Istorija

Istorija > Modernioji Lietuvos Respublika

Lietuvos tarptautinė padėtis 4-ojo dešimtmečio pabaigoje

Pirmąjį modernios nepriklausomos Lietuvos dvidešimtmetį (1918 - .), vadinamąjį tarpukarį, ypač politinę jo istoriją yra įprasta skirstyti į du laikotarpius: demokratinį ir autoritarinį. Juos skiria . gruodžio 17 d. valstybinis perversmas. Suprantama, tai nėra visiškai skirtingos epochos - daugiausia skiriasi politinė ir visuomeninė sistema, o kultūros, ir ypač ekonomikos, raida išlaiko tęstinumą. Visas tarpukaris dažnai vadinamas Lietuvos Respublika.
Steigiamasis Seimas – pirmoji demokratinė atstovaujančioji institucija Lietuvos istorijoje, – priėmęs . Konstituciją, paklojo politinius, ekonominius ir kultūrinius valstybingumo pamatus. Buvo nustatyta iš esmės klasikinė demokratinio valdymo sistema, įtvirtintos piliečių teisės ir pareigos. Įstatymų leidžiamasis organas – Seimas buvo renkamas „visuotinu, tiesiu ir slaptu balsavimu proporcingąja rinkimų sistema“. Negalėjo rinkti ar būti išrinkti net tie, kurie buvo nuteisti už „vogtų daiktų pirkimą“, „kyšių ėmimą“ ar už „slaptą degtinės varymą“. Seimas rinko Prezidentą, taip pat formuodavo, tvirtindavo ir kontroliuodavo vyriausybę.
Pirmasis Seimas, išrinktas . spalio 1 d., jau po keleto mėnesių buvo paleistas. Antrasis Seimas išsilaikė visą kadenciją (3 metus). Abiejuose Seimuose daugumą turėjo Krikščionių demokratų blokas. Prezidentu buvo išrinktas jų lyderis Aleksandras Stulginskis. Nors šiuo laikotarpiu sėkmingai vykdyta žemės reforma, kloti ūkiniai ir kultūriniai pagrindai, dar galiojo karo padėtis; už straipsnį spaudoje į kalėjimą pateko net pirmasis Prezidentas Antanas Smetona. Krikščionys demokratai kritikuoti dėl stipraus Katalikų bažnyčios rėmimo, dėl katalikiškos švietimo politikos, apskritai partinio egoizmo. Dėl to trečiajame Seime jie nebeturėjo daugumos. Šis Seimas vyriausybę suformavo valstiečių liaudininkų, socialdemokratų ir tautinių mažumų koalicijos pagrindu. Prezidentu buvo išrinktas valstietis liaudininkas Kazys Grinius, o premjeru tapo tos pačios partijos lyderis Mykolas Sleževičius.
Trečiasis Seimas panaikino karo padėtį. Iš kalėjimo buvo paleisti politiniai kaliniai, tarp jų ir komunistai, kurie perėmė vadovavimą profsąjungoms ir pradėjo veikti beveik atvirai. Vyriausybė numatė kiek leido galimybės sumažinti kariuomenę, nebemokėti algų kunigams. Buvo išvaikytos dešiniųjų jėgų manifestacijos, ryškėjo vidaus reikalų ministerijos angažuotumas. Taigi, vėl kilo partinis egoizmas, tik šį kartą jau kairiųjų partijų. Stiprėjo dešiniųjų partijų, dalies karininkų nepasitenkinimas. Visam Vakarų pasaulyje pasitikėjimas demokratine sistema tuomet dar nebuvo labai tvirtas, pačioj Lietuvoj nuogąstauta dėl iškovoto valstybingumo tvarumo. Kėlė nerimą partinės rietenos, dažna vyriausybių kaita (per du Nepriklausomybės dešimtmečius buvo suformuotas 21 Ministrų Kabinetas), apskritai vykdomosios valdžios silpnumas, Seimo visagalybė, vadinamoji seimokratija. Vyriausybės atrodė tartum Seimo komisijos.
Šie veiksniai subrandino valstybinį perversmą, įvykusį . gruodžio 17 d. Jį surengė kariškiai ir valdžią perdavė visai neįtakingos partijos - tautininkų lyderiams Smetonai ir Voldemarui. Pirmasis tapo Prezidentu, antrasis - premjeru. Nepraėjus nė pusmečiui buvo paleistas Seimas, susiformavo autoritarinis režimas, kurį įtvirtino 1928 ir . Konstitucijos. Abi jos pateiktos šio profilio šaltinio bloke. Visą valdžią į savo rankas suėmė Prezidentas. Jis leido įstatymus, tik jam buvo atsakinga vyriausybė, o pats niekam nebuvo atsakingas. Pamažu buvo uždraustos visos opozicinės partijos, įvesta spaudos cenzūra. Tačiau Smetonos autoritarizmas išliko nuosaikus, nevykdė jis masinių represijų, neįvedė visiškos visuomenės kontrolės, nesirengė nukariauti kitų tautų.

Istorija

Lietuvos tarptautinė padėtis 4-ojo dešimtmečio pabaigoje

Ar žinote, kad...