Kalba
- Nuo indoeuropiečių iki baltų
- Senoji lietuvių raštija
- Lietuvių kalbos tarmės
- Kalba ir žmogus
- Fonetika
- Kirčiavimas
- Leksika
- Žodžių daryba
- Rašyba
- Morfologija
- Sintaksė
- Skyryba
- Skyrybos samprata ir principai
- Sakinio skyryba
- Privalomosios sakinio skyrybos taisyklės
- Pasirenkamosios sakinio skyrybos taisyklės
- Teksto skyryba
- Privalomosios teksto skyrybos taisyklės
- Stilistika ir retorikos pagrindai
- Teksto kūrimas
- Kalbos tiriamojo darbo etapai
Skyryba
Skyryba, arba punktuacija (lot. Punctum „taškas”) labiausiai remiasi kalbos sintakse. Tekstą dalome sintaksiniais vienetais – sakiniais, žodžių junginiais, tačiau kartu ir prasminiais vienetais: atskiriame vieną mintį nuo kitos. Taip pat atsižvelgiame į intonaciją (sakinio ritmą, melodiją, pauzes). Taigi įprasta manyti, kad lietuvių kalbos skyryba remiasi trimis principais: 1) sintaksiniu (gramatiniu), 2) prasminiu (loginiu) ir 3) intonaciniu (intonaciniu-pauziniu). Akivaizdu, kad prasminis ir intonacinis principai labai dažnai būna glaudžiai susiję, yra pagrindo juos laikyti vienu skyrimo pagrindu.Lietuvių kalboje dažniausiai vartojami skirtukai yra taškas, kablelis, dvitaškis, kabliataškis, brūkšnys, kabutės, skliausteliai, klaustukas, šauktukas ir daugtaškis. Be šių ženklų, pavyzdžiui, eiliuotai kalbai perteikti viena eilute vartojami pasvirieji brūkšniai (vienas brūkšnys skiriant eilutes, du – skiriant posmus. Taip pat gali būti vartojami kelių rūšių skliausteliai (lenktiniai, laužtiniai, figūriniai).
Kai kurie skyrybos ženklai yra poriniai: kabutės, skliausteliai, o išskyrimo atveju poriniai pasidaro ir kableliai, brūkšniai. Vartojamos ir ženklų kombinacijos: ,– ?! !.. ?.. , kartais ir (?) (!) (!!!). Vieni ženklai dedami tik sakinio gale (taškas), kiti – tik viduryje (kablelis, kabliataškis). Atskiriamaisiais ženklais (tašku, klaustuku, šauktuku, daugtaškiu, kabliataškiu, dvitaškiu) atskiriamos teksto atkarpos: sakiniai, vienarūšės sakinio dalys, sudėtinio sakinio dėmenys. Išskiriamaisiais, arba poriniais, ženklais išskiriamos aiškinamosios sakinio dalys (tikslinamosios aplinkybės, priedėliai), įterpiniai, kreipiniai.
Meninio stiliaus teksto skyryba gali būti ir individuali, turėti įvairių stilistinių funkcijų – žymėti, pvz., emocinį pabrėžimą, nutylėjimą, savitą sakinio aktualųjį skaidymą ir t. t.
Įmanoma įsivaizduoti ir kartais pasitaiko kūrinių ir be skyrybos ženklų. Paprastai tai būna nedidelės apimties poetiniai ar esė žanro kūriniai. Nevartojant skyrybos ženklų norima išryškinti autoriaus ar veikėjo kalbos ypatybes: nevaldomas, stichiškas, padrikas mintis, jausmus ar pan.
Norminė skyryba kaip sisteminis reiškinys padeda suvokti tekstą, išryškinti įvairius minčių niuansus. Konkretaus teksto, sakinio skyrybos ypatybės priklauso nuo jo paskirties, stiliaus. Beletristinio stiliaus tekstų, kuriais dažnai stengiamasi perteikti ir emocijas, skyryba bus kur kas individualesnė, savitesnė, negu dalykinio ar mokslinio stiliaus tekstų. Dedant tą ar kitą skyrybos ženklą, visada reikia prisiminti, jog skaitytojas tekstą turi suvokti adekvačiai, taigi daug kur vietoj kablelio geriau tiktų ar net būtų būtinas kabliataškis, dvitaškis, brūkšnys ar kitokie ženklai.
Lietuvių kalbos skyrybą daugiausia tvarkė žymūs kalbininkai Jonas Jablonskis, Kazimieras Būga, daugiausia rėmęsi artimos gramatinės sandaros rusų kalba. Šiuo metu lietuvių kalbą, kartu ir jos skyrybą, labiau veikia Vakarų Europos kalbos, kur skyryba kitokia, pavyzdžiui, ten dažniausiai neskiriami šalutiniai sakiniai, todėl ir lietuvių raštuose daugėja skyrybos normų pažeidimų.
Skyrybos taisyklės, reguliuojančios, kaip skyrybos ženklais perteikti sakinio prasmės, intonacijos ir sandaros dalykus, grupuojamos dviem būdais: arba pagal sintaksinius vienetus (sakinio dalis, sakinių tipus ar pan.), arba pagal pačius skyrybos ženklus. Dažniau pasitaiko pirmasis grupavimo būdas, nes skyrybos ypatybės priklauso nuo sintaksinių vienetų supratimo ir aiškinimo. Šie būdai dažniausiai vienas su kitu derinami: taisykles sugrupavus pagal vieną, jų grupių viduje skirstoma jau kitu būdu.
Privalomojo skyrimo taisyklės pagrįstos aiškiais, visiems vienodai suprantamais, dažniausiai formaliaisiais (gramatiniais, struktūriniais) požymiais. Šių požymių prasmės subjektyviai interpretuoti negalima. Privalomojo skyrimo taisyklėse vyrauja gramatinis skyrybos principas.
Pasirenkamojo skyrimo taisyklės pagrįstos jau teksto kūrėjo intencijomis – jo subjektyviais polinkiais, noru išryškinti, pabrėžti, išskirti intonaciškai. Rašantysis pats apsisprendžia, kokius prasmės niuansus jis norėtų išryškinti skyrybos ženklais. Pasirenkamojo skyrimo taisyklėse vyrauja prasminis – intonacinis skyrybos principas.
Skyrybos klaidomis mokymo procese laikytini privalomojo skyrimo taisyklių pažeidimai – jie vertinami taip pat, kaip ir bet kokie kitokie kalbos taisyklingumo pažeidimai. Kita vertus, pasirenkamojo skyrimo atvejai vertintini taip, kaip juos interpretuoja autorius. Kartu reikia įsidėmėti, kad pasirenkamasis skyrimas yra aktualus minčiai perteikti tiksliau ir aiškiau, taigi nėra nereikšminga taisyklių dalis, jei autoriaus pasirinktasis skyrybos variantas atrodo abejotinas, dėl jo galima diskutuoti, redaguoti ir tikslinti tokio skyrimo atvejus, jei atrodo, kad tekstui naudingiau kitoks skyrimo variantas, negu autoriaus pasirinktasis. Svarbu išmokti pajusti pasirenkamojo skyrimo galimybes ir pritaikyti tai kaip priemonę geresniam tekstui sukurti.
Pagrindiniai lietuvių kalbos skyrybos normų sąvadai yra Privalomosios ir pasirenkamosios skyrybos taisyklės, įtvirtintos Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nutarimais 2006 m., ne vienu leidimu išleistuose „Lietuvių kalbos žinyne”, „Mokomajame lietuvių kalbos rašybos ir kirčiavimo žodyne”.
