Istorija

Istorija > Okupuota Lietuva. Sovietizacija

„Atšilimo“ laikotarpio pokyčiai

Sovietų Sąjungos diktatoriaus Josifo Stalino mirtis 1953 m. kovo 5 d. užbaigė ištisą epochą, po kurios prasidėjo lėtos permainos.
Pretendentai į atsilaisvinusį vadovo postą ieškojo būdų, kaip užsitikrinti paramą ir įsitvirtinti valdžioje. Iškart po Stalino mirties galią savo rankose bandė sutelkti Lavrentijus Berija. Norėdamas į savo pusę patraukti sovietinių respublikų vadovybes, jis reikalavo, kad vietinėse partinėse ir valstybinėse įstaigose Maskvos atsiųstus kitataučius (daugiausia rusus) keistų vietiniai pareigūnai ir būtų vartojama tautinė kalba. Todėl 1953 m. Lietuvoje taip pat prasidėjo valdžios institucijų lietuvinimas. Nors Berija jau birželio mėnesį buvo suimtas, jo sprendimai pristabdė Lietuvos rusinimą. Tais metais iš administracinių institucijų ir represinių struktūrų buvo atleista daugybė lietuvių kalbos neišmokusių nevietinių pareigūnų, o į jų vietas paskirti lietuviai. Vien iki lapkričio mėnesio Lietuvą paliko daugiau nei 3 tūkst. rusakalbių. Panašios tendencijos išliko dar keletą metų. Vėliau lietuvinimas buvo pristabdytas, kai Lietuvos valdžia sulaukė kritikos dėl „besaikio“ lietuvių kėlimo į vadovaujančius postus. Tačiau lietuvių darbuotojai jau buvo įgiję daugiau įtakos ir jais labiau pasitikėta.
Grumtynes dėl Sovietų Sąjungos vadovo posto laimėjo Nikita Chruščiovas, 1953 m. rugsėjį tapęs SSKP CK pirmuoju sekretoriumi. Chruščiovo valdymo metai pasižymėjo politiniais, ekonominiais ir kultūriniais pokyčiais, kurie atnešė gyventojams laisvesnio ir geresnio gyvenimo viltį. Todėl jie buvo pavadinti „atšilimo“ laikotarpiu. Tačiau tai taip pat buvo staigių ir nepasvertų sprendimų metas, todėl žmonėms jis įsiminė kaip nuolatinių bandymų ir eksperimentavimų laikas.
Vienu iš Sovietų Sąjungos totalitarinės valstybės istorijos lūžio taškų laikomi 1956-ieji, kai per XX-ąjį partijos suvažiavimą Chruščiovas slaptoje kalboje pasmerkė Stalino „asmenybės kultą“ ir jo padarytus nusikaltimus. Režimas atsisakė iki tol plačiai naudotos teroro politikos, masinių represijų ir smurto, tačiau neketino griauti pamatų, ant kurių buvo suręsta santvarka – Komunistų partijos vienvaldystės, sovietinės ideologijos monopolio, cenzūros, planinės centralizuotos ekonomikos. Sovietų Sąjungoje prabilta apie stalinmečiu žmonių patirtas tragedijas, išgyvenimus kalėjimuose ir lageriuose. Tačiau Lietuvoje ši tema liko uždrausta, nes čia ir toliau valdė Antanas Sniečkus ir kiti senieji komunistai, aktyviai prisidėję prie anuomet padarytų nusikaltimų. Be to, tikrasis trėmimų ir žudynių Lietuvoje tikslas pirmiausia buvo tautos pasipriešinimo, o ne „klasinio priešo“ sunaikinimas, todėl teroro pasmerkimas galėjo vėl sužadinti rezistenciją.
Maždaug nuo 1953 m. iš įkalinimo ir tremties vietų pradėta paleidinėti politinius kalinius ir tremtinius. Tačiau jiems buvo statomos įvairios kliūtys grįžti į tėvynę, pavyzdžiui, politiniai kaliniai buvo siunčiami iš lagerių į tremtį, o paskui uždrausta vykti į gimtąją šalį. Grįžusiuosius nuolat sekė saugumo agentai, juos spaudė palikti Lietuvą, kliudė įsidarbinti ir susirasti gyvenamąją vietą.
SSRS valdžia toliau griežtai kontroliavo vietinę administraciją, bet ekonomikos, kultūros ir švietimo srityse ji įgavo šiek tiek daugiau teisių ir savarankiškumo. SSRS vadovai manė, kad valstybės ūkį galėtų atgaivinti centralizmo ir biurokratizmo sumažinimas, todėl daugiau įgaliojimų perdavė respublikų administracijoms ir jų vykdomajai valdžiai, tikėdamiesi didesnės iniciatyvos. Tačiau pagrindinė Lietuvos ekonominės raidos kryptis išliko ta pati – integracija į bendrą SSRS ūkio sistemą, o svarbiausi ekonomikos klausimai ir toliau spręsti Maskvoje. Kai ekonomikos augimas sulėtėjo, 7-ojo dešimtmečio pradžioje nuo reformų vėl palengva pereita prie centralizacijos.
Vis dėlto būtent chruščiovmečiu prasidėjo sparti sovietų Lietuvos industrializacija ir urbanizacija. Išaugo daugybė pramonės gamyklų, susikūrė energetikos ūkis, nusidriekė tūkstančiai kilometrų naujų kelių. Besiplečianti pramonė reikalavo papildomos darbo jėgos – iš kolektyvizuotų kaimų žmonės kraustėsi gyventi į miestus. Čia persikėlusiųjų skaičius augo taip sparčiai, kad rasti kur gyventi tapo labai sudėtinga. Trijuose didžiuosiuose miestuose (Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje) nuo 1950 m. iki 1965 m. gyventojų skaičius išaugo 82 procentais. Jiems apgyvendinti prasidėjo masinės gyvenamųjų namų statybos pagal tipinius projektus.
Pagreitį įgavę industrializacijos, urbanizacijos ir kiti procesai keitė žmonių kasdienybę: kilo pragyvenimo lygis, nors planinės ekonomikos ydos sukeldavo maisto ir kitų prekių stygių, permainos pasiekė žmonių buitį, atsirado daugiau ir įvairesnio laisvalaikio. Masinių represijų atsisakęs režimas kintantį visuomenės gyvenimą mėgino kontroliuoti ideologijos pagalba.
6-ajame dešimtmetyje vykęs valdžios institucijų lietuvinimas prisidėjo prie to, kad viešojoje erdvėje lietuvių kalbos skambėjo daugiau. Kiek liberalesnė politika taip pat stiprino lietuviškas mokyklas. Po stalininio įšalo metų daugiau laisvės gavo menininkai, kultūros veikėjai ir visa inteligentija. Kūrėjai galėjo laisviau rinktis kūrinių temas, siužetus, pasakojimo būdus, o sustabarėjusį socialistinį realizmą modernizuoti naujomis raiškos formomis. Į oficialiąją kultūrą buvo grąžinti kai kurių garsių kūrėjų vardai ir jų kūrybinis palikimas (Vinco Krėvės-Mickevičiaus, Balio Sruogos, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Maironio ir kt.). Tačiau režimas nesiliovė bijojęs patriotiškai nusiteikusių kultūros veikėjų, kurių darbai galėjo turėti įtakos bendroms visuomenės nuotaikoms. Po 1956 m. įvykių Vengrijoje ir Lenkijoje jis ėmė stabdyti kultūrinį „atšilimo“ procesą ir Lietuvoje. Valdžia ėmė ideologiškai spausti ir atleidinėti neįtikusius kultūros darbuotojus, kritikavo meno ir mokslo kūrinius, sustiprino ideologinę cenzūrą ir taip nubrėžė aiškias „atšilimo“ ribas.
Naujo SSRS vadovo įsitvirtinimo laikotarpiu Lietuvoje kiek sumažėjo spaudimas įvairių konfesijų tikintiesiems ir Katalikų Bažnyčiai: 1955 m. įšventinti du nauji vyskupai, leista oficialiai spausdinti maldynus ir katalikų kalendorius, 1953–1958 m. nebuvo uždaryta nė viena bažnyčia ir netgi leista atstatyti ar statyti naujas. Tačiau 6-ojo dešimtmečio pabaigoje jau kilo nauja antireliginės politikos ir ateizmo kampanija: uždaromi įvairių konfesijų maldos namai, griežčiau varžoma kunigų veikla, kai kurie iš jų nuteisiami, suaktyvinama arši ateistinė propaganda ir veikla, pavyzdžiui, stengiantis iš visuomenės gyvenimo išstumti tradicines krikščioniškas šventes.
6-ojo dešimtmečio pabaigoje – 7-ojo dešimtmečio pradžioje, išsigandę kylančio tautiškumo, režimo vadovai bandė jį malšinti ideologinėmis priemonėmis – aktyviai skelbė vieningos sovietų liaudies, t. y. nacionalinių skirtumų savanoriško atsisakymo, idėją su stalinmečiui būdingu rusiškumo šlovinimu. Oficialiai buvo deklaruojama, kad šioms idėjoms išsipildyti kliudo nacionalizmas ir religija.
Tad vadinamuoju „atšilimo“ laikotarpiu, ypač pirmaisiais metais, visuomenė patyrė šviežių permainų gūsį, tačiau dažnai jos nebuvo tokios radikalios, kaip norėta, ir neretai baigdavosi greičiau, nei tikėtasi.

Tomas Vaiseta

Istorija

„Atšilimo“ laikotarpio pokyčiai

Ar žinote, kad...