Istorija
- Lietuvos proistorė
- Lietuvos didvalstybės kūrimasis
- LDK europėjimas ir christianizacija
- LDK bajorų Respublikos įtvirtinimas. Reformacija
- LDK Abiejų Tautų Respublikoje. Katalikiškoji reforma
- Valstybės ir visuomenės reformos. ATR sunaikinimas
- Lietuva Rusijos imperijoje. Moderniosios tautos kūrimas
- Modernioji Lietuvos Respublika
- Okupuota Lietuva. Sovietizacija
- Pirmoji sovietų okupacija
- Antisovietinis sukilimas ir nacių okupacija
- Antisemitizmas ir Holokaustas
- Baltijos šalių valstybingumo problema tarptautiniuose santykiuose
- Lietuvos sovietinė reokupacija ir sovietizacija
- Ginkluota rezistencija ir sovietinės represijos
- Lietuvos ūkis ir kultūra J.Stalino režimo metais
- Sovietinės Lietuvos valdymas: LKP ir KGB
- „Atšilimo“ laikotarpio pokyčiai
- Disidentinis judėjimas ir pasipriešinimas sovietizacijai
- „Sąstingio“ metai: visuomenė ir jos kasdienybė
- Lietuvos kultūra vėlyvuoju sovietmečiu
- Pasaulio lietuvių bendruomenės veikla Šaltojo karo metais
- „Perestrojka“ SSRS ir Lietuva
- Šiuolaikinė Lietuvos valstybė
Baltijos šalių valstybingumo problema tarptautiniuose santykiuose
Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių likimas buvo nulemtas Antrojo pasaulinio karo metais. Sovietų ir nacių agresyvi užsienio politika, karo eiga, Sovietų Sąjungos prisijungimas prie sąjungininkių, jos sėkminga kova su hitlerine Vokietija ir susiklosčiusi tarptautinė padėtis lėmė tai, kad 1940 m. birželį laisvę praradusios Baltijos valstybės jos neatgavo ir po karo.
Bet pasipriešinimas sovietų okupacijai nuo pirmųjų mėnesių prasidėjo ne tik Lietuvos viduje, bet ir už jos ribų. Pirmieji viešai protestą išreiškė užsienyje dirbę diplomatai. Dar prieš okupaciją buvo numatyta, kad nepriklausomybės praradimo atveju Lietuvos diplomatinės tarnybos šefu turėtų būti laikomas pasiuntinys Romoje Stasys Lozoraitis. Jo nurodymu liepos pabaigoje po sovietų surengtų „Liaudies seimo“ rinkimų Vakaruose pasilikę diplomatai įteikė protesto notas vietos vyriausybėms.
Užsienyje dirbę diplomatinės tarnybos atstovai nutraukė ryšius su sovietine valdžia ir visą Antrojo pasaulinio karo laikotarpį (ir vėliau) gynė nepriklausomos Lietuvos interesus. Jie tęsė diplomatinę veiklą ir įvairiais būdais ieškojo politinės paramos Lietuvos valstybei atkurti. Šį darbą sunkino nestabili politinė padėtis Europoje, sudėtingas susisiekimas, menki finansiniai ištekliai ir ypač tai, kad sovietai pradėjo likviduoti Lietuvos Respublikos pasiuntinybes ir konsulatus užsienyje. Veiklos galimybės konkrečioje šalyje priklausė nuo jos vyriausybės požiūrio į Baltijos valstybių okupaciją. Jei 1939 m. pradžioje veikė 15 pasiuntinybių, 1940 m. rudenį teliko penkios oficialiai pripažintos pasiuntinybės – Vašingtone, Londone, Vatikane, Berne ir Buenos Airėse, taip pat Lietuvos atstovas prie Tautų Sąjungos Ženevoje.
Siekdami derinti už Lietuvos nepriklausomybę užsienyje kovojančių lietuvių veiksmus ir rūpintis tautos reikalais, diplomatai 1940 m. rugsėjo pabaigoje Romoje įkūrė Tautinį komitetą. Tačiau minėtos sudėtingos veiklos sąlygos ir išsiskyrę požiūriai neleido išplėtoti šio komiteto darbo, todėl vėliau jis neturėjo didesnės politinės reikšmės. Ne kartą svarstyta, bet taip ir neįgyvendinta liko egzilinės (emigracijoje dirbančios) vyriausybės idėja, nes neatsirado valstybės, kuri būtų sutikusi ją priimti.
Tarp įtakingų diplomatų požiūriu, kaip Lietuva galėtų atgauti nepriklausomybę, išsiskyrė Lietuvos Respublikos nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Vokietijoje Kazys Škirpa. Jo Berlyne 1940 m. lapkritį įsteigtas Lietuvių aktyvistų frontas (LAF) aktyviai propagavo mintį, kad Lietuva atgauti bent dalinę laisvę gali tikėtis tik su Vokietijos pagalba, todėl turi į ją orientuotis. Naciams okupavus Lietuvą ši koncepcija žlugo.
Lietuvos valstybės tragediją neramiai sekė ir už Atlanto gyvenantys lietuviai. 1940 m. vasarą pajėgas ėmė vienyti šalies likimui neabejinga JAV išeivijos dalis. Rugpjūčio mėnesį ji sujungė svarbiausias ten veikusias politines grupes ir įsteigė Lietuvai gelbėti tarybą (LGT), kuri vėliau pakeitė pavadinimą į Amerikos lietuvių tarybą. Ši organizacija garsino Lietuvos laisvinimo bylą ir diplomatiniais keliais ieškojo priėjimo prie aukščiausių valdžios pareigūnų. 1940 m. spalį lietuvių delegaciją Baltuosiuose rūmuose priėmė JAV prezidentas Franklinas D. Rooseveltas. Nepaisant vidinių nesutarimų ir susiskaldymo, lietuviai kėlė Lietuvos valstybingumo klausimą, taip pat organizavo šalpą per okupaciją, represijas ir karą nukentėjusiems tautiečiams paremti, rengė informacines kampanijas. Panašios į JAV įsteigtą LGT organizacijos kūrėsi ir kitose šalyse – Kanadoje, Urugvajuje.
Tiek diplomatams, tiek visai išeivijai buvo aišku, kad Lietuvos valstybės likimas priklausys nuo karo baigties ir susiklosčiusios tarptautinės padėties, o tam didžiausios įtakos galėjo turėti didžiųjų valstybių, pirmiausia, JAV, Didžiosios Britanijos, Sovietų Sąjungos ir Vokietijos (kol jos pralaimėjimas netapo akivaizdus) sprendimai. Šių valstybių politikų derybose ir apskritai tarptautinėse diskusijose Baltijos valstybių klausimas paprastai buvo aptariamas kaip viena problema. Tačiau didžiosioms Vakarų valstybės tai nebuvo gyvybiškai svarbus regionas, todėl braižant pokario žemėlapius jis liko antraeiliu klausimu.
Nuo okupacijos pradžios daugiausia vilčių dėta į JAV politiką. Jau 1940 m. liepos pabaigoje JAV valstybės sekretorius oficialiai pareiškė, kad Amerika nepripažįsta Sovietų Sąjungos okupacijos trijose Baltijos valstybėse, o šių šalių diplomatinės atstovybės gali tęsti savo veiklą. Šios nuostatos JAV oficialiai niekada neatsisakė ir tai palaikė viltis, kad Baltijos šalių valstybingumo klausimas nebus pamirštas prie galingųjų derybų stalo.
Be JAV, visą karą Baltijos šalių okupacijos nepripažinimo politikos laikėsi ir jų pasiuntinybėms dirbti leido Didžioji Britanija ir Vatikanas, kurio parama turėjo simbolinės reikšmės. Tiesa, Didžioji Britanija laikėsi santūresnių ir atsargesnių nuostatų nei JAV.
Tikėjimas, kad didžiosios Vakarų valstybės gali ginti Baltijos valstybes, sutvirtėjo, kai 1941 m. rugpjūčio 14 d. JAV prezidentas Rooseveltas ir Didžiosios Britanijos premjeras Winstonas Churchillis pasirašė Atlanto chartiją. Ji skelbė, kad visos tautos turi teisę pačios pasirinkti valdymo formą, o prievarta atimtos suverenumo teisės ir savivalda turi būti sugrąžintos. Maždaug po pusantro mėnesio prie šios chartijos prisijungė Sovietų Sąjunga. Laikytis jos tikslų ir principų įsipareigota ir 1942 m. sausio 1 d. Jungtinių Tautų deklaracijoje, kurią tarp 26 valstybių pasirašė ta pati SSRS. Taigi tarptautiniuose dokumentuose buvo aiškiai pagrįsti principai, pagal kuriuos Baltijos valstybės turėjo atgauti nepriklausomybę.
Tačiau Lietuvos, Latvijos ir Estijos likimą diktavo ne formalūs tarptautiniai įsipareigojimai, o realiai besiklostanti padėtis. O ši ėmė keistis, kai 1941 m. birželio 22 d. nacistinė Vokietija užpuolė Sovietų Sąjungą. Karas tarp dviejų totalitarinių valstybių jau kurį laiką atrodė neišvengiamas ir nemažai lietuvių vylėsi, kad tuo pasinaudojusi Lietuva atgaus nepriklausomybę. Tačiau viskas pakrypo kita linkme: ne tik Vokietija neketino suteikti Baltijos valstybėms laisvės, tačiau ir po nacių sutriuškinimo jas vėl okupuoti planavusi Sovietų Sąjunga tapo svarbia kariaujančių Vakarų valstybių sąjungininke.
Sėkmingi Sovietų Sąjungos kariniai veiksmai didino jos tarptautinę galią, o JAV ir Didžiosios Britanijos vadovai turėjo vis daugiau atsižvelgti į sąjungininkės reikalavimus. 1943 m. lapkričio pabaigoje – gruodžio pradžioje įvykęs aukščiausio lygio JAV, Didžiosios Britanijos ir Sovietų Sąjungos vadovų susitikimas Teherane (Irane) faktiškai nulėmė Baltijos valstybių likimą. Didžiųjų Vakarų valstybių vadovai leido suprasti, kad dėl Baltijos šalių nekovos, ir užsimerkė prieš Sovietų Sąjungos planus iš naujo užimti jų teritorijas. Vis labiau aiškėjo, kad šioms trims baltų tautoms nepavyks išvengti naujos sovietų okupacijos. Aukščiausio lygio susitikimuose Baltijos šalių valstybingumo klausimas daugiau nebebuvo keliamas, o Sovietų Sąjunga jas okupavo kaip viena iš Antrojo pasaulinio karo nugalėtojų, turinti didelę tarptautinę įtaką ir karinę galią.
Su šiuo faktu susitaikiusios didžiosios Vakarų valstybės oficialiai toliau skelbė nepripažįstančios Baltijos valstybių okupacijos ir žadėjo jų klausimą spręsti Taikos konferencijoje po karo. Bet ši konferencija nebuvo surengta, o Baltijos šalių diplomatai ir išeivijos veikėjai turėjo pasiruošti naujam etapui – iš tarptautinio žemėlapio buvo ištrintos jų valstybės ir iškilo dvi supergalybės, kurių konfrontacija peraugo į Šaltąjį karą ir lėmė naujas veiklos sąlygas.
Tomas Vaiseta