Kalba

Kalba > Nuo indoeuropiečių iki baltų

Nuo indoeuropiečių iki baltų

Indoeuropiečiais vadinamos tos tautos, kurios kalba indoeuropiečių kalbomis. Tai viena gausiausių pasaulyje kalbų šeimų. Šiuo metu jomis kalba beveik trys milijardai žmonių.
Terminas indoeuropiečiai yra dirbtinis. Jis sukurtas XIX a. sujungus Indijos ir Europos pavadinimus. Tai du tolimiausi plotai, kuriuose buvo kalbama indoeuropiečių prokalbe.
Indoeuropiečių prokalbė. Prokalbe vadinama anksčiau egzistavusi, dažniausiai hipotetinė (t. y. spėjama) kalba, kurią reikia rekonstruoti (t. y. atkurti išnykusias kalbos elementus). Iš prokalbės išsivysčiusios kalbos ar kalbų grupės būtinai yra giminiškos kalbos. Prokalbės sąvoką XIX a. pabaigoje pasiūlė indoeuropeistikos (t. y. mokslo apie indoeuropiečių kalbas) pradininkai.
Mokslininkai mano, kad indoeuropiečių prokalbė negali būti vėlyvesnė nei apie 2500 m. pr. Kr. ir ankstyvesnė nei apie 4500 m. pr. Kr. Tokia nuomonė paremta rekonstruojama leksika, susijusia su arimo, vežimo, vilnos ir pienininkystės veikla. Šie darbai Europoje nėra paliudyti anksčiau nei 4000 m. pr. Kr. Dauguma kalbininkų indoeuropiečių prokalbę datuoja apie 4000–3500 m. pr. Kr.
Indoeuropiečių protėvynė. Protėvynė – tai dažniausiai hipotetinė (spėjama), rekonstruojama pradinė teritorija, kurioje gyveno indoeuropiečių prokalbe kalbėję žmonės. Protėvynę mėginama nustatyti remiantis lingvistikos, archeologijos, etnologijos duomenimis, o paskutiniu metu – ir naujausių archeogenetikos ir genogeografijos tyrimų rezultatais.
Yra daugiau negu dešimt teorijų, susijusių su indoeuropiečių protėvynės nustatymu. Šiuo metu populiariausios yra keturios teorijos.
1. Teritorija tarp Baltijos, Juodosios ir Kaspijos jūrų;
2. Anatolija (Anatolija arba Mažoji Azija – pusiasalis Azijos žemyno vakaruose, tarp Juodosios ir Viduržemio jūrų, į rytus nuo Bosforo sąsiaurio ir Egėjo jūros. Pusiasalis sutampa su Turkijos valstybės ribomis Azijos žemyne);
3. centrinė Europa ir Balkanai;
4. pietų Ukrainos ir pietų Rusijos stepės bei miškastepės.
Ketvirtoji teorija teigia, kad indoeuropiečiai susiformavo apie Kaspijos ir Juodąją jūras maždaug 4500–2500 m. pr. Kr. Į Aziją indoeuropiečiai pradėjo plisti 4 tūkst. pr. Kr. Kita jų dalis plito į Dunojaus regioną, Balkanus bei šiaurės Europą. Šiai teorijai, kuri yra bene populiariausia iš visų keturių, atstovauja Marija Gimbutienė.
Indoeuropiečių prokalbės rekonstrukcija. Rekonstrukcija vadinamas senesnių arba išnykusių kalbos garsų, formų ar net visos kalbos sistemos atkūrimas. Kadangi iš indoeuropiečių prokalbės laikų nėra jokių rašytinių paminklų, prokalbę kalbininkai mėgina rekonstruoti remdamiesi atitinkamais tyrimo metodais.
Kalbotyros šaka, tyrinėjanti kalbų kilmę ir raidą, vadinama kalbos istorija. Kalbos istorijos objektas yra kalbos kilmė, jos kitimai priešistoriniais laikais, suskilimas į tarmes, rašytinis kalbos laikotarpis, bendrinės kalbos formavimasis. Kitaip tariant, kalbos istorijai svarbu pavaizduoti visą kalbos raidą ir susieti ją su tautos gyvenimu, kultūros rutuliojimusi.
Siauresnė kalbos istorijos dalis yra istorinė gramatika, kuri tiria vidinę kalbos raidą: kalbos garsų, žodžių ir formų, žodžių junginių ir sakinių kilmę ir tolesnį vystymąsi.
Taip pat kalbos istorijos dalis yra ir lyginamoji gramatika. Kiekviena istorinė gramatika paprastai turi lyginamosios gramatikos bruožų. O lyginamoji gramatika iš esmės yra istorinė. Todėl vartojamas ir terminas lyginamoj-istorinė gramatika. Ji apima jau ne vienos kurios kalbos, bet visos giminingų kalbų šeimos ar kurios nors jos šakos gramatiką. Pavyzdžiui, indoeuropiečių kalbų lyginamoji gramatika, slavų ar baltų kalbų lyginamoji gramatika.
Istorinės-lyginamosios kalbotyros pradžia yra laikomi vokiečių kalbininko Franco Bopo (Franz Bopp) ir danų kalbininko Rasmuso Rasko (Rasmus Rask) veikalai, pasirodę atitinkamai 1816 ir 1818 m. Skiriami keli istorinėslyginamosios kalbotyros periodai. Pirmasis – nuo 1816 iki 1878 m., iki jaunagramatikių (arba Leipcigo lingvistinės mokyklos) susikūrimo. Antrasis, klasikinis, periodas – nuo 1878 iki 1927 m. Ir trečiasis, modernusis, periodas – nuo 1927 m. iki šių laikų.
Rekonstrukcijos metodai. Istorinė-lyginamoji kalbotyra remiasi dviem metodais. Tai 1) lyginamasis metodas ir 2) vidinės rekonstrukcijos metodas.
Lyginamojo metodo esmė: lyginami giminiškų kalbų faktai, nustatomi reguliarūs garsų atitikmenys ir sukuriama prokalbės fonologinės sistemos rekonstrukcija. Panašiai rekonstruojama ir prokalbės morfologinė bei sintaksinė sistema.
Reguliarius garsų atitikmenis galima iliustruoti tokiais pavyzdžiais. Pavyzdžiui, lietuvių kalbos trumpasis balsis a yra kilęs iš ide. balsio *o, o ilgasis balsis o yra kilęs iš ide. balsio *ā, nes tą rodo atitikmenys graikų ir lotynų kalbose, plg.:
ide. *h2óu̯is „avis“: s. i. ávi-, gr. ὄ(ϝ)ις, lo. ovis, go. awistr, s. sl. ovьca, lie. avi̇̀s, luv. ḫāwi-;
ide. *bhréh2tēr „brolis“: s. i. bhrā́tar-, Av. brātar-, gr. φρáτηρ, lo. frāter, go. broþar, s. sl. bratrъ, lie. brólis (plg. broterėlis). Tokie atitikmenys turi būti reguliarūs visuose giminiškuose žodžiuose.
(Žvaigždute žymimos rekonstruotos (atstatytos) formos. Sutrumpinimai: ide. – indoeuropiečių, s. i. – senovės indų, gr. – graikų, lo. – lotynų, go. – gotų, s. sl. – senovės slavų, lie. – lietuvių, lu. – luvių, Av. – avestos, kr. – kroatų, ček. – čekų.)
Vidinės rekonstrukcijos metodo esmė: jis taikomas vienai kalbai. Senesnių epochų kalbos reiškiniai rekonstruojami remiantis ne lyginimu, bet tos pačios kalbos duomenimis. Šiuo atveju ypač paisoma tų reiškinių vidinių, sisteminių ryšių. Pavyzdžiui, remiantis vnsk. vardininko formomis gerà ir geróji galima atstatyti senąją galūnę ā́, kuri žodžio gale sutrumpėjo iki balsio a, o ne galūnėje – virto balsiu o.
Tačiau reikia pabrėžti, kad vidinės rekonstrukcijos metodu gauti rezultatai turi būti patikrinti ir lyginamuoju metodu.
Indoeuropiečių prokalbės fonologinės sistemos bruožai. Kirtis ir priegaidė. Ide. prokalbės kirtis buvo laisvas (laisvą kirtį, greta kai kurių kitų, turi lietuvių kalba; kai kurios ide. kalbos, pvz., latvių, lenkų) jau turi fiksuotą kirtį). Manoma, kad kirtis buvo melodinio tipo – kirčiuotas skiemuo buvo tariamas kitokiu, greičiausiai aukštesniu tonu nei nekirčiuoti skiemenys. Greta kirčiuotų žodžių ide. prokalbėje buvo ir vadinamųjų klitikų (nekirčiuotų žodžių), kurie prisišliedavo prie kirčiuotų (vadinamųjų ortotoninių) žodžių.
Mokslininkai dabar linkę sutarti, kad priegaidžių (kurias turi lietuvių, taip pat latvių, serbų-kroatų kalbos, kai kurios vokiečių kalbos tarmės) ide. prokalbė greičiausiai neturėjo. Svarbiausius duomenis ide. kirčio vietai rekonstruoti teikia graikų ir ypač senosios indų (vedų) kalbų tekstai, kurie yra kirčiuoti. Taip pat svarbios ir baltų bei slavų kalbos, tik jose yra įvykusių tam tikrų pakitimų.
Indoeuropiečių prokalbėje buvo tokių garsų, kurie dabar nepaliudyti jokioje gyvojoje indoeuropiečių kalboje. Juos galima tik rekonstruoti. Daugiausiai diskusijų kelia vadinamieji laringalai. Ide. prokalbė turėjo tris laringalus *h1, *h2 ir *h3, kurie buvo priebalsiai. Kaip jie galėjo būti tariami, neaišku. Kalbininkai tik sutaria, kad tai buvo gerkliniai priebalsiai. Panašius dabar turi semitų kalbos. Laringalai vienas nuo kito skyrėsi poveikiu šalia buvusiam balsiui *e, kuris greta *h1 išliko nepasikeitęs, greta *h2 pavirto į balsį *a, o greta *h3 pasikeitė į balsį *o.
Be to, indoeuropiečių prokalbė turėjo ir vadinamuosius sonantus (arba skiemeninius garsus) *r, *l, *m, *n. Jie galėjo būti ir priebalsiai (žymimi *r, *l, *m, *n, *i̯, *u̯), ir balsiai – sudaryti skiemens centrą (žymimi *r̯, *l̯, *m̯, *n̯, *i, *u). Dabar panašius sonantus, kurie sudaro skiemens centrą, turi serbų-kroatų, čekų kalbos. Pvz., kr. hrvatski jezik „kroatų kalba“, ček. brdo „kalva“.
Indoeuropiečių prokalbė turėjo tris skaičius: vienaskaitą, daugiskaitą ir dviskaitą. Dviskaitos liekanų ir dabar yra lietuvių kalbos tarmėse. Pvz., du broliu „du broliai“, dvi aki „dvi akys“. Taip pat indoeuropiečių prokalbėje egzistavo ir trinarė giminės sistema: vyriškoji, moteriškoji ir bevardė (neutrum). Bevardę giminę iki šiol yra išlaikiusios kai kurios ide. kalbos, pavyzdžiui, vokiečių kalba.
Tradiciškai indoeuropiečių kalbos skiriamos į dvi grupes: sateminės kalbos ir kentuminės kalbos. Kalbos į šias grupes skiriamos pagal žodžio šimtas tarimą. Sateminėse kalbose tariamas priebalsis š (arba s), kentuminėse – k arba h. Plg. Lietuvių šimtas, latvių simts, indoiranėnų satem ir lotynų centum (skaityti – kentum), vokiečių hundert (vokiečių kalboje priebalsis k pakito į h). Kentuminės yra italikų, graikų, germanų, keltų, hetitų, tocharų grupių kalbos. Sateminės – baltų, slavų, indoiranėnų, albanų, armėnų grupių kalbos.
Baltų kalbos – indoeuropiečių kalbų šeimos grupė. Jos skirstomis į gyvąsias ir mirusias baltų kalbas. Gyvosios – tai lietuvių ir latvių kalbos. Mirusios baltų kalbos – prūsų, jotvingių, kuršių, žiemgalių ir sėlių.
Terminas baltų kalbos yra dirbtinis. Jį sukūrė vokiečių kalbininkas Georgas Heinrichas Ferdinandas Neselmanas (Georg Heinrich Ferdinand Nesselmann) 1845 m. Baltų kalbos dar buvo vadinamos lietuvių kalbomis, latvių kalbomis. Lietuvių kalbininkai Kazimieras Jaunius ir Kazimieras Būga vartojo aisčių kalbų terminą. Jį sukūrė taip pat vokiečių kalbininkas Johanas Kasparas Coisas (Johan Kaspar Zeuss).
Kada baltų prokalbė atsiskyrė nuo indoeuropiečių prokalbės, pasakyti sunku. Manoma, kad atsiskyrimas galėjo būti gana ankstyvas, tačiau kokios nors konkretesnės datos nėra nustatyta. Kalbininkai spėja, kad I tūkstm. pr. Kr. pradžioje baltų kalba jau nebuvusi vienalytė ir turėjo būti tam tikrų tarminių skirtumų. Manoma, kad vakarų ir rytų baltai atsiskyrė ne vėliau kaip IV–III a. pr. Kr., o lietuvių ir latvių kalbos – ne anksčiau kaip VII a. pr. Kr.

Kalba

Nuo indoeuropiečių iki baltų

Ar žinote, kad...