Literatūra

Literatūra > Viduramžiai

Mindaugo laiškai

Su didžiojo Lietuvos kunigaikščio Mindaugo (apie 1200–1263 rugsėjo 12) krikštu ir karūnavimu yra susiję pirmieji Lietuvos valstybės oficialūs raštai. Būtent Mindaugo krikšto metu greičiausiai sukurti ir pirmieji lietuviški raštai – iš vokiečių į lietuvių kalbą versti krikščioniški poteriai, kurių vėlyvesni nuorašai yra mus pasiekę iš XVI a.
Apie 1240 m. Mindaugas tapo vienvaldžiu Lietuvos valdovu. Siekdamas apginti savo valstybę nuo priešininkų, kurie ieškojo kaimynų krikščionių paramos, pats Mindaugas susitarė su Livonijos ordino magistru Andriumi iš Štirlando (Andreas von Stirland) dėl savo valstybės pripažinimo: popiežiui pritarus, 1251 m. Mindaugas apsikrikštijo, o 1253 m. buvo vainikuotas Lietuvos karaliumi. Tardamasis dėl krikšto ir karūnos, Mindaugas susirašinėjo su popiežiumi Inocentu IV, siuntė pas jį į Italiją savo pasiuntinį Parbų, rašė raštus, skirtus Livonijos ordinui ir pirmajam Lietuvos karalystės vyskupui Kristijonui, vėliau laiškais bendravo su naujuoju popiežiumi Aleksandru IV. Šiam susirašinėjimui Lietuvos valdovui Mindaugui buvo reikalingi patikimi raštininkai, taigi jau XIII a. viduryje Lietuvoje pradėta kurti valstybės raštinė, kurioje tuo metu greičiausiai dirbo lotynų, vokiečių ir lietuvių kalbas mokėję vienuoliai.
Šiandien iš Mindaugo raštų išlikę tik Livonijos ordinui skirti lotynų kalba rašyti dovanojimo aktai – donacijos, kuriomis Lietuvos valdovas užrašė Ordinui atskiras žemaičių, nadruvių, sūduvių ir kitų genčių žemes: „Livonijos žemės magistrui ir broliams laisvam ir amžinam naudojimui skiriame Sėlos žemę, tai yra Medenos, Pelonos, Maleišių, Tauragnų teritoriją su jų valdomis.“ Mindaugo dovanojimo aktai teikė kryžiuočiams tik formalią teisę valdyti užrašytąsias žemes – jas dar reikėjo užvaldyti. Nors dalis šių aktų yra Ordino klastotės, sukurtos siekiant pagrįsti Ordino teisę į lietuvių žemes, jie įrodo, kad minimais metais šios žemės buvo Mindaugo valdžioje. Neabejotinai karaliaus Mindaugo raštinei priklauso 1254 m. kovo 12 d. išleistas lotyniškas valdovo aktas, kuriuo skelbiama apie Lietuvos vyskupystės įkūrimą, pirmojo Lietuvos „karalystės vyskupo“ Kristijono priėmimą ir jam skiriamą valdą – pusę Raseinių, Betygalos ir Laukuvos žemių (beje, Kristijonas mokė Mindaugą krikščionybės pirmamokslio ir aiškino, kokį vaidmenį tarp Vakarų Europos karalysčių vaidina popiežius). Šis dokumentas parašytas to meto Vakarų monarchų raštams būdingu stiliumi. Jis turi pagrindines tokių raštų sudedamąsias dalis: intituliaciją (valdovo titulo nurodymą), saliutaciją (adresato pasveikinimą), promulgaciją (valdovo sprendimo paskelbimą), dataciją (akto parašymo datos nurodymą). Tai rodo, kad Mindaugo dvare tekstą rašęs vokiečių raštininkas buvo įgudęs laikytis ano meto diplomatinės korespondencijos taisyklių. Šiame akte kalbėdamas apie save Mindaugas vartoja majestotinę daugiskaitą „mes“. Jis tituluojasi „Lietuvos karaliumi“ ir pabrėžia savo valdžios teisėtumą, pradėdamas aktą tokiais žodžiais: „Mindaugas, Dievo malone pirmasis Lietuvos karalius.“ Kaip krikščionių monarchas, Mindaugas siunčia „pasveikinimą Viešpatyje Jėzuje“ „visiems Kristaus tikintiesiems“, kuriuos šis laiškas pasieks. Akte pabrėžiama, kad valdovas nusprendęs priimti vienuolį Kristijoną Lietuvos vyskupu tik gavęs „saviškių giliai apsvarstytą patarimą“ ir juo remdamasis. Dokumente taip pat nurodoma, kad Mindaugas jį sudaręs „dalyvaujant ir pritariant mūsų sūnums Repliui ir Gerstukui, mūsų ištikimam valdiniui Parbui“. Taigi raštas liudija, kad Lietuvoje jau būta valdovo tarybos (Mindaugo sūnūs, pas popiežių siųstas diplomatinis pasiuntinys, taip pat valdovui ištikimi kunigaikščiai), su kuria monarchas tardavosi priimdamas valstybei svarbius sprendimus. Įsidėmėtina, kad aktas buvo patvirtintas lotynišku valdovo antspaudu, kuris neišliko.
Išlikę karaliui Mindaugui adresuoti popiežių laiškai rodo lietuvių valdovo diplomatinius gebėjimus, jo nuoseklias pastangas įtvirtinti Lietuvos karalystės savarankiškumą, užtikrinti jos istorinį tęstinumą. Mindaugas pasiekė, kad popiežius Inocentas IV paimtų Lietuvos karalystės vyskupystę globoti tiesiogiai. Globa teko pačiam Mindaugui, jis tapo „Šventosios Romos bažnyčios ypatingu sūnumi“ ir 1253 m. dokumentuose popiežių vadina „mūsų tėvu“. Taigi Lietuvos Karalystė buvo tiesiogiai, be galingųjų kaimynų valios prijungta prie Apaštalų Sosto, tapo „Šv. Petro lenu“ (nuosavybe). Taip tik ką sukurta Lietuvos bažnyčia tapo savarankiška – išvaduota iš priklausomybės nuo Livonijos ordino ir Rygos vyskupystės. Iš popiežiaus Aleksandro IV Mindaugas išgavo teisę karūnuoti Lietuvos karaliumi vieną iš savo sūnų, taigi užsitikrino Lietuvos karūnos paveldimumą ir tęstinumą. Lietuvos valdovas taip pat išsirūpino popiežiaus aktą, kuriuo buvo patvirtintos Mindaugo teisės į užvaldytas slavų žemes, tokiu būdu buvo pripažintas Lietuvos vaidmuo „nešti tikrąjį Kristaus tikėjimą“ į stačiatikiškus Rytus. Matyt, neatsitiktinai pats popiežius Inocentas IV vadino Mindaugo sprendimus „išmintingais“, o Livonijos kronikos „išmintinguoju“ titulavo patį Lietuvos karalių.

Darius Kuolys

Literatūra

Mindaugo laiškai

Ar žinote, kad...