Istorija

Istorija > Okupuota Lietuva. Sovietizacija

Ginkluota rezistencija ir sovietinės represijos

Nacių okupacijos metais susikūrė platus rezistencinių pogrindžio organizacijų tinklas. Jo nariai ne tik įvairiomis formomis priešinosi nacistinei valdžiai, bet ir ruošėsi antrajai sovietų okupacijai. Daugelis jų tikėjosi, kad sugrįžę sovietai negalės ilgam įsitvirtinti, nes nugalėjusios Trečiąjį Reichą Vakarų valstybės stos į karą su Sovietų Sąjungą. Priešintis naujai sovietų okupacijai taip pat skatino kruvina pirmosios okupacijos patirtis – smurtas, represijos, masiniai trėmimai. Apskritai gyventojai patyrė, kad bolševikų valdžia atima bet kokią laisvę iš individo ir visos tautos. Į Lietuvos teritoriją įžengusi Raudonoji armija niokojo ir plėšė kraštą, enkavėdistai ir saugumiečiai griebėsi naujų represijų, todėl kilo poreikis gintis. Be to, sovietai paskelbė karinę mobilizaciją, bet svetimai valstybei nenorėję tarnauti vyrai taip pat traukėsi į miškus.
Visos šios priežastys lėmė, kad iš naujo Lietuvą užėmę bolševikai susidūrė su stipriu ginkluotu pasipriešinimu. Be šūvio pirmąją sovietų okupaciją pasitikę lietuviai antros tokios progos nesuteikė – beveik dešimt metų, nuo 1944 m. vasaros iki 1953 m. pavasario, jie ginklu kovojo už savo laisvę. Siekis atkurti nepriklausomą ir demokratinę Lietuvos respubliką subūrė slaptai veikusią karinę politinę savanorių organizaciją, kurios nariai partizanai duodavo priesaiką, nešiodavosi ginklą ir skiriamuosius ženklus, paklūsdavo aukštesnei vadovybei, o jų veiklą reglamentavo norminiai dokumentai (statutai, įstatai ir kt.).
Partizaninis karas skirstomas į tris etapus: (1) pradinė organizacijų kūrimosi ir masiškiausio pasipriešinimo stadija (1944 m. vasara – 1946 m. vasara); (2) organizuotų apygardų veikla (1946 m. vasara – 1948 m. pabaiga); (3) Centralizuotos valdžios susikūrimas ir sunaikinimas (1949 m. – 1953 m. pavasaris).
Pirmuoju periodu, sovietų okupacijos pradžioje, daug vyrų pasitraukė į miškus, tačiau ne visi besislapstantys tapo partizanais. Vis dėlto būtinybė apginti savo šeimą, turtą ir šalį, taip pat išvaduoti sulaikytuosius paskatino ginklavimąsi ir spontanišką telkimasi į būrius. Jiems vadovaudavo nepriklausomybės laikų karininkai, policininkai ar mokytojai. Visoje Lietuvoje susikūrė ar suaktyvėjo gausybė organizacijų, tačiau juos visus suvienijusio centro neatsirado. Stambesni organizaciniai partizanų vienetai ėmė ryškėti 1944 m. pabaigoje.
1944 m. – 1945 m. žiemą vis labiau aiškėjo karo baigtis. Tai kurstė viltis, kad sovietų okupacija neužsitęs. Taip pat daug kas suprato, kad ir laukiant bolševikų pasitraukimo ar naujo karo tarp Vakarų valstybių ir Sovietų Sąjungos, savo teisę į nepriklausomybę reikia įrodyti ginklu. Todėl 1945 m. pradžioje į miškus jau buvo išėję keliasdešimt tūkstančių partizanų. Tuo metu visoje Lietuvoje vyko dideli mūšiai su NKVD kariuomene – pagrindine karine jėga, mesta slopinti lietuvių tautos pasipriešinimą. Šiuo laikotarpiu partizanai nevengė atvirų kautynių su NKVD kariuomene, gausiais daliniais (po 100–200 vyrų) užpuldavo miestelius, išlaisvindavo suimtuosius, naikindavo aktyviausius okupantams tarnaujančius pareigūnus, valdžios struktūras, NKVD būstines. Daugelyje vietovių ne tik buvo visiškai paralyžiuota okupacinės valdžios įstaigų veikla, bet ir perimama kontrolė, bent naktimis. Prieš laisvės kovotojus sovietai siuntė ištisas vidaus kariuomenės divizijas su pabūklais, lėktuvais ir šarvuočiais. Persekiojimą organizavo saugumiečiai, slopinti pasipriešinimą padėjo vietiniai stribai. Kartais būdavo pasitelkiama ir Raudonoji armija. Tačiau okupacinė valdžia matė, kad karinėmis priemonėmis palaužti pasipriešinimą sekasi sunkiai, todėl skelbė amnestijas, kviesdama legalizuotis pasislėpusius vyrus.
Per atviras kautynes ir slapstymąsis dideliais būriais partizanai prarado daug gyvybių. Taip pat keitėsi tarptautinė padėtis – viltys greitai atsikratyti sovietinės okupacijos blėso, nes 1945 m. vasarą įvykusi karo nugalėtojų konferencija Postdame laukto išsivadavimo neatnešė, karas tarp SSRS ir Vakarų valstybių neprasidėjo. Daug vyrų pasinaudojo sovietų paskelbta amnestija arba kitais būdais stengėsi įsigyti dokumentus ir legalizuotis. Todėl nuo 1946 m. miškuose liko vis mažiau atsitiktinių asmenų, o partizanų skaičius sumažėjo nuo keliasdešimties iki keleto tūkstančių.
Laisvės kovotojų vadai suprato, kad reikia tausoti jėgas ir ruoštis ilgam partizaniniam karui, todėl keitėsi kovos taktika. Jau 1945 m. pereita prie grynai partizaninių kovos veiksmų: vietoj atvirų kautynių pasirenkamos pasalos, naikinami okupacinės valdžios pareigūnai, įvairiomis priemonėmis trikdoma režimo veikla, pavyzdžiui, kliudoma organizuoti rinkimus. Tų pačių metų vasarą suaktyvėjo partizanų būrių jungimasis į apygardas. 1946 m. Lietuvoje veikė 7 tokie kelių apskričių būrius vienijantys partizanų koviniai vienetai. Tai leido kur kas geriau tarpusavyje derinti kovos veiksmus.
Tad antruoju partizaninio karo etapu, norėdami sustabdyti dideles netektis, laisvės kovotojai pradėjo mažomis grupėmis slapstytis bunkeriuose bei slėptuvėse, griežtino drausmę ir organizacinę tvarką – kai kuriose apygardose jau 1946 m. pavasarį įvesta Lietuvos kariuomenės uniforma, partizanų skiriamieji ženklai, nustatyta karinių laipsnių suteikimo tvarka. Tuo pačiu partizanai vis daugiau dėmesio skyrė ne karinės veiklos formoms. Jie pralaužė „geležinę uždangą“ ir užmezgė ryšius su Lietuvos nepriklausomybės reikalu besirūpinančiomis išeivių organizacijomis. Žygiais į Vakarus ypač pagarsėjo partizanas Juozas Lukša-Daumantas. Partizanai tai pat padėjo persekiojamiems ir nuo represijų nukentėjusiems žmonėms, leido ir platino spaudą, skleidė laisvės ir pasipriešinimo idėjas, ragino išsaugoti nepriklausomos Lietuvos vertybes.
Rezistencinį karą slopinančios struktūros MGB ir MVD ieškojo naujų veiksmingesnių kovos būdų, todėl pradėjo naudoti ne tik atvirą jėgą, bet ir slaptus agentus bei provokatorius. 1946 m. vasarą sovietų saugumiečiai sugebėjo pasinaudoti pogrindžio veikėju apsimetusiu agentu Juozu Markuliu-Ereliu ir faktiškai perimti pogrindinio centro, pavadinto Bendras Demokratinio Pasipriešinimo Sąjūdis (BDPS), kūrimo kontrolę. Taip saugumiečiai tikėjosi planingai sunaikinti visą pasipriešinimo judėjimą. Tik 1947 m. sausį partizanams pavyko išsiaiškinti šiuos MGB agentų kėslus ir perimti vienijimosi iniciatyvą į savo rankas. Šiuo laikotarpiu sovietai taip pat pradėjo masiškai verbuoti informatorius, kad jie išduotų partizanus, siųsti provokacines partizanų uniformomis perrengtas ir jų vardu veikiančias agentų-smogikų grupes, į laisvės kovotojų gretas skverbėsi šnipai. Taip MGB naikino partizanus ir kompromitavo jų kovą, kūrė neigiamą kovotojų įvaizdį. Visą kovos su partizanais laikotarpį sovietai taikė kraupius kankinimo metodus ir su suimtais kovotojais elgdavosi žvėriškai, o nuo 1946 m. bolševikai pradėjo miestelių aikštėse mėtyti nukautų laisvės kovotojų kūnus.
Po saugumo provokacijos bendros vadovybės siekis ir BDPS idėja nebuvo numarinta. Tai įgyvendinti toliau mėgino Tauro apygardos vadas Antanas Baltūsis-Žvejys. BDPS pavadinimas buvo kiek pakoreguotas ir pavadintas Bendro demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio Prezidiumu. Tačiau Baltūsis-Žvejys žuvo, kiti Prezidiumo nariai taip pat buvo nukauti arba suimti, todėl tolimesnius vienijimosi darbus perėmė Kęstučio apygardos vadas kapitonas Jonas Žemaitis-Vytautas. 1948 m. liepą jis paskelbė įsakymą apie Vieningos Laisvės Kovos Sąjūdžio organizacijos įsteigimą ir ėmė planuoti partizanų vadų suvažiavimą.
1948 m. lapkričio 12 d. Dukto miške įvykęs Rytų Lietuvos partizanų suvažiavimas laikomas vyriausios vadovybės susiformavimo momentu, nuo kurio prasideda trečiasis ir paskutinis partizaninio karo etapas. Per šį suvažiavimą įvyko paskutinis BDPS Prezidiumo posėdis ir buvo numatyta sukurti vieningą karinį ir politinį vadovaujantį centrą. Jam patvirtinti reikėjo suburti visos Lietuvos partizanų vadus.
Toks aukščiausių partizanų vadų susitikimas pirmą ir vienintelį kartą per visą partizaninio karo istoriją įvyko 1949 m. vasario 2–22 d. Prisikėlimo apygardos štabo bunkeryje, tarp Baisogalos ir Radviliškio. Jo metu nutarta ligtolinį organizacijos vardą (BDPS) pakeisti į Lietuvos Laisvės Kovų Sąjūdį (LLKS), kurio aukščiausiu valdžios organu tapo Tarybos prezidiumas. LLKS tarybos prezidiumo pirmininku buvo patvirtintas Žemaitis-Vytautas, o pirmuoju pavaduotoju – Pietų Lietuvos partizanų srities vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas. Sąjūdžio politinė programa buvo išdėstyta vasario 16-ąją pasirašytoje deklaracijoje.
Nuo ginkluotos rezistencijos pradžios buvo praėję penkeri metai. Per šį laikotarpį smarkiai pasikeitė ne tik tarptautinė padėtis, bet ir vidinis šalies gyvenimas – pradėti kurti kolūkiai ir naikinti vienkiemiai, surengti masiniai trėmimai į Sibirą. Negailestingos sovietizacijos priemonės naikino tradicines gyvenimo sanklodas, ypač kaime, kuris buvo pagrindinis paramos šaltinis partizanams. Dalis visuomenės pradėjo prisitaikyti prie okupacinės valdžios. Tuo pačiu ryškėjo aiškūs tokio gyvenimo sąlygotos demoralizacijos ženklai – girtuokliavimas, smurto proveržiai. Juos kasdien matydavo partizanai, pradėję jausti vieniši ir atitolę nuo savo visuomenės. Išvarginti ilgalaikės kovos ir prarasdami išsivadavimo viltį neretai jie palūždavo, išduodavo bendražygius.
Tačiau slegiančios nuotaikos buvo sumišusios su neblėstančiu idealizmu ir nemąžtančiu tikėjimu savo kovos prasmingumu. Nors partizanų gretos retėjo, masiniai trėmimai 1948–1949 m. ir karinė mobilizacija 1950 m. vėl papildė naujais kovotojais. Šiuo periodu nuolat didėjo dėmesys idėjų sklaidai per spaudą ir visuomeninei veiklai, nes partizanai matė, kaip sparčiai vyksta nutautinimas ir diegiama komunistinė ideologija, todėl siekė šiuos procesus stabdyti ir išsaugoti tradicines lietuvių tautos vertybes. Laisvės kovotojai taip pat ginklu priešinosi kolektyvizacijai ir trėmimams.
1951 m. miškuose tebekovojo apie tūkstantis partizanų. Ši kova tęsėsi dar porą metų – iki 1953 m. pavasario. Tų metų gegužę sovietams pavyko suimti besislapstantį LLKS Tarybos Prezidiumo pirmininką Žemaitį-Vytautą. Tai reiškė partizaninio karo pabaigą, nors pavieniai laisvės kovotojų būreliai dar kurį laiką sugebėjo išlikti Lietuvos miškuose. Per visą partizaninio karo laikotarpį NKVD (MVD) ir MGB galėjo nužudyti iki 20 tūkst. partizanų.
Pagrindinio tikslo partizanams pasiekti nepavyko – Lietuvos valstybės nepriklausomybė nebuvo atkurta. Tačiau pripažįstama, kad kone dešimtmetį trukusi kova buvo reikšmingiausias įrodymas visam pasauliui, kad lietuvių tauta nesusitaikė su laisvės praradimu ir sovietų okupacija. Partizaninis karas taip pat buvo labai svarbi psichologinė ir moralinė atrama Lietuvos gyventojams, ištveriant visas pokario negandas ir išsaugant laisvės viltį.

Tomas Vaiseta

Istorija

Ginkluota rezistencija ir sovietinės represijos

Ar žinote, kad...