Istorija

Istorija > Okupuota Lietuva. Sovietizacija

Lietuvos kultūra vėlyvuoju sovietmečiu

„Atšilimo“ laikotarpiu kultūra išgyveno permainingas tendencijas: iš pradžių laisvėjimo bangą, vėliau – naujus šuorus kaltinimų ir dėl nacionalizmo, ir dėl tariamo formalizmo bei abstrakcionizmo. Šios priešingos tendencijos turėjo lemiamos reikšmės plėtojantis kultūrai ateinančius du dešimtmečius (1964–1985).
Maždaug penkerius metus po Nikitos Chruščiovo nuvertimo valdžia mažiau kišosi į menininkų kūrybą, tačiau cenzūra ir partijos priežiūra niekur nedingo. Nauji varžymai ir ideologiniai reikalavimai prasidėjo po 1968-ųjų invazijos į Čekoslovakiją, o Lietuvoje režimo kontrolės atoslūgiui tašką padėjo 1972-ieji. Tais metais dar prieš Romo Kalantos susideginimą besikaupiančius juodus debesis prognozavo kampanija prieš literatūrologą Vytautą Kubilių už jo straipsnį „Talento mįslės“, o po įvykių Kaune prapliupo griežtomis sankcijomis. Po to cenzorių darbas iki pat „perestrojkos“ darėsi tik aktyvesnis ir akylesnis.
„Atšilimo“ periodas pakeitė kultūros ideologizavimo politiką ir ji nebebuvo tokia tiesmuka. Į viešumą režimas grąžino dalį kultūrinio palikimo, bet bandė jam suteikti naujas prasmes – paaiškinti per marksizmo-leninizmo prizmę. Siekdamas sukurti „liaudies kultūrą“ nuo 7-ojo dešimtmečio skatino lietuvių folklorines tradicijas, todėl kūrėsi dainų ir šokių ansambliai, liaudies meno ir kraštotyros draugijos, mene šalia ideologinių radosi etnografiniai motyvai. Tai leido savo tikslams išnaudoti visuomenėje rusenančius tautinius jausmus. Tačiau dalis žmonių atmesdavo šį dirbtinį ir šablonišką liaudiškumą ir stengėsi išlaikyti autentiškas tautines tradicijas.
Neslūgo Maskvos noras rusinti okupuotas tautas. Rusinimo tendencijos visoje Sovietų Sąjungoje ėmė stiprėti 8-ojo dešimtmečio pradžioje. Prisidengusi „internacionalizmu“ valdžia per kultūrą, švietimą ir mokslą skiepijo mintį apie rusų tautos išskirtinumą ir pažangumą. Daugiausia dėmesio buvo skiriama taip įtvirtinti ir skatinti rusų kalbos vartojimą, kad susikurtų dvikalbystė, t. y. rusų kalba taptų antrąja gimtąja kalba. Daug rusų kalbos skambėjo per Lietuvos televiziją ir radiją, mokyklose buvo stiprinamas jos mokymas, knygynuose ir bibliotekose daugėjo rusiškų knygų, rusų kalba buvo vartojama oficialiuose dokumentuose ir valdžios įstaigose, apskritai visame viešajame visuomenės gyvenime. Kelis dešimtmečius trukusios pastangos davė akivaizdžių rezultatų – didesnė gyventojų dalis mokėjo rusų kalbą, o oficialūs 1979 m. gyventojų surašymo duomenys rodė, kad ją antrąja „gimtąja“ kalba laiko 52,2 proc. lietuvių ir 61 proc. lenkų. Tuo metu lietuvių ir rusų dvikalbystė faktiškai tapo realybe.
Visas kūrybinis gyvenimas turėjo būti užvožtas po oficialiosios sovietinės kultūros gaubtu – kokias knygas leisti, kokius filmus ar spektaklius statyti ir kiek juos rodyti, kas gali groti ar dalyvauti parodoje, kokius menininkus remti, kam suteikti privilegijas ir apdovanojimus, sprendė tik valdžios įstaigos. Kurti ir auditoriją pasiekti norintys menininkai turėjo paklusti ideologinėms taisyklėms ir neperžengti nustatytų ribų, kurios tai plėtėsi, tai siaurėjo. Tokios sąlygos išugdė menininkų ir visos inteligentijos prisitaikymą. Tai reiškė, kad negali atsiduoti kūrybos laisvei, o turi paklusti iš išorės primestiems reikalavimams, daryti moralinius kompromisus ir nuolaidas. Tik patys drąsiausi menininkai išdrįsdavo protestuoti prieš užgniaužtą kūrybinę laisvę ir dusinančią atmosferą. Kai kurie jų (teatro režisierius Jonas Jurašas, poetas Tomas Venclova, dailininkas Vladislovas Žilius ir kt.) galiausiai emigravo iš Sovietų Sąjungos.
Vis dėlto režimui nepavyko viso dvasinio gyvenimo pajungti ideologiniams tikslams ar pakirsti gaivališkų, išoriniam diktatui nepaklūstančių talentų ir jų kūrybinių jėgų. Menininkų prisitaikymas reiškė ir tai, kad jie perprato kultūros kontrolės veikimo mechanizmą ir išmoko laviruoti. Todėl sukūrę kelis ideologinius kūrinius ir atidavę duoklę valdžiai, nedogmatiški menininkai prisidengdavo tokiais kūriniais kaip skydu ir susikurdavo galimybes laisvesnei, ne tokiai ideologizuotai kūrybai. Individualus kūrėjo pasirinkimas lemdavo, kiek ir kokių ideologinių tabu jis ryšis sulaužyti, kiek drįs peržengti nubrėžtas ribas ir kiek rizikuos galimybe apskritai kurti. Mažiau prisitaikę, tautiškai sąmoningesni menininkai savo kūriniuose mėgino užkoduoti sovietinei ideologijai prieštaraujančias tautines ir istorinę atmintį žadinančias prasmes, kurias – tikėtasi – atpažins skaitytojas, klausytojas ar žiūrovas. Taip literatūroje, kine, teatre ir kitose meno srityse kūrėsi vadinamoji Ezopo kalba – kalbėti uždraustomis temomis ne tiesiogiai, bet per užkoduotus simbolius, motyvus, užuominas, nutylėjimus, „tarp eilučių“.
Nuo 7-ojo dešimtmečio vis daugiau netgi oficialiai įvairiose srityse buvo pripažįstami talentingi menininkai, kurių kūriniai paprastai atitikdavo ideologines schemas, bet nebebuvo tokie dogmatiškai skurdūs ir savo daugiaprasmiškumu siūlė įvairias perskaitymo galimybes. Į kiną atėjo režisierių Vytauto Žalakevičiaus, Almanto Grikevičiaus ir Arūno Žebriūno karta. Menine prasme stiprėjo dailė, muzika, kūrėsi savita fotografijos mokykla. Ypač išpopuliarėjo teatras, kur žiūrovai atpažindavo užslėptą sovietinės santvarkos kritiką, iš oficialios kultūros išbrauktas vertybes ir išgyvendavo bendrystės jausmą.
Nuo „atšilimo“ metų vis didesnę įtaką talentingiems kūrėjams darė modernios meno kryptys. Menininkai laisviau interpretavo socrealizmo reikalavimus ar ryždavosi juos iškeisti į kitokias raiškos priemones. Po viešąją erdvę uzurpavusios oficialiosios kultūros gaubtu ryškėjo nauja tendencija – sovietinės ideologijos vis mažiau paisantis kultūros modernėjimas, todėl daugėjo vertingų, gilesnių, sudėtingesnių ir menine prasme turtingesnių kūrinių. Kultūrinis gyvenimas vyko ne tik oficialiose erdvėse, bet ir privačiose ar valdžios akių mažiau prižiūrimose vietose. Inteligentija būrėsi ir diskutavo bendraminčių rateliuose, modernūs kūriniai eksponuoti privačiuose butuose ar neformaliose erdvėse. Tokia atsargi šiuolaikinio meno plėtotė vėlyvuoju sovietmečiu pavadinta „tyliuoju modernizmu“. Modernizmo formos mene oficialiai buvo pripažintos tik maždaug 9-ojo dešimtmečio pradžioje.
Šis kultūros modernėjimas liudijo tai, kad nepaisant Maskvos pastangų rusinti okupuotas tautas, į Lietuvą pro Šaltojo karo pastatytą „geležinę uždangą“ skverbėsi įtaka iš Vakarų. Ne tik menininkams rūpėjo sužinoti ir savo kūryboje pritaikyti naujas meno formas, bet ir visus gyventojus labai traukė pasaulis, nuo kurio jie buvo prievarta atskirti. Režimas stengėsi šią įtaką kontroliuoti, drausdavo publikuoti ir skaityti kai kurias knygas ar rodyti filmus, kitus kūrinius tiesiog iškarpydavo. Tačiau vėlyvojo sovietmečio laikotarpiu buvo leidžiama daugiau ir įvairesnės vakarietiškos grožinės literatūros, apie šią kultūrą daugiau rašyta spaudoje, atvykdavo Vakarų šalių muzikos ir teatro kolektyvai, jaunimas sekė vakarietiškas bigbyto, roko, pankroko muzikos tendencijas ir madas.

Tomas Vaiseta

Istorija

Lietuvos kultūra vėlyvuoju sovietmečiu

Ar žinote, kad...