasakojimas apie Sovijų teigia senųjų lietuvių, kitų baltų tautų ir garbingų senovės graikų giminystę. Pasakojimo autorius tvirtina, kad Sovijus įdiegia naują laidojimo būdą – mirusiųjų deginimą, o šis paprotys į baltų žemes atėjęs iš senosios Graikijos. Gretimame knygos skyriuje pasakojama apie graikų mitinio herojaus Heraklio susideginimą. Toks senųjų baltų ir graikų lyginimas pabrėžia baltų tautų vertę.
1262 metų chronografe taip pat akcentuojamas baltų tautų archaiškumas: sakoma, kad jų herojus Sovijus gyvenęs ir naują laidojimo paprotį įdiegęs prieš 3446 metus. Tai buvę Senajame Testamente minimo žydų herojaus Abimelecho ir prieš Troją kovojusių graikų didvyrių Achilo ir Ajanto laikai. Taigi lietuvių ir kitų baltų tautų istorija pasaulio laiko apraše atsiduria greta garbingų senųjų tautų – žydų ir graikų – žygių.
Mitologai pasakojimą apie Sovijų aiškina kaip reikšmingą baltų mitą, kuriame iškeliamas tautų protėvis, atlikęs didelį žygdarbį – sumedžiojęs šerną, įgijęs jo nežemiškų galių, nužengęs į pragarą, įdiegęs naują mirusiųjų deginimo paprotį ir naujų dievų garbinimą. Sovijus lyginamas su kitais panašiais baltų mitiniais herojais – Lietuvos metraščiuose minimu kunigaikščiu Šventaragiu, Prūsijos kronikininkų aprašytais karaliumi Vaidevučiu ir kriviu Bruteniu. Patį Sovijaus vardą vieni mokslininkai kildina iš arabų ir kitų Rytų kalbų, kiti sieja su lietuvišku žodžiu „saulė“, dar kitų su lietuviškai žodžiais „šova“ (anga) arba „savas“. Sovijaus mitą plačiai nagrinėjo Algirdas Julius Greimas, Gintaras Beresnevičius (pasak jo, Sovijaus mitas yra vienas svarbiausių pasaulio religijų istorijoje), Bronys Savukynas.
1262 metų chronografo nuorašas ir dabar yra išlikęs Vilniuje. Žinoma, kad šiuo nuorašu XVI a. pr. naudojosi Lietuvos metraščių sąvado sudarytojas. Būtent iš Jono Malalos sukurto pasaulio istorijos aprašo lietuvių metraštininkas greičiausiai bus perėmęs pasakojimą apie Romos imperatoriaus Nerono nuskriaustą didiką Palemoną ir pavertęs jį Lietuvos kunigaikščių protėviu.
Darius Kuolys
