kalba literatūra istorija
A Ą B C Č D E Ę Ė F G H I Į Y J K L M N O P R S Š T U Ų Ū V Z Ž
 
400
1500
1600
1750
1822
1904
1988
ANTIKA
VIDURAMŽIAI
RENESANSAS
BAROKAS
APŠVIETA
ROMANTIZMAS IR REALIZMAS
XX A. LITERATŪRA
ŠIUOLAIKINĖ LITERATŪRA
LIETUVOS PROISTORĖ
 
LIETUVOS DIDVALSTYBĖS KŪRIMASIS
LDK CHRISTIANIZACIJA
LDK BAJORŲ RESPUBLIKA
LDK ABIEJŲ TAUTŲ RESPUBLIKOJE
ATR REFORMOS. VALSTYBĖS SUNAIKINIMAS
LIETUVA RUSIJOS IMPERIJOJE
MODERNIOJI LIETUVOS RESPUBLIKA
OKUPUOTA LIETUVA. SOVIETIZACIJA
ŠIUOLAIKINĖ LIETUVOS VALSTYBĖ
 
1009
1240
1387
1529
1569
1773
1795
1918
1940
1990

Kalba

Kalba > Žodžių daryba

Žodžių daryba

Žodžių daryba – lietuvių kalbos posistemis, naudojamas naujiems žodžiams pasidaryti morfologinėmis priemonėmis. Taip pat tai kalbotyros šaka, tyrinėjanti šį posistemį. Lietuvių kalboje žodžių daryba yra pagrindinis žodyno gausinimo būdas. Kalboje naujų žodžių randasi keliais būdais: skolinamasi iš svetimų kalbų (futbolas, fabrikas, kompiuteris, projektorius), kuriami nauji žodžiai (bambalis), perkeliama iš kitų kalbos dalių (stiklinė – daiktavardis iš būdvardžio; miegamasis – daiktavardis iš dalyvio; pagalba – prielinksnis iš daiktavardžio). Vienas iš gausesnių, žinoma, yra skolinimasis iš kitų kalbų. Tačiau gausiausia ir natūraliausia, įprasčiausia lietuvių kalbos naujų žodžių gausinimo priemonė yra žodžių daryba morfologinėmis priemonėmis, arba tiesiog – žodžių daryba. Morfologinės priemonės yra tos naujų žodžių dalys, kurios pridedamos prie senų – tai priešdėlis (duoti – parduoti, išduoti), priesaga (namas – namelis), galūnė (stalas – stalius), sangrąžos dalelytė (laukti – lauktis). Kitaip tariant, tai yra darybos formantai – žodžio elementai, su kuriais padaromi nauji žodžiai. Tai, prie ko pridedame darybos formantą, vadiname darybos pamatu – tai visas pamatinis žodis arba pamatinio žodžio dalis, kuri naudojama pridėti darybos formatui ir kuri lieka naujame žodyje. Paprastai tai būna pamatinio žodžio šaknis arba kamienas. Retais atvejais kamienas arba šaknis patrumpinami. Pamatinis žodis – žodis, iš kurio daromas naujas žodis. Taigi, norėdami padaryti naują žodį, imame pamatinį žodį laukas, valgyti, rašyti, atskiriame darybos pamatą – šaknį lauk-, kamieną valgy-, visą žodį rašyti, po to pasirenkame reikiamus darybos formantus – pa-, -toj-, su-. Tada sujungiame: palauk-, valgytoj-, surašyti. Ten, kur reikia, įforminame gramatiškai, t. y. pridedame galūnę: palaukė ir valgytojas. Gauname darinius. Darinys – iš kito žodžio padarytas naujas žodis. Dariniai gali būti daromi iš paprastųjų žodžių arba ir iš jau esančių darinių: langas – langelis, įrengti – įranga. Įrengti yra darinys iš rengti, todėl įranga yra daroma jau iš esančio darinio. Langas nėra padarytas iš nieko. Žodžiai, kurie nėra iš nieko padaryti vadinami paprastaisiais žodžiais.
Darybos pamatas, darybos formantas, darinys ir paprastasis žodis – sąvokos, būtinos suprasti tik formaliajai darybos pusei. Žodžiai (ir paprastieji, ir dariniai), be formaliosios savo fonetinės ir morfeminės struktūros, dar turi ir reikšminę pusę, t. y. žodžio semantiką. Tarkime, paprastąjį žodį
stalas Lietuvių kalbos žodynas apibrėžia taip: „baldas su plačia gulsčia lenta viena ar keliomis kojomis (kartais su stalčiais, spintelėmis)“ – tai leksinė žodžio reikšmė. Jei iš jo pasidarome priesagos vedinį stalelis, reikšmė pasikeičia – nesunku numanyti, kad šis žodis reiškia „mažas stalas“. Reikia manyti, kad nauja reikšmė greičiausiai susidaro iš pamatinio žodžio reikšmės ir mažybinės priesagos -elis reikšmės. Naujas žodis įgyja ir naują leksinę reikšmę. Deja, ne viskas taip paprasta. Imkime tos pačios šaknies vedinių grupę stalius, račius, kubilius – tai daiktavardžių stalas, ratas, kubilas galūnių vediniai, turintys bendrą reikšmę „tas, kuris dirba pamatiniu žodžiu pasakytus daiktus“ – račius dirba ratus, kubilius dirba kubilus, stalius dirba stalus. Bet ar tikrai šiuo atveju stalius dirba stalus? Pasak Lietuvių kalbos žodyno yra truputį kitaip: „meistras, dirbantis baldus ir kai kuriuos kitus medžio dirbinius, dailidė“. Taigi, leksinė žodžio reikšmė smarkiai skiriasi nuo tos reikšmės, kurią mums sufleruoja greta esantys račius ir kubilius. Iš to galime suprasti, kad dariniai turi ne tik individualią leksinę, bet ir grupinę, apibendrintą darybos tipo reikšmę, kylančią iš pamatinio žodžio ir darybos formantų reikšmių, t. y. darybos reikšmę. Analizuojant darinius, dažnai sutapatinama darybos reikšmė ir leksinė reikšmė todėl, kad mažiau įprasta skirti ne tokią akivaizdžią darybos reikšmę. Leksinei reikšmei būdingas individualumas, priklausomybė tik vienam žodžiui, o darybos reikšmei svarbu grupiškumas, kelių darinių reikšmių subendrinimas. Imkime tą pati stalelį – iš esmės reikšmė „mažas stalas“ yra tik leksinė reikšmė, nes ji netinka nameliui, sodeliui ir darželiui. Visiems jiems tiktų paaiškinimas „mažas tas, kas pavadintas pamatiniu žodžiu“. Taigi šalia leksinių reikšmių „mažas stalas“, „mažas namas“, „mažas sodas“ ir „mažas darželis“ darinyje dar slepiasi ne tokia akivaizdi, bes labai svarbi grupinė darybos reikšmė „mažas tas, kas pavadintas pamatiniu žodžiu“.
Ar tik vien darybos reikšmė vienija minėtas darinių grupes:
stalius, račius kubilius ir stalelis, namelis, sodelis, darželis? Įdėmiau pažvelgus matyti, kad esama ir kitų bendrų požymių – tai darybos formantas ir darybos pamato kalbos dalis. Šių požymių visuma leidžia skirti esminį darybos, kaip naujų žodžių radimosi proceso, modelį – darybos tipą. Darybos tipas yra grupė darinių, kurie turi a) tą patį darybos formatą, b) tos pačios kalbos dalies pamatinį žodį ir c) tą pačią darybos reikšmę. Darybos tipas, kaip naujų žodžių pasidarymo pavyzdinis modelis, padeda geriau suprasti ir darybos reikšmę, ir praktiškai taisyklingai darytis naujus žodžius, ir įsitikinti, ar jau esantys dariniai yra padaryti taisyklingai. Pavyzdžiui: lietuvių kalboje seniai vartojamas terminas raketa-nešėja. Darinys nešėja yra padarytas iš veiksmažodžio nešti su priesaga -ėja ir turi darybos reikšmę „tas, kas atlieka pamatiniu žodžiu įvardytą veiksmą“. Panašių darinių yra daug: siuvėja, skalbėja, kirpėja, krovėja, šlavėja ir t. t. Visi jie padaryti iš veiksmažodžio, turi tą pačia priesagą ir tą pačią darybos reikšmę, t. y. sudaro darybos tipą. Čia reikia atkreipti dėmesį į darybos reikšmę – visos grupės reikšmė, aišku, yra „tas, kas atlieka pamatiniu žodžiu įvardytą veiksmą“, bet tas veiksmo atlikėjas būtinai yra gyvas asmuo. Nešėjos atveju matome, kad darybos reikšmė skiriasi – ten minimas veiksmo atlikėjas yra ne asmuo. Vadinasi, darinys nešėja nėra šio darybos tipo žodis, taigi – netaisyklingos darybos.
Nustatant darybos reikšmę, galimas labai skirtingas abstrakcijos, apibendrinimo lygis. Taip pat skirtingomis darybos priemonėmis galime pasidaryti tos pačios arba labai panašios darybos reikšmės darinius. Tarkime: „tas, kas atlieka pamatiniu žodžiu įvardytą veiksmą“ – ir
kepėjas, ir mokytojas, ir žinovas. Čia skirtingi darybos formantai, todėl darybos tipai skirtingi. Arba „tas, kas dirba su pamatiniu daiktu susijusį darbą“ – sodininkas. Arba „tas, kas dirba pamatiniu žodžiu įvardintus daiktus“ – račius. Visa tai skirtingi darybos tipai, tačiau nesunku įžvelgti vieną darybos reikšmės vienijantį elementą – visi šie dariniai būtinai įvardija asmenis. Taigi, darybos reikšmes galima subendrinti, pakelti į aukštesnį abstrakcijos lygį ir sakyti, kad visi šie dariniai yra asmenų pavadinimai. Vieną reikšmę turinčių darinių grupė vadinama darybos kategorija. Darybos kategorijai nesvarbu nei darybos pamatas, nei darybos formantas. Darybos kategorija labai patogi klasifikuoti dariniams, nes lietuvių kalbos darybos sistema labai išplėtota ir be tokios klasifikacijos ją sunku suvokti – sakoma, kad vien daiktavardžio priesagų esama per 600. Šioje pastraipoje paminėti dariniai sudaro asmenų pavadinimų darybos kategoriją. Dar galima paminėti vietų pavadinimų darybos kategoriją: mokykla, avidė, pušynas, ražiena. Arba įrankių pavadinimų darybos kategoriją – plaktukas, replės, suktuvas, saugiklis, lituoklis, malūnas.
Įvairių žodžių darybos potencija skiriasi – iš vienų žodžių galima padaryti šimtus darinių, iš kitų vos vieną kitą. Visi dariniai, padaryti iš vieno pamatinio žodžio, vadinami
darybos lizdu. Nors apskritai daryba galima ir iš paprastųjų žodžių, ir iš darinių, darybos lizdo pagrindinis (pats pirmasis) žodis būna paprastasis. Gerai nubraižytame darybos lizde, kai parodoma kiekvieno žodžio kilmė, matyti visi galimi darybos ryšiai – ir tiesioginis, ir tarpinis darinių kilmės pagrindimas. Vienas iš paprastesnių darybos lizdų gali atrodyti, pavyzdžiui, taip (lentelėje nevisi įmanomi dariniai).
Semantiškai darinys nuo pamatinio žodžio gali būti nutolęs labai skirtingai. Vienu atveju, leksinės reikšmės gali net nesiskirti, o darybos reikšmė vos įžvelgiama arba labai formali, kitų atveju, sukuriami net menkai su pamatiniu žodžiu reikšme susiję dariniai. Nuo pamatinių žodžių reikšme beveik nesiskiriantys dariniai gaunami tada, kai naujas žodis kuriamas siekiant tik pakeisti gramatinį jo turinį, nes to gali reikalauti sakinyje užimama pozicija, arba siekiant tik kalbos ekonomijos. Pvz.:
valgyti – valgymas, šokti – šokimas; geras – gerumas, greitas – greitumas; grėblio kotas – grėbliakotis. Pirmos keturios poros – iš veiksmažodžio arba būdvardžio labai reguliariai padaromas daiktavardis. Leksinė reikšmė iš esmės nesikeičia, o darybos reikšmę galima suprasti tik kaip kalbos dalies pakeitimą, kaip gramatinių kategorijų rinkinio pakeitimą. Paskutinė darybos pora neleidžia įžvelgi nei kokios nors naujos darybos reikšmės, nei leksinės reikšmės pokyčių – greičiausiai čia absoliutūs sinonimai, kuriami vien kalbos ekonomijos sumetimais. Priešingybė – visiškas, neatpažįstamas reikšmės nutolimas: veizėti – veidas, duoti – išduoti, rakti – raktas, regėti – ragana, ranka – apyrankė, laukti – lauktis. Tarp šių kraštutinumų egzistuoja tarpinis variantas: aiški ir darybos reikšmė, ir lengvai suprantamas leksinės reikšmės skirtumas: namas – namelis, vaikas – vaikutis, eiti – įeiti, pereiti, išeiti, ateiti, avis – avidė, siūti – siuvėjas.
Morfologinė žodžių daryba vadinama morfologine todėl, kad nauji žodžiai pasidaromi su morfemomis, t. y. pridedant naujas žodžio dalis arba jas keičiant. Morfemos, su kuriomis daromi nauji žodžiai, yra priesagos, priešdėliai, galūnės ir sangrąžos dalelytė. Pagal tai, su kokia morfema padarytas naujas žodis, skiriami
darybos būdai. Reiškia, kiek yra morfemų, tiek turi būti ir darybos būdų: priesaginė daryba (namelis), priešdėlinė daryba (paimti), galūninė daryba (stalius) ir sangrąžinė daryba (duotis). Žodis grėbliakotis, nesunku pamatyti, yra padarytas iš dviejų pamatinių žodžių grėblys ir kotas, vadinasi, darybos formantu belieka laikyti galūnę, jei tai iš tiesų morfologinės darybos atvejis. Todėl visi dūriniai iš esmės yra galūninės darybos atmaina. Iš tiesų žodžių darybos būdų esama ir daugiau. Retai, bet esama atvejų, kai darybos procese vienu metu panaudojami keli darybos formantai: pažemiui padaryta iš žemė, prieškarinis padaryta iš karas, vadinasi, padaryta su priešdėliu ir priesaga; palangė padaryta iš langas, apyrankė padaryta iš ranka, vadinasi padaryta su priešdėliu ir keičiant galūnę – tokie atvejai vadinami mišriąja daryba. Dariniai paprastai esti sudėtingesnės arba tokios pačios morfologinės struktūros, kaip ir pamatiniai žodžiai, nes dariniai daromi prie pamatinio žodžio pridedant naujas morfemas arba keičiant jau esamas. Retai, bet kartais darinys būna paprastesnis už pamatinį žodį, nes numetama kokia nors pamatinio žodžio dalis, pvz., iš erelis daromas aras – tai vadinama retrogradine daryba. Retai, bet esama atvejų, kai dūrinys gaunamas ne suduriant du žodžius ir keičiant galūnę, o vieną pamatinę šaknį pakartojant du kartus, pvz.: kartkartėmis padaryta iš kartas, priešpriešapriešas, niekniekisniekas, mažmožismažas – tokie neįprastos ir nereguliarios darybos atvejai vadinami reduplikacija.
Darybos lizdas.

Ar žinote, kad...