Istorija

Istorija > Okupuota Lietuva. Sovietizacija

„Sąstingio“ metai: visuomenė ir jos kasdienybė

Ne visi įtakingi Sovietų Sąjungos politiniai veikėjai pritarė Nikitos Chruščiovo valdymo būdui, jo inicijuotoms permainoms, politinėms ir ekonominėms naujovėms, kultūros laisvėjimui, netgi Josifo Stalino nusikaltimų pasmerkimui. Šios konservatyvios jėgos 1964 m. surezgė sąmokslą, per kurį spalio viduryje išvertė Chruščiovą iš SSKP CK pirmojo sekretoriaus posto. Naujuoju Sovietų Sąjungos vadovu tapo vienas iš sąmokslo rengėjų – Leonidas Brežnevas.
Pirmieji naujojo vadovo valdymo metai didelių pokyčių visuomenei nežadėjo – visi tebegyveno „atšilimo“ nuotaikomis. Bet netrukus Brežnevas politikos kursą pasuko priešinga kryptimi – nutraukė Chruščiovo liberalėjimo reformas ir ėmė gniaužti kultūrinės laisvės apraiškas. Paskutinės viltys, kad laisvėjimo kursas bus išlaikytas, žlugo 1968-aisiais po sovietų karinės invazijos į Čekoslovakiją, kur užgniaužė prasidėjusias reformas. Sovietinės visuomenės gyvenimo laikrodis buvo tarsi pasuktas atgal: pokyčiai sustabdyti, režimas vėl ėmė griežtėti, didesnis vaidmuo skirtas ideologijai ir centralizuotam valdymui, persekioti kitaminčiai ir kovota su tautinės veiklos apraiškomis, plito neseniai pasmerkto Stalino kulto reabilitavimo nuotaikos. Režimo ideologai pradėjo skelbti, kad visuomenė perėjo į „brandžiojo socializmo“ periodą, tačiau vėliau Brežnevo valdymo laikotarpis pakrikštytas „stagnacija“ arba „sąstingiu“.
Tokio vardo šis tarpsnis nusipelnė dėl to, kad pastangos po Chruščiovo stabilizuoti politinį ir ekonominį gyvenimą peraugo į sustingimą, o sovietine naujakalbe patetiškai beriamas gyrimasis naujais pasiekimais ir pergalėmis kirtosi su tikrovėje plintančiomis problemomis. Viešos partijos vadovų kalbos virto burtažodžiais, kurie nieko nebepajėgė užkerėti.
Žmonės dvidešimt metų valdžios viršūnėje matė tuos pačius veidus. Senstantis Brežnevas į valdymo pabaigą vos bejudėjo ir sunkiai rezgė rišlų sakinį. Sovietinėje Lietuvoje tokia SSRS vadovo kopija palaipsniui virto po Antano Sniečkaus mirties 1974 m. LKP CK pirmuoju sekretoriumi paskirtas Petras Griškevičius. Bėgant metams aukščiausius postus užimantys vadovai tapo vis mažiau veiklūs, labiausiai susirūpinę, kaip išsaugoti turimą valdžią ir privilegijas, o ne spręsti didėjančias sistemos problemas.
Su didžiausiomis iš jų susidūrė sovietinis ūkis. Vėl centralizuojama ir griežtam komandiniam vadovavimui pajungta, į karinę pramonę orientuota ekonomika po pakilimo ėmė 8-ojo dešimtmečio pabaigoje lėtėti, kol galiausiai ją ištiko krizė. Neįgyvendinto plano rodiklius ir kitas nesėkmes įvairaus rango gamyklų ir administracijų vadovai slėpė „prirašinėjimais“, t. y. klastodami tikruosius duomenis. Komunistų partija propagandiniais sumetimais nuolat reikalavo pasiekti vis didesnius „laimėjimus“, todėl tokiais būdais buvo norima išvengti gresiančių nemalonumų.
Visoje Sovietų Sąjungoje vešėjo bet kokią iniciatyvą smaugianti biurokratija su penkeriems metams sudarytais planais, o įtaką didino auganti nomenklatūra. Jai priklausantys asmenys piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, vieni kitiems už „paslaugą“ atsilygindavo „paslauga“, plito darbo imitavimas, parodomoji veikla ir korupcija. Nors pragyvenimo lygis dar kurį laiką augo, atsirado įvairesnių prekių ir paslaugų, tačiau dažnai jas įsigyti žmogus galėjo tik per vadinamąjį „blatą“ – pasinaudojęs pažintimis su asmenimis, prieinančiais prie šių prekių ar paslaugų. Kitu atveju kai kurių prekių paieška virsdavo tikra medžiokle. Todėl stipriai pakilo prekybininkų, sandėlininkų, maisto pramonininkų ir panašių profesijų statusas, o „gauti“ deficitinių prekių ar paslaugų tapo socialiniu prestižu. Didelė dalis visuomenės patikėjo, kad stagnuojantis režimas nebepasikeis ir neišnyks, todėl jam priešintis, kaip tai darė disidentai, atrodė beprasmiška. Žmonės kasdienes pastangas skyrė vartotojiškiems poreikiams tenkinti (nusipirkti deficitinę prekę, gauti retų baldų ar automobilį, pasistatyti sodo namelį, išsirūpinti kelialapį į geresnę poilsiavietę) ir ieškojo, kaip pasipelnyti, „prisidurti“ prie atlyginimo nelegaliais ar pusiau legaliais būdais. 8-ajame dešimtmetyje Lietuvos gyventojų pajamų vidurkis lenkė bendrą SSRS vidurkį.
Socialinį nepasitenkinimą mažino tai, kad Sovietų Sąjungos gyventojams, lyg pildant socialistinės gerovės pažadą, buvo užtikrinta nemokama sveikatos apsauga ir išsilavinimas. Lietuvoje taip pat pastatyta daug socialinės paskirties pastatų (darželių, mokyklų, parduotuvių, kultūros įstaigų ir kt.) ir dideli kultūros bei mokslo objektai (pavyzdžiui, Operos ir baleto teatras, Sporto rūmai Vilniuje). Kita vertus, valdžiai taip ir nepavyko įgyvendinti SSRS konstitucijoje numatytos piliečių teisės „į gyvenamąjį plotą“. Nors brežneviniu periodu pastatyta didžioji dalis vienų į kitus labai panašių daugiabučių rajonų, šios statybos nespėjo paskui urbanizacijos greitį – 1970 m. miestuose gyveno jau pusė Lietuvos gyventojų. Žmonėms buvo draudžiama statytis namą privačiai, todėl jie galėjo gauti arba komunalinį (nemokamą), arba iš jų santaupų pastatytą kooperatinį butą. Pirmuoju atveju tekdavo laukti eilėje penkerius, o kartais – ir penkiolika metų, arba ieškoti „blato“.
Sovietinėje visuomenėje taip pat negalėjo būti nedarbo – dirbti privalėjo visi. Darbo jėgos nuolat trūko, tad susirasti darbo, ypač paprastiems darbininkams, nebuvo sunku. Tai silpnino daugelio darbuotojų motyvaciją gerai dirbti. Labiau nei socialistinės visuomenės interesai jiems rūpėjo privatūs reikalai, todėl krito darbo našumas, o gamyklose ir kitose įmonėse plito girtuokliavimas, darbo laiko nusukinėjimas ir vagystės.
Tai buvo ryškūs smunkančios moralės ženklai. Režimas naikino tradicines vertybes, bet vietoj jų peršama komunizmo ideologija nekeitė visuomenės taip, kaip to siekė ideologai. Griežtesnė cenzūra, suaktyvėjusi ideologinė propaganda, steigiamos ideologinės institucijos (politiniai būreliai, marksizmo-leninizmo universitetai ir kt.), gausybė partinių agitatorių, kiekvienoje darbovietėje veikiančios partinės organizacijos, ideologizuota oficiali kultūra negalėjo paveikti įsivyravusio abejingumo ideologiniams lozungams ir netikėjimo komunistinės ateities pažadais.
Vietoj siekto sukurti „naujojo sovietinio žmogaus“ užaugo „homo sovieticus“, pasižymėjęs lyg į dvi dalis skilusiu mąstymu ir morale. Todėl dauguma individų gyvendavo dvilypį gyvenimą: viešai išpažindavo sovietines vertybes ir joms pritardavo, tačiau asmeniškai jomis netikėdavo, būdavo joms apatiškas. Žmonės visaip išsisukinėdavo nuo ideologinių pareigų, prarado atsakomybės jausmą už visuomeninius reikalus, o valstybės sąskaita rūpinosi savo asmenine gerove. Netgi sovietinės šventės virsdavo nemaloniomis prievolėmis. Kai kurie iš jų privačioje aplinkoje, tarp artimųjų, santvarką pašiepdavo ar kritikuodavo.

Tomas Vaiseta

Istorija

„Sąstingio“ metai: visuomenė ir jos kasdienybė

Ar žinote, kad...