Istorija

Istorija > Okupuota Lietuva. Sovietizacija

Antisovietinis sukilimas ir nacių okupacija

Auštant 1941 m. birželio 22 d. rytui Vokietija užpuolė Sovietų Sąjungą ir vermachto kariuomenė įsiveržė į Lietuvos teritoriją. Naciai buvo parengę Vokietijos viešpatavimo Rytų Europoje planą „Ost“ (vok. „Rytai“). Pagal jį šioje Europos dalyje turėjo būti įkurdinti vokiečiai, o vietiniai gyventojai iškelti, paversti pigia darbo jėga arba suvokietinti.
Tačiau lietuviai turėjo kitą planą – su vokiečių įsiveržimu atkurti Lietuvos valstybės nepriklausomybę. Todėl tos pačios dienos rytą prasidėjo sukilimas. Jis tapo beveik visus metus trukusio pogrindinio antisovietinio pasipriešinimo kulminacija.
Sovietai Lietuvą 1940 m. okupavo nesusidūrę su ginkluotu pasipriešinimu, tačiau faktiškai nuo pirmųjų dienų pasireiškė pasyvi ir spontaniška rezistencija. 1940 m. vasarą aktyvesni gyventojai taip pat pradėjo burtis į antisovietinio pasipriešinimo grupes, o rudenį ėmė formuotis ir plisti pogrindinės rezistencijos organizacijos. Margą antisovietinių jėgų paletę ėmė vienyti Lietuvių aktyvistų frontas (LAF). Tai buvo ne tiek naujai susikūrusi organizacija, kiek savo vardu pradėjusi telkti anksčiau veikusias. Kaune LAF vadovybei susiformuoti padėjo slaptai veikusi studentų koalicija, Vilniuje – buvę Lietuvos kariuomenės karininkai, Berlyne jį įkūrė buvęs Lietuvos pasiuntinys Vokietijoje Kazys Škirpa. Pagrindinis LAF tikslas buvo rengtis kovai už Lietuvos nepriklausomybę, o jo centrai tapo svarbiausiais būsimo sukilimo planuotojais. Politiniais sumetimais Berlyno LAF vadovybė bendradarbiavo su vokiečių karine žvalgyba ir Vyriausiąja ginkluotųjų pajėgų vadovybe. LAF ideologija ir skleidžiama propaganda pasižymėjo ryškiais antisemitizmo elementais.
Pogrindyje veikęs LAF laukė karo tarp Vokietijos ir Sovietų Sąjungos pradžios, nes laikė tai geriausia galimybė pradėti sukilimą. Labai svarbu buvo pasirinkti tinkamą laiką – prieš vokiečiams įžengiant į Kauną, bet ne per anksti, kad sovietai negalėtų numalšinti. Pasiruošimui smarkiai pakenkė 1941 m. balandį–birželį sovietinio saugumo įvykdyti suėmimai, kurių metu areštuoti keli šimtai LAF narių, ypač daug į sovietų rankas pateko Vilniaus štabo narių ir ryšininkų. Tai lėmė, kad sukilimo rengimo iniciatyvą perėmė Kauno štabas.
Birželio 22 d. rytą pirmieji sukilo arčiau sienos buvę LAF būriai, o sukilimo centru neužilgo tapo Kaunas. Iki vakaro LAF sukilėliams šiame mieste be didesnio pasipriešinimo pavyko perimti Prezidentūrą, paštą, telefoną ir telegrafą, radijo stotį ir radiofoną. Karo su Vokietija ir sukilimo užklupta Raudonoji armija nuolat traukėsi, o kartu su ja apimti panikos bėgo visi Komunistų partijos ir sovietų valdžios pareigūnai.
Birželio 23 d. 9 val. 28 min. LAF įgaliotinis Leonas Prapuolenis per radiją paskelbė apie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą ir laikinąją vyriausybę. Po to nuskambėjo Tautos himnas. Tai nemažai gyventojų paskatino prisidėti prie kovos. Sukilimas ne visur kilo LAF iniciatyva. Daug kur, ypač provincijoje, žmonės sukilo spontaniškai ir kovėsi susibūrę į nedideles grupes. Kaune ir kai kuriose kitose Lietuvos vietovėse vyko įnirtingi susirėmimai su besitraukiančiais raudonarmiečiais.
Kaunas sukilėliams faktiškai priklausė nuo birželio 23 d. iki 26 d. Pirmieji vokiečių žvalgai mieste pasirodė birželio 24 d. Po dviejų dienų vokiečių karo vadovybė nurodė paleisti sukilėlių būrius, o ginklus atiduoti vietos policijos nuovadoms arba komendatūroms. Sukilėliai iki vermachto įžengimo spėjo išlaisvinti daug Lietuvos miestų ir miestelių. Vokiečiai tuo pasinaudojo, bet neleido lietuviams atkurti nepriklausomybės.
LAF taip pat buvo numatęs būsimą Laikinąją vyriausybę. Dar tebevykstant sukilimui, birželio 24 d., „Žaibo“ spaustuvėje įvyko pirmasis Laikinosios vyriausybės posėdis. Dėl sovietinio saugumo įvykdytų represijų ir vokiečių valdžios politikos (neleido numatytam ministrui pirmininkui Škirpai atvykti į Lietuvą) į jį susirinko tik keturi nariai. Todėl pirmininkauti buvo paskirtas švietimo ministras Juozas Ambrazevičius. Ministrų kabinetas buvo papildytas naujais nariais, o Ambrazevičius ėjo laikinojo ministro pirmininko pareigas iki pat šios vyriausybės darbo pabaigos rugpjūčio 5 d.
Laikinoji vyriausybė siekė vokiečiams parodyti, kad Lietuva jau atkūrė nepriklausomybę ir įvairiose valdžios įstaigose įvedė tvarką. Tačiau vokiečiai jos nepripažino, nors ir neskubėjo sunaikinti, nes ketino pasinaudoti ja rimčiai palaikyti. Taip prasidėjo komplikuota šešias savaites trukusi laikinojo ministrų kabineto veikla. Jos metu laikinoji vyriausybė atkūrė nepriklausomos Lietuvos administracinę struktūrą ir siekė atšaukti sovietų priimtus įstatymus, pirmiausia susijusius su nacionalizuota privačia nuosavybe ir ūkine veikla. Tačiau įvesta karinė vokiečių valdžia varžė jos veiklos laisvę, ribojo galimybes skelbti apie savo nutarimus, deklaravo vokiečių teisės viršenybę. Apskritai dauguma Laikinosios vyriausybės priimtų nutarimų praktiškai taip ir nepradėjo veikti. Ji taip pat nesipriešino vokiečių vykdytai antisemitinei politikai ir neišreiškė viešo protesto prieš pradėtas žydų žudynes.
Liepos 25 d. Lietuvoje įvesta vokiečių civilinė valdžia paskelbė apie Laikinosios vyriausybės darbo nutraukimą ir jos pakeitimą generaliniais tarėjais. Pirmuoju tarėju paskirtas generolas Petras Kubiliūnas. Vokietijos pareigūnai perėmė visą civilinę valdžią, todėl rugpjūčio 5 d. per paskutinį Laikinosios vyriausybės posėdį Ambrazevičiui teko konstatuoti, kad „Laikinoji Lietuvos vyriausybė laiko savo veikimą sustabdytu prieš jos valią“.
Vokiečių okupuotos Lietuva, Latvija, Estija ir Gudija tapo generalinėmis sritimis, sudarančiomis Ostlando (vok. Rytų krašto) reicho komisariatą. Nacių valdžia koncentravosi ties karo reikmėmis ir jai trūko žmonių okupacinei administracijai kurti, todėl ji leido veikti vietinei savivaldai. Tai reiškė, kad vokiečiai pasiliko sau galią priimti sprendimus, o jų prižiūrimiems vietiniams gyventojams patikėjo įsakymų ir nurodymų įgyvendinimą. Svarbiausias vaidmuo sustiprinti ir išlaikyti valdžią okupuotose kraštuose buvo skirtas Vokiečių saugumo policijai ir sukarintiems daliniams.
Okupacinė valdžia nutraukė ne tik Laikinosios vyriausybės veiklą, bet ir vieną po kitos uždarė kitas organizacijas. Rugsėjo pabaigoje buvo uždrausta LAF veikla, o gruodį – ir paskutinė legaliai veikusi Lietuvių nacionalistų partija. Kaip ir sovietai, naciai įvedė cenzūrą ir kitaip suvaržė gyventojų teises. Visa šalies ekonomika turėjo tarnauti karo tikslams, todėl normaliau dirbo tik karinius poreikius tenkinančios bendrovės. Lietuva, kaip ir kiti kraštai, vokiečiams buvo darbo jėgos ir žaliavų šaltinis. Hitlerininkai prievartiniam darbui į Vokietiją išvežė apie 70 tūkst. šalies gyventojų.
Naciai planavo Lietuvą germanizuoti. Tai ketinta padaryti dviem būdais – užgrobtos žemės turėjo būti masiškai kolonizuotos vokiečių, o okupuotos tautos kultūriškai asimiliuotos. Į kraštą pradėti perkeldinėti vokiečių repatriantai, o lietuvių kultūrai germanizuoti buvo ribojama vietinių kultūros, mokslo ir švietimo institucijų veikla, visur iškeliama vokiškos kultūros, istorijos ir kalbos viršenybė. Po nesėkmingos jaunuolių mobilizacijos į SS legionus naciai galutinai susidorojo su aukštosiomis mokyklomis. Dėl pasyvaus pasipriešinimo jie kaltino Lietuvos inteligentiją, todėl 1943 m. kovo 17–18 d. uždarė Kauno ir Vilniaus universitetus, Mokslo ir Dailės akademijas, Pedagoginį institutą, Valstybinę filharmoniją. 46 žymūs Lietuvos inteligentai buvo suimti ir išvežti į Štuthofo koncentracijos stovyklą.
Nacių režimas buvo grįstas rasistine nacionalsocializmo ideologija, iškėlusia arijų rasę aukščiau kitų. Šiai rasei nepriklausantys žmonės turėjo jai tarnauti, būti sunaikinti (pirmiausia žydai) ar perkelti. Toks požiūris į vietinius gyventojus turėjo rimtų pasekmių. Nors dėl pralaimėto karo nespėta įgyvendinti planų „netinkamus“ gyventojus iškelti, tačiau jie kasdien būdavo diskriminuojami ir turėjo taikstytis su akivaizdžiomis privilegijomis vokiečiams.
Nuo pirmųjų okupacijos dienų prasidėjo rasinių ir politinių priešų žudynės. Pirmosiomis aukomis tapo žydai ir komunistai, sovietinės valdžios talkininkai. Rasistinės ideologijos sumetimais naciai taip pat žudė čigonus ir psichinius ligonius. Tūkstančiai Lietuvos gyventojų po pirmųjų masinių žudymo akcijų buvo uždaryti į žydų getus, koncentracijos ir priverčiamųjų darbų stovyklas, kalėjimus. Čia jie išgyvendavo kasdienį smurtą ir terorizavimą sunkiu darbu, dažnai jiems paskirdavo mirties bausmę.
Daugybė suimtų žmonių buvo išsiųsti į Vokietijos koncentracijos stovyklas ar kalėjimus. Ten atsidurdavo politiniai priešininkai ir režimui neparankūs asmenys, antinacinio pasipriešinimo dalyviai, evakuojamų getų žydai, vermachto ir policijos batalionų dezertyrai. Daugiausia lietuvių žuvo Flosenbiurgo, Štuthofo, Oranienburgo-Zaksenhauzeno stovyklose, bet ištremdavo ir kitur – į Dachau, Buchenveldo, Osvencimo stovyklas.
Per kovas su naciais žuvo ar buvo nužudyta tūkstančiai lenkų pasipriešinimo dalyvių, sovietų aktyvistų ir partizanų, taip pat jiems padėjusių civilių gyventojų. Už tikrą ar tariamą pagalbą naciai sunaikindavo ištisus kaimus. Lietuvoje taip pat buvo įsteigta Raudonosios armijos karo belaisvių stovyklos, kuriose per žudynes galėjo žūti iki 200 tūkst. belaisvių.
Naciams pavyko į masines žudynes įtraukti lietuvius. Iš 1941 m. birželio sukilėlių, dezertyrų iš Raudonosios armijos ir kitų buvo formuojami lietuvių policijos savisaugos batalionai. Ne visi šiuose daliniuose tarnavę lietuviai pasidavė nacių įsakymams, tačiau daugelis buvo įtraukti į nacių vykdomus nusikaltimus žmoniškumui. Tiesa, 1943 m. kovą naciams nepavyko suformuoti lietuvių SS legiono, nes jaunuoliai masiškai vengė eiti į tikrinimo komisiją ir slapstėsi.
1941 m. pabaigoje pradėjo formuotis aktyvus lietuvių antinacinio pasipriešinimo pogrindis, kuris siekė priešintis okupacijai ir planuoti Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą. Susitelkti į vieningą organizaciją LAF vardu pasirodė neįmanoma dėl politinių nesutarimų ir partinių interesų. Vėl ėmė kurtis gausybė didesnių ir mažesnių savarankiškų organizacijų. Jos rinkosi neginkluotą pasipriešinimą, todėl daugiausia užsiėmė antinacine agitacija, ragino priešintis mobilizacijai į Vokietijos kariuomenę ir priverstinius darbus reiche, kovoti su kolonizacija ir germanizacija. Antinacinio pogrindžio leidžiami laikraščiai (Į Laisvę, Laisvės kovotojas, Nepriklausoma Lietuva) plito tūkstantiniais tiražais ir turėjo nemenką įtaką visuomenei.
Šių organizacijų lyderiai suprato būtinybę vienytis, tačiau pastangos sukurti bendrą vadovybę davė vaisių tik 1943 metų pabaigoje, o iki tol veikė du pagrindiniai tarpusavyje konkuruojantys centrai – buvusio Laikinosios vyriausybės vadovo Ambrazevičiaus įkurtas ir katalikiškos orientacijos organizacijas suvienijusi Tautos Taryba bei valstiečių liaudininkų, socialdemokratų, tautininkų ir nacionalistų įsteigtas Vyriausias Lietuvių Komitetas. Šiems centrams pavyko susitarti tik po penkis mėnesius trukusių derybų. Susitarimo rezultatas – 1943 m. lapkričio 25 d. įsteigtas Vyriausias Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas. Jo vadovu tapo socialdemokratas Steponas Kairys. Okupacijos sąlygomis VLIK turėjo vadovauti antinaciniam pasipriešinimui, propagandinės informacijos sklaidai, atlikti nelegalios Lietuvos vyriausybės vaidmenį ir megzti ryšius su užsieniu.
VLIK'o darbui smūgį sudavė 1944 m. balandžio ir gegužės mėnesiais visose Baltijos šalyse gestapo įvykdyti masiniai pasipriešinimo dalyvių areštai. Jų metu VLIK'o pirmininkui Kairiui pavyko pasislėpti, tačiau daug vadovybės narių pakliuvo į nacių rankas. Tai faktiškai suardė visą organizaciją ir ji buvo atkurta jau užsienyje.

Tomas Vaiseta

Istorija

Antisovietinis sukilimas ir nacių okupacija

Ar žinote, kad...