Istorija

Istorija > Okupuota Lietuva. Sovietizacija

Lietuvos sovietinė reokupacija ir sovietizacija

Vokietijai pralaimint Antrąjį pasaulinį karą, 1944 m. vasarą frontas vėl priartėjo prie Lietuvos. Liepos 4 d. Raudonosios armijos daliniai kirto sieną šalies šiaurės rytuose ir po devynių dienų okupavo Vilnių. Į Lietuvos gilumą besiveržiantys sovietai skelbė apie šalies išvadavimą iš nacių nelaisvės, tačiau iš tikrųjų tai reiškė sovietinę reokupaciją – šįkart ji truko daugiau nei 45 metus. Sovietinis režimas per vasarą užėmė beveik visą Lietuvos teritoriją, tik Žemaitija į jų valdžią perėjo rudenį.
Per Lietuvos valstybei itin tragiškus 1941–1944 metus gyventojų skaičius sumažėjo daugiau nei puse milijono – maždaug nuo 3,1 iki 2,5 mln. Šią demografinę katastrofą lėmė sovietų represijos per pirmąją okupaciją, žydų genocidas ir kitos nacių žudynės, karo žūtys, gyventojų pabėgimas į Vakarus. Po karo labiausiai ištuštėjo Vilnius ir Klaipėda, visoje šalyje trūko darbo jėgos atstatyti miestus ir atkurti normalų gyvenimą.
Tačiau sovietų reokupacija atnešė naują smurto ir represijų bangą, pareikalavusią šimtatūkstantinių aukų. Sugrįžę sovietiniai okupantai ėmėsi ne tik grąžinti prieš trejus metus pradėtą diegti tvarką, bet ir dar giliau įtvirtinti savo valdžią, ištrinti bet kokius Lietuvos valstybingumo požymius ir paspartinti sovietinės sistemos kūrimą.
Tariamam teisėtumui sukurti, neva sovietinė valdžia atstovauja „darbo liaudžiai“, režimas kone kasmet rengė prievartinius rinkimus į įvairius valdžios organus. Tačiau dažnai susidurdavo su pasyviu ir aktyviu pasipriešinimu, rinkimų boikotavimu, todėl turėdavo griebtis psichologinio spaudimo arba fizinės prievartos. Nepaklusnius, besipriešinančius gyventojus paskelbdavo sovietinės santvarkos priešais, jiems grasindavo, persekiodavo, areštuodavo. Nepaisant šių priemonių, dažnai nepavykdo prie balsadėžių atvesti tiek žmonių, kad rinkimai atrodytų visuotiniai, todėl rinkimų komisijų nariai rezultatus falsifikuodavo. Vėliau propaganda melagingai paskelbdavo, kad balsavo 90 proc., kartais net 99 proc. rinkėjų.
Sovietine respublika paversta Lietuva vėl buvo valdoma iš Maskvos. Visose gyvenimo srityse komunistai primetė marksizmo-leninizmo ideologiją ir rusiškąjį didžiavalstybinį šovinizmą. Lietuva patyrė stiprią rusifikaciją: mokyklose įvestos privalomos rusų kalbos pamokos, rusiškai kalbama valstybinėse įstaigose, istorijoje ir kultūroje išryškintas rusų vaidmuo, viešojoje erdvėje dauginti ne tik komunistiniai, bet ir rusiški simboliai (pavyzdžiui, Vilniuje atsirado Suvorovo gatvė, Puškino paminklas). Prie šalies rusinimo stipriai prisidėjo aktyvi kadrų politika.
Kadangi tebesitęsė karo veiksmai, 1944 m. liepos pabaigoje sovietai pradėjo mobilizuoti lietuvius į Raudonąją armiją. Tačiau Lietuvos visuomenė tai laikė tarnavimu okupacinei valstybei, todėl vyrai masiškai vengė vykti į karinius komisariatus ir slapstėsi. Sovietai griebėsi prievartos: NKVD gaudė mobilizaciją boikotuojančius vyrus, juos prilygindavo partizanams, paskelbdavo priešais, areštuodavo, kankindavo, net sušaudydavo. Tik ėmusis griežtų priemonių sovietams pavyko kiek įveikti šį masinį pilietinį nepaklusnumą – iki 1945 kovo 1 d. užsiregistravo daugiau nei 300 tūkst., į Raudonąją armiją buvo paimta apie 100 tūkst. vyrų. Per šį laikotarpį buvo nužudyti keli tūkstančiai besislapstančių vyrų.
Atsisakymas tarnauti sovietinėje armijoje – tik viena iš pasipriešinimo sovietizacijai formų. Lietuviai taip pat nepristatydavo reikalaujamo kiekio privalomųjų žemės ūkio produktų, vengdavo kitų prievolių, galiausiai ėmė priešintis ginklu, formavosi ginkluota rezistencija. Todėl į Lietuvą atsiųsta NKVD (Vidaus reikalų liaudies komisariato) kariuomenė ir NKGB (Valstybės saugumo liaudies komisariato) darbuotojai turėjo įveikti šį pasipriešinimą – sunaikinti aktyvius nepriklausomybės šalininkus ir įbauginti likusius gyventojus.
Okupacinė valdžia kūrė savo valdymo ir represines struktūras, o iš valstybinių įstaigų buvo atleidžiami visi jai neįtinkantys tarnautojai, apšaukti „nacionalistais“, „fašistais“, „antisovietiniais elementais“. Po okupuotą Lietuvą pasklidę NKVD kariuomenės daliniai, kaip ir 1940–1941 m., tik didesniais mastais, suiminėjo „liaudies priešus“ (1941 m. Birželio sukilimo ir antinacinės rezistencijos dalyvius, tarnavusiuosius savisaugos batalionuose ar savigynos būriuose, dar iš nepriklausomos Lietuvos laikų likusius gyvus politinius ir visuomenės veikėjus, nuo mobilizacijos besislapstančius vyrus, partizanus ir t.t.). NKVD su NKGB rengdavo karines baudžiamąsias operacijas, kurių metu apsupdavo ir tikrindavo ištisus miestelius ar valsčius, masiškai areštuodavo „įtariamuosius“, degindavo sodybas. Suimtieji paprastai būdavo sugrūdami į kalėjimus, sadistiškai kankinami, išsiunčiami į GULAG'o lagerius ar nužudomi. Įsisiautėjusių sovietų teroro metu vien per pirmąjį okupacijos pusmetį, t. y. iki 1945 m. pradžios, nužudyti 2,5 tūkst. žmonių, sulaikyti – 53 tūkst., iš jų apie 13 tūkst. suimti.
Į GULAG'o lagerius ir kolonijas tūkstančiai ir dešimtys tūkstančių žmonių buvo vežami visą pokarį. Ten nuteisti už „kontrrevoliucinę veiklą“ jie kalėdavo su kriminaliniais nusikaltėliais, kęsdavo sunkias gyvenimo sąlygas, privalėdavo dirbti alinantį darbą. Nuo 1944 m. iki 1952 m. į lagerius išvežta 142,5 tūkst. žmonių.
Sovietų sugrįžimą paženklinęs teroras sukaustė baime ir įtarumu visą Lietuvą, kiekvienas galėjo būti sekamas, tikrinami net asmeniniai laiškai, po šalį sklido nevaržomas smurtas ir savivaliavimas. Tačiau 1945 m. sovietai tik suintensyvino terorą, pareikalavusį dar didesnių aukų. Tais pačiais metais, baigiantis karui, režimas pradėjo planuoti trėmimus, kad galutinai palaužtų pasipriešinimą ir sovietizuotų Lietuvą. Šie, kaip ir kiti Lietuvos sovietizacijos planai, subrendo Maskvoje, aukščiausiuose partiniuose sluoksniuose, sprendimus dėl trėmimo pasirašydavo ir Sovietų Sąjungos diktatorius Josifas Stalinas. Antano Sniečkaus vadovaujama LKP CK kontroliuodavo sprendimų įgyvendinimą, partijos apskričių komitetai ir vykdomieji komitetai padėdavo sudaryti tremiamųjų sąrašus. Trėmimus vykdė NKVD ir NKGB darbuotojai, NKVD kareiviai, jiems talkindavo stribai, kurie dažniausiai dalyvaudavo sulaikant tremiamus asmenis ir saugodavo kelius bei geležinkelio stotis. Ištremtų žmonių namai būdavo apiplėšiami, o turtas – nusavinamas.
1945 m. pavasarį pirmiausia ištrėmė Lietuvoje likusias vokiečių šeimas – į Tadžikiją išvežė apie tūkstantį žmonių. 1945 m. gegužę imta planuoti lietuvių trėmimus. Pirmieji masiniai trėmimai vyko nuo liepos vidurio iki rugsėjo pradžios, kai gyvuliniuose traukinių vagonuose į atšiauriausias SSRS vietoves išvežė apie 4,5 tūkst. žmonių. 1946–1947 m. Lietuvoje didelio masto trėmimai dar nebuvo vykdomi, o iš tikro milžiniški prievartiniai vežimai prasidėjo 1947 m. gruodį.
Pirmaisiais metais daugiausia buvo tremiami tikri ir tariami partizanai, jų šeimos nariai ir rėmėjai. Nuo 1947 m., ir ypač nuo 1948 m., kai kaimuose įsibėgėjo prievartinė kolektyvizacija, pagrindiniu taikiniu tapo „buožės“, t. y. pasiturintys valstiečiai. 1947 m. gruodį buvo ištremta apie 3 tūkst. gyventojų, o 1948 m. gegužės 22–27 d. buvo įvykdyta didžiausia trėmimo operacija „Vesna“ (rus. „Pavasaris“), per kurią į tremtį išsiųsta apie 40 tūkst. žmonių. Dar beveik 30 tūkst. žmonių ištremti po metų – per 1949 kovo 25–28 d. vykdytą operaciją „Priboj“ (rus. „Bangų mūša“). Didesni trėmimai vėl pakartoti 1951 m. rudenį, didžiausias iš jų – 1951 spalio 2–3 d. surengta operacija „Osen“ (rus. „Ruduo“), per kurią tremčiai buvo pasmerkta apie 16 tūkst. žmonių.
1945–1952 m. iš viso buvo ištremta mažiausiai 118 tūkst. Lietuvos gyventojų. Praradę savo turtą, patyrę pažeminimą ir dažnai artimųjų netekties skausmą, jie turėjo pradėti naują gyvenimą jiems visiškai svetimoje žemėje, toli nuo gimtųjų namų – Komijos ASSR, Sverdlovsko srityje, Tomske, Tiumenės srityje, Krasnojarsko srityje, Irkutsko srityje ir kitur.

Tomas Vaiseta

Istorija

Lietuvos sovietinė reokupacija ir sovietizacija

Ar žinote, kad...