Istorija

Istorija > Okupuota Lietuva. Sovietizacija

Sovietinės Lietuvos valdymas: LKP ir KGB

Sovietų Sąjungoje valdžia buvo tarsi susidvejinusi: veikė demokratinę santvarką imituojančios institucijos, o jų veiklą dubliavo ar griežtai kontroliavo vienvaldė Komunistų partija. Šį valdžios modelį sovietai pakartojo okupuotoje Lietuvoje.
Tikrasis ir neginčytinas politinis galios centras buvo Maskvoje. Svarbiausius sprendimus slaptai priimdavo Visasąjunginė komunistų partija (bolševikų) (VKP(b)), nuo 1952 m. pervadinta į Sovietų Sąjungos komunistų partiją (SSKP). Jos vadovybės su generaliniu sekretoriumi priešaky priimti sprendimai visiems buvo privalomi ir nesvarstytini. Lietuvoje veikė VKP(b) politiką įgyvendinantis jos teritorinis padalinys – Lietuvos komunistų partija (LKP(b), vėliau – LKP), padėjusi įtvirtinti ir beveik penkiasdešimt metų išlaikyti sovietinę okupaciją. 1945 m. šiai partijai Lietuvoje priklausė 3,5 tūkst. žmonių. Tai buvo daugiausia atvykėliai iš SSRS ar vietos rusakalbiai. Maždaug per dešimtmetį LKP(b) narių skaičius išaugo dešimt kartų.
LKP(b), kaip ir visa VKP(b), turėjo biurokratinę, uždarą ir griežtai centralizuotą struktūrą. Aukščiausia valdymo institucija Lietuvoje tapo LKP(b) Centro komitetas ir jo biuras, į kurį įeidavo nuo keliolikos iki keliasdešimt partijos narių. Pirmaisiais okupacijos metais Maskva nepasikliovė aukščiausia vietos valdžia, todėl 1944–1947 m. šalyje veikė VKP(b) CK biuras Lietuvai. Be šio biuro žinios, nė viena kita valdžios institucija negalėjo dirbti savarankiškai. Tik po jo panaikinimo didžiausią galią šalyje įgavo LKP(b) CK biuras. Bet jis ir toliau besąlygiškai paklusdavo Maskvai. Šį paklusnumą prižiūrėdavo ir užtikrindavo į svarbius valdymo postus atsiųsti rusai. Tokiu būdu visą okupacijos laikotarpį LKP CK antrojo sekretoriaus pareigas eidavo, bendrą politinę padėtį šalyje kontroliuodavo ir didelę įtaką jos valdymui turėdavo rusai. LKP ilgus metus (iki mirties 1974 m.) vadovavo ir todėl sovietinės Lietuvos vadovu laikytas fanatiškas komunistas Antanas Sniečkus. Šiam ryškiausiam sovietų valdžios kolaborantui nei sutelkta galia, nei diktatorišku autoritetu, nei padarytais nusikaltimais neprilygo nė vienas įpėdinis Lietuvos komunistų partijos pirmojo sekretoriaus poste.
LKP CK diktavo visoms hierarchiškai žemiau esančioms partinėms pakopoms: miestų, jų rajonų, apskričių ir valsčių partijos komitetams, taip pat kiekvienoje darbovietėje veikusioms pirminėms partinėms organizacijoms. Kiekviena iš šių institucijų turėjo valdžią jai priskirtoje teritorijoje, bet buvo visiškai atskaitinga ir paklusni aukščiau esančiai. Per tokią struktūrą lyg laiptais žemyn iš viršaus būdavo nuleidžiami privalomi nurodymai. Šiokio tokio savarankiškumo šie komitetai galėjo turėti tik spręsdami grynai ūkinius klausimus.
Kaip minėta, be monopolinės partijos valdžios, Sovietų Sąjungoje veikė ir demokratinėms santvarkoms būdingos institucijos, tačiau šis demokratiškumas buvo iliuzija, nes jų veiklą griežtai kontroliavo partija. Parlamento įstatymų leidybos funkcijas imitavo Aukščiausioji Taryba. Į ją, kaip ir į kitas vietos tarybas, deputatai būdavo išrenkami per rinkimus. Tačiau kandidatus atrinkdavo partijos vadovybė. Rinkėjai jokio laisvo pasirinkimo neturėjo ir privalėjo atiduoti balsą tik už vieną jiems primestą kandidatą. Apskritai LSSR Aukščiausioji Taryba realios valdžios neturėjo ir tarnavo kaip užsklanda demokratijos regimybei sukurti. Didesne administracine galia pasižymėjo tik vykdančiosios valdžios, t. y. vyriausybės funkcijas atlikusi Ministrų Taryba, taip pat ministerijos ir savivaldą atstoję miestų, rajonų, apskričių ir valsčių vykdomieji komitetai. Šios valdžios struktūros padėjo partijai įgyvendinti politinius ir ideologinius planus.
Į visus svarbiausius partinius ir sovietinius valdžios organus, taip pat vadovauti įmonėms ir kitoms organizacijoms partija siųsdavo savo narius. Taip komunistai užtikrino absoliučią visų gyvenimo sričių kontrolę. Norintys siekti karjeros ir vadovaujančius postus užimti žmonės privalėjo stoti į partiją. Vadovaujantiems darbuotojams tikrinti ir jų paskyrimui valdyti buvo sudaryti specialūs pareigybių sąrašai. Susiformavo valdančioji klasė – nomenklatūra, kurios nariai vargingai gyvenančioje visuomenėje įgijo išskirtines privilegijas.
Totalitariniai režimai visada rėmėsi milžiniška represinių slaptųjų tarnybų įtaka. Sovietų Sąjungoje šias funkcijas atliko Vidaus reikalų liaudies komisariatas (NKVD, vėliau – MVD) ir Valstybės saugumo liaudies komisariatas (NKGB, vėliau – MGB). Pokario metais, vykstant stipriam ginkluotam pasipriešinimui, partinės valdžios struktūros be jų pagalbos tiesiog nebūtų išsilaikiusios. Šios institucijos buvo pagrindinė rezistencijos slopinimo, kovos su „liaudies priešais“, trėmimų organizavimo, brutalios prievartos ir represijų naudojimo jėga. 1953 m. LSSR MVD ir MGB buvo sujungtos, o 1954 m. reformuotos į KGB (rus. Komitet gosudarstvenoj bezopasnosti – Valstybės saugumo komitetas). Po ginkluoto pasipriešinimo įveikimo ir stalinizmo pabaigos KGB vaidmuo kiek pasikeitė, bet jis ir toliau turėjo stiprinti ir nuo „grėsmių“ saugoti sovietinį režimą. Todėl pagrindinės vykdomos funkcijos liko tos pačios – užsienio žvalgyba, kova su užsienio specialiųjų tarnybų veikla („kontržvalgyba“) ir kova su „nacionalizmu ir antisovietine veikla“.
Saugumiečiai iki Sovietų Sąjungos griūties, be kita ko, persekiojo disidentus, antisovietinių atsišaukimų ir spaudos platintojus, malšino nepasitenkinimą sovietų režimu, stebėjo visas visuomenės grupes ir tikrino jų politines nuotaikas, stropiai prižiūrėjo atvykstančius užsieniečius, be skrupulų kišosi į žmonių privatų gyvenimą ir juos slapta sekė, užsiimdavo kompromitavimu, daug dėmesio skyrė trikdyti už Lietuvos nepriklausomybę kovojančių išeivijos organizacijų veiklą ir kt. Tam visoje šalyje verbavo žmones ir rezgė platų agentų tinklą. KGB informaciją teikti pasižadėję žmonės slapta pranešinėdavo apie darbo kolegas, studijų draugus, laisvalaikio bendraminčius, bičiulius ir giminaičius, net šeimos narius. Saugumui pavyko sukurti tokią baimės atmosferą, kad gyventojai bijojo drąsiau kalbėti tarp nepažįstamų ar pasitikėjimo nekeliančių asmenų, ir atviriau mintimis dalindavosi tik su pačiais artimiausiais žmonėmis.

Tomas Vaiseta

Istorija

Sovietinės Lietuvos valdymas: LKP ir KGB

Ar žinote, kad...