kalba literatūra istorija
A Ą B C Č D E Ę Ė F G H I Į Y J K L M N O P R S Š T U Ų Ū V Z Ž
 
400
1500
1600
1750
1822
1904
1988
ANTIKA
VIDURAMŽIAI
RENESANSAS
BAROKAS
APŠVIETA
ROMANTIZMAS IR REALIZMAS
XX A. LITERATŪRA
ŠIUOLAIKINĖ LITERATŪRA
LIETUVOS PROISTORĖ
 
LIETUVOS DIDVALSTYBĖS KŪRIMASIS
LDK CHRISTIANIZACIJA
LDK BAJORŲ RESPUBLIKA
LDK ABIEJŲ TAUTŲ RESPUBLIKOJE
ATR REFORMOS. VALSTYBĖS SUNAIKINIMAS
LIETUVA RUSIJOS IMPERIJOJE
MODERNIOJI LIETUVOS RESPUBLIKA
OKUPUOTA LIETUVA. SOVIETIZACIJA
ŠIUOLAIKINĖ LIETUVOS VALSTYBĖ
 
1009
1240
1387
1529
1569
1773
1795
1918
1940
1990

Kalba

Kalba > Morfologija

Morfologija

Morfologija yra kurios nors kalbos gramatikos posistemis, apimantis žodžių klases ir jų reiškiamas gramatines reikšmes. Taip pat morfologija yra gramatikos mokslo šaka, nagrinėjanti šį kalbos posistemį. Žodis morfologija sudarytas iš dviejų graikiškų žodžių morphe – forma ir logos – mokslas, supaprastintai tariant, tai žodžio formų mokslas.
Štai paprasčiausias sakinys:
(1)
Jonas perskaitė įdomią knygą.
Paprastai mes kalbėdami perduodame pašnekovui norimą informaciją. Sakiniu (1) norime perduoti tokią informaciją: kažkas praeityje atliko kažkokį veiksmą su kažkuo. Tai pranešimo turinys. Bet kad klausytojas jį suprastų, reikalingas taisyklingas gramatinis įforminimas. Tai yra, pasakoma ne tik tai, kas norima pasakyti, bet ir kalbai būdinga bei būtina gramatinė informacija. Štai veikėjas yra ne šiaip
Jonas, bet kartu būtinai pasakoma giminė (vyriškoji), skaičius (vienaskaita) ir parenkamas veikėjui reikšti tinkamas linksnis (vardininkas). Atkreiptinas dėmesys – tai būtina, neišvengiama informacija; lietuviškai negalima įvardyti daiktavardžio, nepasakant giminės, skaičiaus ir linksnio. Giminė, skaičius ir linksnis yra žodžių klasės – daiktavardžio gramatinės kategorijos. Lygiai tą patį matome ir su sakinio (1) objektu knygą – tai daiktavardis, kuris, be leksinės reikšmės, dar rodo gramatinę informaciją – moteriškosios giminės vienaskaitos galininkas. Veiksmažodis perskaitė irgi rodo tam tikrą gramatinę informaciją – laiką, nuosaką, asmenį ir kt. Visi šie gramatiniai rodikliai vadinami gramatinėmis kategorijomis. Taigi, gramatinė kategorija yra būtinai žymimas tam tikras žodžio klasės gramatinis rodiklis, kuris yra pasirenkamas iš kelių galimybių. Pavyzdžiui, būtinas daiktavardžio gramatinis rodiklis yra giminė – pasirenkama iš vyriškosios ir moteriškosios; kitas daiktavardžio rodiklis yra skaičius – pasirenkama iš vienaskaitos ir daugiskaitos; veiksmažodžio rodiklis yra laikas – pasirenkama iš esamojo, būsimojo ir dviejų būtųjų laikų; būdvardžio rodiklis yra laipsnis – pasirenkama iš nelyginamojo, aukštesniojo ir aukščiausiojo ir t. t.
Vienos žodžių klasės, t. y. kalbos dalys, turi tik joms būdingą gramatinių kategorijų komplektą (pvz.: daiktavardis – giminę skaičių, linksį; būdvardis – giminę, skaičių, linksnį, apibrėžtumą ir laipsnį ir t. t.). Kitos žodžių klasės gali formaliai išreikštų gramatinių kategorijų neturėti (pvz.: prieveiksmis, jungtukas, ištiktukas). Bet visos žodžių klasės turi kategorinę reikšmę. Kategorinė kalbos dalies reikšmė yra pagrindinis kalbos dalies skyrimo kriterijus. Pagal tai, kokią jos turi kategorinę reikšmę, šiuo metu skiriama 11 kalbos dalių. Jų klasifikacija, kategorinės reikšmės ir būtinosios gramatinės kategorijos pateikiamos lentelėje.
Iš lentelės matome, kad vienos kalbos dalys yra savarankiškos, kitos – tarnybinės, trečios – emocinės-ekspresinės. Kad būtų aiškiau, štai dar vienas sakinys su visomis kalbos dalimis, išskyrus jaustuką ir ištiktuką (mat komunikacijai tai nebūtinos kalbos dalys):
(2)
Ūgtelėjęs Jonukas ir meilioji Gritutė tikėjosi sugrįžti iš to miško namo padedami trupinių, tačiau nenumatė paukščių klastos, kurie, deja, per vieną dieną sulesė visus trupinius.
Savarankiškos kalbos dalys yra tokios, kurios sakinyje eina sakinio dalimis. Kaip matome, sakinyje (2) esama daiktavardžių (
Jonukas, Gritutė, miškas, trupiniai, paukščiai, klasta, diena), būdvardis (meilioji), prieveiksmis (namo), skaitvardis (vienas), veiksmažodžiai (ūgtelėjęs, tikėjosi sugrįžti, padedami, nenumatė, sulesė), įvardžiai (to, kurie, visus). Visiems šiems žodžiams galime iškelti klausimus ir pagal tai pasakyti, kokia tai sakinio dalis: Jonukas, Gritutė – veiksniai; tikėjosi sugrįžti, sulesė, nenumatė – tariniai; meilioji, ūgtelėjęs, to – pažyminiai; iš miško, namo – aplinkybės; trupinių, klastos – papildiniai.
Tarnybinės kalbos dalys neina sakinio dalimis – jos tik rodo ryšį tarp žodžių, žodžių junginių, sakinių, visaip modifikuoja jų prasmę. Sakinyje (2) tarnybinės kalbos dalys irgi parodytos visos: jungtukai (
ir, tačiau), prielinksniai (iš, per), dalelytės (deja). Jokie klausimai iš kitų žodžių tarnybinių kalbos dalių žodžiams nekeliami. Jungtukas ir sujungia du vienarūšius veiksnius (Jonuką, Gritutę). Jungtukas tačiau supriešina du vienarūšius tarinius (tikėjosi sugrįžti, nenumatė). Dalelytė deja parodo, kaip kalbėtojas vertina neutralų konstatuojamąjį sakinį (paukščiai sulesė), t. y. jį modifikuoja.
Daiktavardis – komunikacijai būtina savarankiška kalbos dalis, skirta daiktams įvardyti. Daiktais gramatikoje suprantama visa, apie ką galima pasakyti, kas tai yra: konkretūs tikrovės daiktai, gyvos, tikros arba menamos būtybės, abstraktai, įvairiausi reiškiniai. Daiktavardis turi giminės, linksnio ir skaičiaus kategorijas. Todėl jis yra kaitomas linksniais ir skaičiais. Giminės kategorija daiktavardžiui ypatinga, nes gimine jis ne kaitomas, o yra vienos kurios nors.
Daiktavardžio giminė yra klasifikacinė kategorija, t. y. visi daiktavardžiai yra suskirstyti į dvi grupes: vieni yra vyriškosios giminės (
sijonas, stalas, namas, dangus), o kiti moteriškosios (kelnės, kėdė, lenta, žemė). Todėl giminės kategorija yra smarkiai susijusi su daiktavardžio kategorine reikšme: tai ne tik daikto įvardijamas – kartu daiktas priskiriamas kuriai nors vienai giminei. Daiktavardžio giminė yra dvinarė gramatinė kategorija. Negyvų daiktų giminė yra nemotyvuota. Dalies gyvų daiktų giminė yra susieta su lytimi (vyras, moteris; brolis, sesuo). Yra kelios grupelės daiktavardžių, išsiskiriančių giminės kategorijos požiūriu: 1) kai kurie asmenis žymintys vyriškosios giminės daiktavardžiai gali turėti moteriškosios giminės galūnes: dėdė, tėtė, Venclova, Krėvė…; 2) kai kurie daiktavardžiai gali žymėti abiejų lyčių asmenis ir reikšti tiek moteriškąją, tiek vyriškąją giminę: vaikas vėpla (vyr. g.), mergaitė vėpla (mot. g.), didelis nenuorama (vyr. g.), greita nenuorama (mot. g.), naktibalda, elgeta, kūtvėla…; 3) esama daiktavardžių porų, žyminčių skirtingų lyčių asmenis pagal profesiją, dirbamą darbą, šeiminę padėtį, bet tai nerodo kaitymo gimine (lytis ir giminė sutampa): mokytojas – mokytoja, prezidentas – prezidentė, Zvonkus – Zvonkė….
Daiktavardžiai kaitomi linksniais (tai vadinama linksniavimu). Linksnio kategorija yra septynianarė – vardininkas (kas?
namas, mama), kilmininkas (ko? namo, mamos), naudininkas (kam? namui, mamai), galininkas (ką? namą, mamą), įnagininkas (kuo? su namu, su mama), vietininkas (kur? kame? name, mamoje), šauksmininkas (ei tu, name, mama). Linksnis rodo žodžių junginio santykius. Paprastai linksnį valdo veiksmažodis: neskaitau knygos, padedu draugui, skaitau knygą, valgau šaukštu, miegu lovoje. Dar linksnį valdyti gali skaitvardžiai ir patys daiktavardžiai: vaikų knyga, namų darbai, dešimt metų, trylika saldainių. Valdomi linksniai tada, kai pagrindinis žodis kaitomas, o linksnis nesikeičia: padedu draugui, padėsiu draugui, padėčiau draugui; vaikų knyga, vaikų knygos, vaikų knygai; trylika saldainių, trylikos saldainių, trylikai saldainių. Kitas linksnio vartojimo atvejis: veiksnio ir tarinio santykio rodymas (įprasčiausias linksnis čia yra vardininkas): knyga suplyšo, šaukštas pasimetė, lova sulūžo. Dar linksniai gali būti derinami, bet tai labiau būdinga nesavarankiškam būdvardžio, skaitvardžio, dalyvio linksniui: geras vaikas, pamirštas saldainis, devintoji banga. Priedėlio pozicijoje daiktavardis irgi gali būti derinamas: mokytojas Jonas, mokytojo Jono, mokytojui Jonui.
Daiktavardžiai kaitomi skaičiais. Skaičiaus kategorija yra dvinarė – vienaskaita (
namas, kėdė) ir daugiskaita (namai, kėdės). Vienaskaita paprastai reiškia vieną daiktą, daugiskaita – daugiau negu vieną. Kartais tarmėse, šnekamojoje kalboje, senesnėje literatūroje pavartojama dar ir dviskaita (du litu, dvi bobi).
Lietuvių kalboje esama formaliai nelinksniuojamų, nekaitomų skaičiais ir iš pirmo žvilgsnio neaišku kuriai giminei priskiriamų daiktavardžių:
fojė, ateljė, ledi, buržua, kakadu ir pan. Bet tai tik formaliai, nes su jais esantys būdvardžiai turi būti derinami gimine, skaičiumi ir linksniu: sutikau maloniąją ledi, nematau maloniosios ledi, malonioji ledi nusišypsojo. Paprastai nelinksniuojami daiktavardžiai yra skoliniai iš kitų kalbų. Kita vertus, labai dažnai tokie žodžiai pritaikomi prie lietuvių kalbos sistemos ir pradedami linksniuoti, kaityti skaičiais visiškai taip, kaip lietuviški žodžiai: prieskonis karis, prieskonio kario; valgau spagečius, nevalgau spagečių; nukrito žaliuzės, užtraukiau žaliuzes ir t. t. Todėl ir toliau reikia stengtis kuo daugiau iš svetimų kalbų ateinančių žodžių linksniuoti: avokadas, bikinis, dingas, ekstazis, martinis, reziumė, sušis, želė ir t. t.
Būdvardis – komunikacijai būtina savarankiška kalbos dalis, skirta statinei daikto ypatybei įvardyti. Ką reiškia statinė? Apskritai kitos kelios savarankiškos kalbos dalys, galima sakyti, tarnauja daiktavardžiui – daiktavardžiu pavadiname daiktą, o būdvardžiu, veiksmažodžiu ir skaitvardžiu jį apibūdiname, pasakome jo ypatybę, požymį: koks gali būti stalas – gali stovėti, gali būti stovintis, gali būti vienas, gali būti tvirtas. Taigi, yra trys apibūdinimo aspektai – kiekis (vienas), nekintama / statinė ypatybė (tvirtas) ir kintama / dinaminė ypatybė (stovi, stovintis). Todėl visų trijų kalbos dalių kategorinę reikšmę galima apibrėžti per skirtingų daikto ypatybių įvardijimą. Būdvardis, būdamas daiktavardžio palydovas, pakartoja tas pačias gramatines kategorijas, kurias turi ir daiktavardis – giminę, skaičių, linksnį. Tačiau šios būdvardžio kategorijos nėra savarankiškos – jos derinamosios. Todėl ir sakome, kad būdvardis kaitomas giminėmis, skaičiais ir linksniais: meilioji Gritutė, meiliosios Gritutės, meiliajai Gritutei; baltasis gandras, baltųjų gandrų, ir t. t.
Būdvardžiai turi du skyrius – kokybiniai ir santykiniai. Kokybiniai būdvardžiai yra tokie, kurių reiškiamas ypatybės kiekis gali būti kintamas, įvairiai vertinamas ir keičiamas:
geras vaikas, geresnis vaikas, geriausias vaikas; aukštas namas, aukštesnis namas, aukščiausias namas. Taip pat kokybiniai būdvardžiai gali padėti daiktavardžiui reikšti apibrėžtumą, t. y. padeda išskirti vieną daiktavardį iš kitų, apibrėžti jį: geras vaikas – gerasis vaikas, aukštas namas – aukštasis namas. Vadinasi, kokybiniai būdvardžiai, be kaitymo giminėmis, skaičiais ir linksniais, dar kaitomi laipsniais ir gali būti įvardžiuotiniai. Kaitymas laipsniais vadinamas laipsniavimu. Tai reiškia, kad kokybinis būdvardis dar turi laipsnio gramatinę kategoriją. Įvardžio pridėjimas ir įvardžiuotinio būdvardžio funkcija rodo, kad būdvardis turi vadinamąją apibrėžtumo kategoriją. Kokybinis būdvardis turi penkias gramatines kategorijas: giminės, skaičiaus, linksnio, laipsnio ir apibrėžtumo.
Santykiniai būdvardžiai pavadina ypatybę, siejamą su kitais daiktais ir reiškiniais: geležinis vilkas, pieniška sriuba, vilnoniai siūlai. Santykiniai būdvardžiai visi yra dariniai. Šio tipo ypatybės negali būti nei daugiau, nei mažiau, taip pat ir apibrėžti jo neišeina. Todėl šie būdvardžiai neturi nei laipsnio, nei apibrėžtumo kategorijos. Vadinasi, santykiniai būdvardžiai kaitomi tik giminėmis, skaičiais ir linksniais.
Kaip jau sakyta, būdvardžio giminės, skaičiaus ir linksnio kategorijos yra derinamosios, priklausomos nuo daiktavardžio. Tai reiškia, kad šių kategorijų narių būdvardis turės lygiai tiek pat, kiek ir daiktavardis: skaičiai du, giminės dvi, o linksniai septyni. Šios gramatinės kategorijos yra formalios, neturinčios jokios savarankiškos funkcijos, jos tik pakartoja žymimo daiktavardžio savarankiškas gramatines kategorijas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kokybiniai būdvardžiai gali įvardyti ypatybę, nesusietą su daiktavardžiu:
man gera, jam linksma. Tai yra senovinės trečiosios (bendrosios) giminės liekana, šiandien jau nepatenkanti į giminės kategoriją, todėl ji vadintina negiminine būsenos forma. Būdvardžio negimininė būsenos forma pažyminiu neina ir yra nekaitoma.
Skaitvardis – komunikacijai būtina savarankiška kalbos dalis, skirta tiksliam daiktų skaičiui arba tiksliai jų vietai eilėje įvardyti; kitaip sakant, reiškia kiekybės ypatybę. Šiaip kiekybei reikšti kalboje esama ir kitokių žodžių, ne skaitvardžių: daug, mažai, pusė, tuzinas, velnio tuzinas ir pan. Tačiau jie nuo skaitvardžio skiriasi viena esmine ypatybe – skaitvardis būtinai reiškia tikslų skaičių. Skaitvardis kaip žodžių klasė yra labai uždara – negalima nei prikurti, nei kitaip prisidaryti naujų skaitvardžių. Jų kiekis iš anksto žinomas, baigtinis ir nekintantis. Galima pasakyti – kiek yra skaičių, tiek yra ir skaitvardžių. Tai kiek yra skaitvardžių? Nuo minus begalybės iki plius begalybės. Begalybė yra daiktavardis, nes nežinia, kiek tiksliai iš tiesų tai yra, bet viskas, kas telpa tarp šių dviejų kraštutinumų, yra visi skaičiai, o įvardyti jie yra skaitvardžiais, pvz.: šimtas aštuoniasdešimt trys milijardai šeši šimtai penkiasdešimt vienas milijonas septyni šimtai keturiasdešimt penki tūkstančiai trys šimtai dvidešimt keturi – tai vienas skaitvardis, esantis tarp dviejų begalybių.
Skaitvardžiai būna kiekiniai (tikslų daiktų skaičių įvardijantys) ir kelintiniai (tikslią vietą eilėje įvardijantys). Kelintiniai skaitvardžiai:
pirmas, antras, trečias, dešimtas, penkioliktas, šimtas septintas ir t. t. Kiekiniai skaitvardžiai dar skirstomi į keturias grupes: paprastieji (vienas, du, trys, keturi, dešimt, vienuolika, dvylika, dvidešimt, dvidešimt trys ir t. t.), kuopiniai (dvejetas, trejetas, ketvertas, penketas, šešetas, septynetas, aštuonetas ir devynetas), dauginiai (vieneri, dveji, treji, ketveri, penkeri, šešeri, septyneri, aštuoneri ir devyneri) ir trupmeniniai (viena antroji, septynios penkioliktosios ir t. t.). Kuopiniai rodo visumą, grupę daiktų kaip vienetą. Jų tik aštuoni. Iš esmės sinonimiškai pasakymai: žaidė penketas vaikų ir žaidė penki vaikai. Bet penketą galime pavartoti ir be daiktavardžio, jei jis numanomas iš konteksto – šaunusis penketas. Su paprastuoju kiekiniu skaitvardžiu taip pasakyti negalima. Dauginiai skaitvardžiai vartojami tik su daugiskaitiniais daiktavardžiai (tais, kurie neturi vienaskaitos): vienas namas – vieneri metai, dvi adatos – dvejos žirklės, septynios sienos – septynerios durys. Trupmeniniai kiekiniai skaitvardžiai reikalingi trupmenoms įvardyti.
Skaitvardis gali turėti labai įvairias gramatinių kategorijų kombinacijas. Vieni skaitvardžiai yra būdvardiškieji – turi giminę, skaičių, linksnį, laipsnį, apibrėžtumą:
pirmas namas, pirmo namo, pirmam namui, pirmoji klasė, atbėgo pirmesnis. Kiti daiktavardiškieji – šimtas kaitomas skaičiais ir linksniais, bet giminę tik turi, o daiktavardį valdo, t. y. reikalauja kilmininko linksnio pvz.: šimtas namų, šimtai namų, šimto namų, šimtui namų. Treti niekaip nekaitomi, bet reikalauja daiktavardžio linksnio – dešimt vaikų. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad skaitvardžiai reiškia skaičius, todėl skaičiaus kategorija gali logiškai prieštarauti jų prigimčiai, t. y. neturi skaičiaus kategorijos, pvz.: du namai, dvi mergaitės, dviejų namų, dviejų mergaičių – giminėmis ir linksniais kaitoma, o pasakyti, koks tai skaičius, negalima, nelogiška, nes vienaskaitos padaryti neišeina.
Veiksmažodis – komunikacijai būtina savarankiška kalbos dalis, skirta suteikti sakiniui predikaciją arba dinaminei daikto ypatybei arba veiksmo aplinkybei įvardyti. Ypatybė ir aplinkybė čia suprantamos labai plačiai, nes yra veiksmažodžio formų, kurios labai panašios ir į būdvardžius, ir į prieveiksmius: ūgtelėjęs Jonukas, eidamas valgau, lietui lyjant. Predikacija rodo sakinio santykį su tikrove (laikas, nuosaka) bei veiksnio ir tarinio santykius (asmuo, skaičius). Sakinyje (2) veiksmažodžiai rodo, kad veiksmas vyko praeityje ir yra trečiojo asmens, nes suderinti su pasakojimo veikėjais: Jonukas ir Gritutė tikėjosi, paukščiai sulesė. Galima pakeisti laikus ir nuosakas: Jonukas ir Gritutė tikisi, paukščiai sulesa, Jonukas ir Gritutė tikėtųsi, paukščiai sulestų; galima pakeisti ir veikėjus: aš tikėjausi, tu sulesei, aš tikėčiausi, tu sulestumei, mes tikėtumėmės, jūs sulestumėte – pokyčius matome iš įvairiausių veiksmažodžio formų.
Esminės veiksmažodžio gramatinės ypatybės, būdingos visoms veiksmažodžio formoms – tranzityvumas ir veikslas. Tai veiksmažodžio kamieno kategorijos. Tranzityvumas apibrėžiamas kaip veiksmažodžio gebėjimas valdyti tiesioginį papildinį, reiškiamą galininku:
aš skaitau knygą – aš miegu. Veiksmažodis skaitau yra tranzityvus, nes reikalauja galininko, veiksmažodis miegu yra intranzityvus, nes nereikalauja galininko. Dalis veiksmažodžių, priklausomai nuo veiksmažodžio semantikos, gali būti ir tranzityvūs, ir intranzityvūs: Penkerių metų Jonukas jau skaito (moka skaityti, intranzityvus) – Jonukas skaito knygą (tranzityvus). Veikslas apibrėžiamas kaip veiksmažodžio gebėjimas įvairiomis formomis rodyti veiksmo trukmės-baigtumo priešpriešą: Jonas valgė sriubą (buvo praeityje ir neaišku, ar baigėsi, – eigos veikslas) – Jonas suvalgė sriubą (veiksmas tikrai šiuo metu pasibaigęs – įvykio veikslas); Mokinys atsakinėjo prie lentos (eigos veikslas) – Kai atsakė, mokytoja parašė pažymį (įvykio veikslas). Dažniausiai įvykio veikslas reiškiamas pridedant prie veiksmažodžio priešdėlį (kartu su kitomis priešdėlio reikšmėmis).
Dėl predikacijos ir būdvardiškų bei prieveiksmiškų ypatybių raiškos, veiksmažodis yra labai sudėtinga žodžių klasė, turinti labai įvairių skyrių: nekaitomieji veiksmažodžiai (bendratis, būdinys, siekinys), asmenuojamieji veiksmažodžiai (visos laikų ir nuosakų formos), neasmenuojamieji veiksmažodžiai (dalyviai, padalyviai, pusdalyviai, reikiamybės dalyvis).
Bendratis – nekaitoma veiksmažodžio forma, reiškianti bendrą veiksmo pavadinimą:
eiti, rašyti, valgyti. Viena iš pagrindinių veiksmažodžio formų, greta tiesioginės nuosakos esamojo laiko trečiojo asmens ir būtojo kartinio laiko trečiojo asmens. Iš šių formų padaromos visos kitos veiksmažodžio formos, taip pat iš jų daromi nauji žodžiai su priesagomis ir priešdėliais.
Asmenuojamieji veiksmažodžiai – veiksmažodžio forma, tiesiogiai nurodanti sakinio predikaciją. Predikacijai įgyvendinti ši veiksmažodžių grupė turi asmens, laiko, skaičiaus ir nuosakos gramatines kategorijas ir derinama su veiksniu arba beasmeniuose sakiniuose būna viena. Kaitymas šiomis kategorijomis vadinamas asmenavimu. Dar asmenuojamieji veiksmažodžiai gali įgyti sangrąžines formas:
eina, rašo, ėjo, rašė, eidavo, rašydavo, eis, rašys, eitų, rašytų, eik, rašyk, skaitosi, rašosi. Kartu su bendratimi veiksmažodžio tiesioginės nuosakos esamoji ir būtojo kartinio laiko trečiojo asmens formos sudaro pagrindines veiksmažodžio formas. Kaitymas laikais leidžia parodyti, kaip sakomas veiksmas siejamas su objektyvia arba santykine laiko tėkme: šiandien skaitau, rytoj skaitysiu, vakar skaičiau, o apskritai praeityje dažnai skaitydavau – esamasis, būtasis kartinis laikas, būsimasis laikas. Santykinio laiko pavyzdys – vakar prieš miegą būčiau skaitęs. Būsimasis ir būtasis dažninis laikai padaromi iš bendraties: ei-davo, rašy-davo, ei-s, rašy-s. Kaitymas nuosakomis leidžia atskirti tikrą veiksmą nuo netikro, nerealaus, tikėtino arba liepti: tu eini, tu eitumei, tu eik. Nerealiam veiksmui turime tariamąją nuosaką, o liepti – liepiamąją nuosaką. Nei tariamoji, nei liepiamoji nuosakos laikų neturi. Kaitymas asmenimis leidžia veiksmą susieti su to veiksmo atlikėju. Tai asmens gramatinė kategorija. Paprastai veiksmą gali atlikti, vykdyti pirmas antras ir trečias asmenys, jų vienaskaita arba daugiskaita – tai ir yra veiksmažodžio asmens kategorijos nariai: ein-u, ein-i, eina, eina-me, eina-te, eina, ėja-u, ėja-i, ėjo, ėjo-me, ėjo-te, ėjo, eidava-u, eidava-i, eidavo, eis-iu, eis-i, eis, eisi-me, eisi-te, eis, eičia-u, eitume-i, eitų, eitumė-me / eitu-me, eitumė-te / eitu-te, eitų, eik, eikime, eikite. Veiksmažodžio vienaskaitos pirmasis asmuo turi galūnę -u, vienaskaitos antrasis asmuo turi galūnę -i, daugiskaitos pirmasis asmuo turi galūnę -me, daugiskaitos antrasis asmuo turi galūnę -te. Trečiasis asmuo galūnės neturi – tai grynasis kamienas, o žodžio gale esančios raidės a, i, o (eina, žiūri, sako) yra kamiengaliai. Sangrąža yra tranzityvumo sferos kategorija, nes nukreiptą į objektą veiksmą nukreipia į subjektą: mama prausia vaiką – mama prausiasi (t. y. prausia save). Esama ir kitokių sangrąžos reikšmių, pvz., kartu atliekamą veiksmą – barasi, kalbasi, mušasi; į nieką nenukreiptą emociją – džiaugiasi, juokiasi; ir pan. Taip pat esama ir beasmenių veiksmažodžių – tai tokie veiksmažodžiai, kurie neturi pirmojo ir antrojo asmens – turi tik trečiąjį ir dažniausiai reiškia savaime vykstančius veiksmus: temsta, maudžia, aušta, teka, griaudžia, reikia, rūpi ir t. t. Šie veiksmažodžiai kaitomi laikais ir nuosakomis.
Dalyvis – neasmenuojamoji veiksmažodžio forma, rodanti daikto ypatybę, kylančią iš jo paties veiksmo:
einantis žmogus, ėjusio žmogaus, rašysimas laiškas, perskaitytoms knygoms, valgomaisiais ledais. Ši veiksmažodžio forma derinama su būdvardžiu, todėl kaitoma giminėmis, skaičiais ir linksniai, taip pat gali būti įvardžiuotinė – visa tai būdvardiškosios dalyvio ypatybės. Tačiau, veiksmažodžio forma dalyvis, rodydama daikto ypatybę, turi ir veiksmažodžio kamieno ypatumų – laiko ir rūšies kategorijas. Rūšies kategorija reiškia aktyvaus ir pasyvaus veiksmo opoziciją: valgantis žmogus, varantis ratas (aktyvus veiksmas) – valgomas žmogus, varomasis ratas (pasyvus veiksmas). Šios dvinarės rūšies kategorijos nariai vadinami veikiamoji ir neveikiamoji rūšis. Veikiamoji rūšis turi visus keturis laikus: varęs, varydavęs, varantis, varysiantis, o neveikiamoji rūšis tik tris (neturi būtojo dažninio laiko) – varytas, varomas, varysimas. Visų laikų dalyviai daromi iš atitinkamų tiesioginės nuosakos veiksmažodžių laikų (išskyrus neveikiamosios rūšies būtąjį laiką, daromą tiesiogiai iš bendraties): ėj-ęs, raš-ęs, eidav-ęs, rašydav-ęs, ein-ąs / ein-antis, raš-ąs / raš-antis, eis-iąs / eis-iantis, rašys-iąs / rašys-iantis, ei-tas, rašy-tas, ein-amas, raš-omas, eis-imas, rašys-imas. Taip pat kai kurie dalyviai yra daromi iš sangrąžinių veiksmažodžių, todėl esama ir sangrąžinių dalyvių.
Padalyvis – neasmenuojamoji veiksmažodžio forma, rodanti aplinkybę, kylančią iš šalutinio veikėjo atliekamo šalutinio veiksmo:
lietui lyjant kareiviai žygiavo, mes išgirdome lojant šunį – pagrindiniai veikėjai yra kareiviai, mes, o šalutiniai – lietus, šuo. Ši veiksmažodžio forma neturi jokių būdvardiškų gramatinių ypatybių, bet kaitoma laikais: lietui lydavus, lietui lijus, lietui lyjant, lietui lysiant. Iš esmės padalyvinė konstrukcija lietui lyjant kareiviai žygiavo panaši į predikaciją (lietus lijo, o kareiviai žygiavo), bet įgyja tokią formą atsidūrusi kito veikėjo šalutinio veiksmo pozicijoje. Visi padalyviai daromi iš atitinkamų veiksmažodžio laikų: eidav-us, rašydav-us, ėj-us, raš-ius, ein-ant, raš-ant, eisiant, rašys-iant.
Pusdalyvis – neasmenuojamoji veiksmažodžio forma, rodanti aplinkybę, kylančią iš to paties veikėjo atliekamo šalutinio vienalaikio veiksmo:
jis valgydamas skaitė laikraštį – šioje konstrukcijoje vienas veikėjas jis atlieka du veiksmus: pagrindinį – skaitė ir šalutinį – valgydamas. Pusdalyvis turi ir būdvardžio požymių, nes derinamas su veikėju gimine ir skaičiumi (valgydamas, valgydama, valgydami, valgydamos), ir yra predikacijos reiškėjas (jis valgė ir skaitė), bet įgyja tokią formą, nes yra to paties veikėjo vienalaikio šalutinio veiksmo pozicijoje. Taigi, pusdalyvis kaitomas tik giminėmis ir skaičiais, jokių kitų gramatinių kategorijų neturi. Pusdalyvis daromas iš veiksmažodžio bendraties: eidamas, rašy-damas.
Reikiamybės dalyvis – veiksmažodžio forma, rodanti ypatybę kaip reikiamą atlikti veiksmą:
skaitytina knyga – knyga, kurią reikia skaityti; rašytini laiškai – laiškai, kuriuos reikia parašyti; statytinas namas – namas, kurį reikia pastatyti. Ši veiksmažodžio forma derinama su daiktavardžiu ir kaitoma giminėmis, skaičiais, linksniais. Iš esmės niekuo nesiskiria nuo būdvardžio, išskyrus kategorinę kamieno reikšmę, t. y. rodo dinaminę, o ne statinę ypatybę.
Būdinys – nekaitoma veiksmažodžio forma, parodanti veiksmo vykimo būdą:
Jonas bėgte bėgo, velnias akmenį nešte nešė, vaikas posmelį dainuote išdainavo. Veiksmo vykimo būdą rodo ir prieveiksmis: greitai bėgo, smagiai bėgo, bėgte bėgo. Iš to galima daryti prielaidą, kad būdinys veiksmažodžio formoms priklauso tik iš tradicijos. Jei kas sugalvotų būdinį laikyti dar vienu būdo prieveiksmiu, dabartinės lietuvių kalbos gramatikos požiūriu nebūtų neteisus. Būdinio (arba tokio prieveiksmio) vartosenos ypatumas – vartojamas tik su tos pačios šaknies veiksmažodžiais. Būdinio laikymą prieveiksmiu remia ir neabejotini prieveiksmiai, irgi vartojami su tos pačios šaknies veiksmažodžiu: užsimuštinai mušasi, kimštinai prisikimšo ir pan.
Siekinys – nekaitoma veiksmažodžio forma, reiškianti kitu veiksmu siekiamą atlikti veiksmą:
vaikai išėjo grybautų, mama pasiuntė duonos parneštų, visi susirinko šoktų. Pavyzdžiai rodo, kad šios formos dabartinėje lietuvių kalboje yra neįprastos, retos, nykstančios. Dažniausiai jų galima aptikti senuosiuose tekstuose ir rytų aukštaičių tarmėse. Šiandien jas keičia bendratis: vaikai išėjo grybauti, mama pasiuntė duonos parnešti, visi susirinko šokti.
Įvardis – komunikacijai būtina savarankiška kalbos dalis, turinti kitų kalbos dalių pavadavimo funkciją. Pavadavimo funkcijai atlikti reikia turėti tokius pačius gramatinius požymius kaip ir pavaduojamųjų žodžių. Todėl įvardis dažnai pakartoja pavaduojamojo žodžio gramatines funkcijas – tai lemia jo kaitybos įvairovę pagal skyrius. Sakinyje (2) pavartotas įvardis kurie. Šis įvardis pavaduoja daiktavardį paukščiai. Bet kartu jis atlieka ir tarnybinę funkciją – prijungia šalutinį sakinį. Taigi, įvardis savo funkcijomis priartėja prie tarnybinių žodžių. Matyt todėl ši žodžių klasė yra gana negausi ir uždara (apie 118) – iš kitų kalbos dalių paprastai įvardžių nedarome.
Įvardžių skyriai: asmeniniai (
aš, tu, mes, jūs, jis, ji, tamsta, pats), sangrąžinis (savęs), savybiniai (manasis, tavasis, jūsasis, savasis, jūsiškis, taviškis, maniškis…), parodomieji (tas, ta, šis, ši, šitas, anas, toks, šioks, anoks…), klausiamieji-santykiniai (kas, koks, kuris, katras, keli, keleri, kelintas, keliolika, keletas), nežymimieji (kažin kas, kažin koks, kažkoks, kažkuris, kažkatras, kas nors, koks nors, kuris nors, bet kas, bet kuris...), atskiriamieji (vienas, kitas, vienoks, kitoks, tam tikras), apibendrinamieji (visas, visi, visoks, abejetas, abu, abeji, kiekvienas, aliai vienas, tūlas, daug kas, niekas, nė vienas, joks, nė koks), pabrėžiamasis (pats).
Įvardžių gramatiniai požymiai, kaip ir skaitvardžių, labai įvairūs. Daugiausiai juos lemia tai, ką pavaduoja: daiktavardiškieji, būdvardiškieji ir vartojami abejaip. Todėl dažniausiai įvardžiai kaitomi linksniais, giminėmis ir skaičiais:
anoks, anokia, anokie, anokios, anokiems, anokių; jis, ji, jie, jos, jų, jiems; kuris, kuri, kurie, kurios, kuriam, kuriai. Dalis įvardžių neturi kurios nors vienos kategorijos, arba dar gali būti įvardžiuotiniai: abeji, abejos, abejų, abejiems, abejoms – nėra skaičiaus kategorijos; aš, mes, manęs, mūsų – nėra giminės kategorijos; kas, ko, kam, ką – nėra skaičiaus ir giminės kategorijų; savęs, sau, save, savimi, savyje – neturi skaičiaus, giminės ir vardininko bei šauksmininko linksnių; jūsasis, ašai, manoji, tavoji – vartojamos įvardžiuotinės formos.
Prieveiksmis – komunikacijai būtina savarankiška kalbos dalis, rodanti ypatybės ypatybę. Šios kalbos dalies žodžiai neturi jokių gramatinių kategorijų, todėl yra nekaitomi. Daikto ypatybei įvardyti turime tris kalbos dalis – būdvardį, veiksmažodį ir skaitvardį. Kadangi skaitvardis pasižymi reikšmės tikslumu, jo kaip nors modifikuoti, apibūdinti neišeina. Vadinasi, prieveiksmis parodo būdvardžio ir veiksmažodžio ypatybes, paaiškina jas, patikslina, o kadangi patys veiksmažodžiai ir būdvardžiai yra daikto ypatybės rodikliai, tai logiškai ir išeina, kad prieveiksmis yra ypatybės ypatybė: labai geras dviratis; šviesiai raudonas obuolys; šauniai atrodantis vaikas; šuo bėga greitai. Esama ir išimtinių atvejų, kai prieveiksmis tiesiogiai apibūdina daiktavardį (vėlai vakare, pernai metais) arba patį prieveiksmį (labai blogai) – jų yra tikrai nedaug, o daiktavardžių semantika pasidaro ne visai aiški. Visi prieveiksmiai yra dariniai.
Prieveiksmio klasės gramatinių kategorijų nebuvimas (nekaitymas) kartais suprantamas klaidingai. Mat vieno tipo prieveiksmiai (paprastai padaryti iš būdvardžių su priesaga
-ai) gali turėti laipsnius: gerai, geriau, geriausiai, baltai, balčiau, balčiausiai. Tai labai panašu į kaitybą laipsniais, bet iš tiesų taip nėra, nes visi kiti prieveiksmiai nekaitomi. Todėl šiuos laipsnius reikėtų suprasti kaip prieveiksmių darybos atvejus iš atitinkamų būdvardžio laipsnių.
Prieveiksmiai sakinyje eina aplinkybėmis, todėl jų skyriai yra tokie: būdo (
gerai, blogai, švariai, iš lėto, be galo, kitaip, visiškai…), kiekybės (daug, trissyk, šiek tiek, tiek…), vietos (čia, ten, toli, netoliese, iš tolo, pakeliui…), laiko (tada, anuomet, kasdien, visada, kada ne kada, nuolat, nuo seno…), priežasties (tyčia, netyčia, todėl, dėl ko…), linkmės (aukštyn, tolyn, žemyn, vakarop…).
Jungtukas – komunikacijai būtina tarnybinė kalbos dalis, rodanti ryšius tarp sakinio dalių arba sakinių. Šios kalbos dalies žodžiai neturi jokių gramatinių kategorijų, todėl yra nekaitomi. Jie būna sujungiamieji ir prijungiamieji. Sujungiamieji jungtukai būna sudedamieji (ir, bei), priešinamieji (o, bet, tačiau), skiriamieji (ar, arba), aiškinamieji (būtent, tai yra, tai). Prijungiamieji jungtukai būna laiko (kai, kada, kol, vos, tik), priežasties (nes, kadangi, todėl kad), sąlygos (jei, jeigu), tikslo (idant), nuolaidos (nors), lyginamieji (kaip, lyg, tarytum, negu). Prijungiamieji jungtukai paprastai prijungia priklausomus sakinius. Pagal struktūrą jungtukai būna vieniniai (o, bet, tačiau), kartojamieji (ar… ar, ir… ir, nei… nei) ir poriniai (ne tik… bet ir, nors… bet, kaip… taip, jei… tai).
Dalelytė – komunikacijai būtina tarnybinė kalbos dalis, teikianti sakinio daliai arba sakiniui papildomų prasminių atspalvių. Šios kalbos dalies žodžiai neturi jokių gramatinių kategorijų, todėl yra nekaitomi: Jonas suvalgė grybus – Jonas vos suvalgė grybus – Jonas tarsi suvalgė grybus – Jonas gi suvalgė grybus – Jonas juk suvalgė grybus. Pagal teikiamus atspalvius dalelytes galima suklasifikuoti taip: klausiamosios (ar, argi, bene, gal, kažin, negi, nejau, nejaugi), neigiamosios (ne, nebe, nė, nei), tvirtinamosios (taip), pabrėžiamosios (gi, juk, dar, net, juo, pat, ypač, tik), tikslinamosios (beveik, dar, jau, juk, ko, kone, kuo, kuo tik, per, tik tik, vis, vėl, vos, vos tik), išskiriamosios (bent, ypač, ir, nebent, net, nors), parodomosios (ana, antai, štai, šit, va), lyginamosios (lyg, tarsi, tartum), skatinamosios ir geidžiamosios (te, tegu, tegul, kad, še).
Prielinksnis – komunikacijai būtina tarnybinė kalbos dalis, rodanti santykį tarp linksniuojamo ir jį valdančio žodžio: šokti ant tvoros, šokti per tvorą, eiti per gatvę, eiti skersai gatvės. Šios kalbos dalies žodžiai neturi jokių gramatinių kategorijų, todėl yra nekaitomi. Valdantysis žodis, prielinksnis ir linksnis sudaro prielinksninę konstrukciją. Sakinio dalimi vienas prielinksnis neina – eina kartu su linksniu. Prielinksninės konstrukcijos valdantysis žodis dažniausiai būna veiksmažodis (veiksmažodis linksnius valdo lygiai taip pat, kaip ir linksnius su prielinksniais). Kitos kalbos dalys valdančiųjų žodžių vietoje retos: Jonukas su Gritute tikėjosi. Dar retesniais atvejais vietoj linksnio būna prieveiksmis: pradėk nuo čia. Prielinksniai skirstomi į senybinius (ant, apie, į, iš, pas, per, po, prie, su, už) ir naujybinius (anapus, dėka, skersai, išilgai, paskui, šalia, tarp). Pagal valdomus linksnius prielinksniai gali būti kilmininkiniai (nepyk ant jo), galininkiniai (einu į kiną) ir įnagininkiniai (važiuoju su draugu).
(3) Ach, ačiū, labai malonu buvo jus pamatyti, viso gero.
Jaustukas – komunikacijai nebūtina emocinė-ekspresinė kalbos dalis, skirta tiesiogiai įvairiems jausmams reikšti. Šios kalbos dalies žodžiai neturi jokių gramatinių kategorijų, todėl yra nekaitomi. Jaustukai būna dviejų tipų: a) nevalingieji (ach, ui, ajajai, ė); b) sąmoningieji (ačiū, laba diena, sudie, dievuliau, jėzusmarija, o jergutėliau).
Sakinyje (3) pavartoti net trys jaustukai – kaip matome, sakinio dalimis jie neina. Pirmasis (
ach) yra nevalingasis, reiškiantis susižavėjimą, patiriamą malonumą. Kiti du sąmoningieji (ačiū, viso gero) – reiškia dėkingumo jausmą ir atsisveikinimą. Nevalingieji paprastai natūraliai išsprūsta mums ką nors pajutus – džiaugsmą, nuostabą, nuovargį, bet kokį kitą neigiamą ar teigiamą jausmą. Jų struktūra paprasta, su prasminiais žodžiais paprastai nesusijusi, dažniausiai tai būna garsas arba garsų samplaika. Žinoma, tiems patiems jausmams galima pavartoti ir prasminius žodžius, kalboje turinčius daugiau reikšmių ir priklausančių kitoms kalbos dalims. Tarkime, velnias, rupūžė – pirminė jų klasifikacinė reikšmė yra daiktavardiška (gyveno kartą velnias, šliaužiojo po pamatais rupūžė), bet supykus, labai nepasisekus, suklydus arba šiaip reiškiant kitokias neigiamas emocijas, jie gali būti pavartoti ir kaip jaustukai (rupūže, ir vėl pirštą nusimušiau; velnias, ir vėl gausime barti). Sakinyje (3) jaustukas viso gero irgi yra sudarytas iš įvardžio ir būdvardžio samplaikos, kitaip tariant, pati samplaika reiškia tam tikrą sąmoningą jausmą (atsisveikinimą), bet kiekvienas atskirai paimtas žodis gali būti vartojamas kaip kitos kalbos dalys. Ryškesnės jaustukų grupės: mandagumo žodžiai (pasisveikinimas, atsisveikinimas, palinkėjimas – laba diena, labas rytas, sudie, viso, sveiks, saldžių sapnų…); keiksmažodžiai (velnias, rupūžė, po velnių, po paraliais ir net visi necenzūriniai, kurių čia nedera minėti); emocingieji kreipiniai (brol, brolau, brač, dievulėliau…)
(4) Įsikoręs į berželį
Grigas laužo šakeles,
O berželis svyruonėlis
Lieja ašaras gailias.
Grigas ašarų nemato –
Dar smarkiau berželį krato.
Tik staiga berželis triokšt –
Grigas žemėn keberiokšt. (Kostas Kubilinskas)
Ištiktukas – komunikacijai nebūtina emocinė-ekspresinė kalbos dalis, skirta įvairiems garsams ar veiksmų sukeltiems vaizdiniams reikšti. Šios kalbos dalies žodžiai neturi jokių gramatinių kategorijų, todėl yra nekaitomi. Ištiktukai būna veiksmažodiniai ir mėgdžiojamieji, t. y. vieni padaryti iš veiksmažodžių, o kiti paprasčiausiai pamėgdžioja kokių nors veiksmų ar tiesiog gamtos sukeltus garsus: glustglaustis, glusti, linktlenktis, linkti; triokšt, pokšt, keberiokšt, tabalai, makalai, au-au, ku-kū, gir-gir, me-e-e, kakriekū, šiuru, šlept, tuk-tuk, pirst, tryst ir t. t. Iš kai kurių mėgdžiojamųjų ištiktukų galima pasidaryti veiksmažodžius. Tai puikiai rodo pavyzdys (4): ištiktukai atsiduria tarinio pozicijoje, kurioje paprastai būna asmenuojamasis veiksmažodis. Tai reiškia, kad turime numanyti ir laiką, ir asmenį, ir nuosaką. Taip ir yra – keberiokšt, triokšt nesunkiai susiejami su trečiuoju asmeniu (berželis, Grigas), esamuoju laiku ir tiesiogine nuosaka, nes visas pasakojimas yra to laiko ir nuosakos (laužo, lieja, nemato, krato). Pagal šiuos duomenis nesunkiai pasidarytume ir naujų veiksmažodžių: Tik staiga berželis triokštelėja (triokšteli), Grigas žemėn keberiokštelėja (keberiokšteli). Kita vertus, ir būtasis laikas čia nepagadintų reikalo (triokštelėjo, keberiokštelėjo). Žinoma, rimas, ritmas, strofos vaizdingumas suyra, todėl galime teigti, kad ištiktukais, pavartotais vietoj veiksmažodžių, autorius siekia tekstui suteikti daugiau emocijų, siekia vaizdingesnės raiškos. Todėl šią kalbos dalį ir vadiname emocine-ekspresine.
Kalbos dalių sistema lietuvių kalboje. Lentelė.

Ar žinote, kad...