kalba literatūra istorija
A Ą B C Č D E Ę Ė F G H I Į Y J K L M N O P R S Š T U Ų Ū V Z Ž
 
400
1500
1600
1750
1822
1904
1988
ANTIKA
VIDURAMŽIAI
RENESANSAS
BAROKAS
APŠVIETA
ROMANTIZMAS IR REALIZMAS
XX A. LITERATŪRA
ŠIUOLAIKINĖ LITERATŪRA
LIETUVOS PROISTORĖ
 
LIETUVOS DIDVALSTYBĖS KŪRIMASIS
LDK CHRISTIANIZACIJA
LDK BAJORŲ RESPUBLIKA
LDK ABIEJŲ TAUTŲ RESPUBLIKOJE
ATR REFORMOS. VALSTYBĖS SUNAIKINIMAS
LIETUVA RUSIJOS IMPERIJOJE
MODERNIOJI LIETUVOS RESPUBLIKA
OKUPUOTA LIETUVA. SOVIETIZACIJA
ŠIUOLAIKINĖ LIETUVOS VALSTYBĖ
 
1009
1240
1387
1529
1569
1773
1795
1918
1940
1990

Kalba

Kalba > Fonetika

Fonetika

Įveskite, pavyzdžiui, į Google, Dabartinės lietuvių kalbos žodyno ar kurio internetinio Tarptautinių žodžių žodyno paiešką žodį fonetika (žodis yra graikiškos kilmės, siejamas su gr. phōnē „garsas, balsas“) arba atsiverskite Lietuvių kalbos enciklopedijos puslapį, skirtą fonetikai, pamatysite, kad beveik visur fonetika yra apibrėžiama kaip kalbotyros (lingvistikos) mokslo dalis.
Kalbos garsai, be abejo, yra sudėtingas ir daugialypis reiškinys. Tačiau klaidinga būtų įsivaizduoti, kad juos tiria tik lingvistai, o fonetika yra tik lingvistikos dalis. Taip toli gražu nėra, nes kalbos garsais domisi net kelios disciplinos. Turint tai galvoje, reikėtų kalbėti apie
fonetiką plačiąja prasme ir fonetiką siaurąja prasme.
Fonetiką plačiąja prasme galima apibrėžti kaip savarankišką tarpdalykinę (arba tarpdisciplininę) tyrimų sritį, jungiančią kalbotyrą, biologiją, fiziką (akustiką), neurologiją ir mediciną.
Fonetiką siaurąja prasme galima apibrėžti kaip minėtų atskirų disciplinų tyrimo sritį. Čia keliami savarankiški tyrimo tikslai ir naudojami atitinkami metodai. Beje, dar būtina pabrėžti, kad fonetikos ir plačiąja, ir siaurąja prasme tyrimo objektas yra tas pats – sakytinė kalba ir visi jos raiškos būdai.
Palikę nuošalyje fonetiką kaip tarpdalykinę sritį, sustokime prie fonetikos siaurąja prasme ir pažiūrėkime, kaip ją supranta lingvistai. Tačiau iš pradžių reikėtų išsiaiškinti, kas yra fonetinis procesas.
Prie kalbos garsų mes esame tiek pripratę, kad net nelabai susimąstome, jog tai gana sudėtingas reiškinys. Kalbos garsai neegzistuoja patys sau ir savaime. Jie atlieka labai svarbią funkciją – yra komunikacijos akto (arba proceso) statybinė medžiaga. Tam, kad vyktų komunikacija, būtini bent du jos dalyviai – kalbėtojas ir klausytojas. Todėl tie, kas tiria fonetinius procesus, turi išsiaiškinti, kaip kalbos garsai sukuriami, perduodami ir suprantami. Kitaip tariant, fonetinis procesas susideda iš trijų svarbiausių etapų.
Visų pirma kalbėtojas „pagamina“ garsus, o jų „gamyboje“ dalyvauja nerviniai impulsai, raumenys, kvėpavimas ir kalbos padargai. Tai artikuliacinis etapas.
Toliau jau „pagamintus“, t. y. artikuliuotus, garsus kalbėtojas paverčia akustiniais signalais ir siunčia klausytojui. Tai akustinis etapas.
Galiausiai klausytojas šiuos signalus perdirba, pasitelkęs klausą ir smegenų veiklą. Tai suvokimo (percepcinis) etapas.
Visi trys etapai yra glaudžiai susiję su šnekamąja kalba. Atsižvelgiant į juos galima išskirti toliau išvardytus kalbos garsų tyrimo aspektus.
a) Universalųjį – ką visos kalbos tarpusavyje turi bendro?
b) Specifinį kalbos – kas skiria atskiras, pavienes kalbas?
c) Specifinį kalbėtojo – kokios fonetinės ypatybės apibūdina individą?
Tačiau tai bendresnio pobūdžio dalykai. Paprastai fonetikos mokslas domisi ir kiek siauresniais klausimais. Juos nesunku suprasti pasižiūrėjus į fonetikos apibrėžimą.
Štai Lietuvių kalbos enciklopedijoje fonetikos sąvoka nusakoma taip:
1) Kurios nors kalbos garsų akustinių ir artikuliacinių savybių visuma.
2) Mokslas, tiriantis kalbos garsų funkcijas ir jų akustines bei artikuliacines ypatybes.
Taigi fonetikos tyrimo objektas yra balsiai, dvibalsiai ir mišrieji dvigarsiai, priebalsiai, kirtis, priegaidės ir intonacija, taip pat skiemuo ir garsų derinimo dėsniai. Kitaip tariant – visi kalbinės komunikacijos garsiniai aspektai.
Lingvistai savo ruožtu fonetiką skirsto smulkiau. Ji gali būti skiriama į bendrąją ir konkrečiąją. Bendroji fonetika tiria apskritai žmonių kalbai būdingus reiškinius (plg. universalųjį kalbos garsų tyrimo aspektą). Konkrečioji fonetika domisi kurios nors vienos kalbos ar tarmės garsais. Ji paprastai dar skirstoma į dvi dalis:
a) aprašomąją (arba sinchroninę),
b) istorinę (arba diachroninę).
Aprašomoji fonetika domisi tam tikro kalbos laikotarpio garsų sistema. Tai galėtų būti, pavyzdžiui, XXI a. lietuvių bendrinės kalbos garsų sistema. Tačiau sinchroniškai galima tirti ir ankstesnių laikų sistemas. Istorinė fonetika tiria garsų ir jų sistemų raidą ir kitimus. Ji remiasi raštų paminklais, lygina giminiškas kalbas ir tarmes, analizuoja įvairius garsų kitimus.
Aprašomoji (sinchroninė) fonetika dar turi tam tikrą savo poskyrį – eksperimentinę fonetiką, kuri garsų savybes tiria specialiais eksperimentiniais metodais ir prietaisais.
Tačiau fonetika nėra vienintelė lingvistinė disciplina, tirianti kalbos garsus. Šiuolaikinėje kalbotyroje kalbos garsų mokslą – fonetiką – priimta skirti į dvi dalis:
a) grynąją („siaurąją“) fonetiką,
b) fonologiją (gr.
phōnē „garsas“ + logos „mokslas“).
Kuo šios dvi disciplinos, neretai laikomos savarankiškomis, skiriasi? Grynoji fonetika tiria apskritai visus kalbos garsus ir jų požymius. Nesvarbu, ar tie garsai girdimi tiesiogiai žmogaus ausimi, ar fiksuojami tam tikrais prietaisais. Fonetika garsus tiria kaip tam tikrus fizinius (akustinė fonetika) arba fiziologinius (artikuliacinė fonetika) reiškinius. Be to, fonetikai įdomūs ir svarbūs ir atskiri, izoliuoti garsai bei jų savybės.
Tuo tarpu fonologija elgiasi kitaip. Ši disciplina paprastai apibrėžiama kaip šiuolaikinės struktūrinės kalbotyros sudedamoji dalis, tirianti kalbos garsus. Tačiau ji tiria ne visus kalbos garsus apskritai, bet tik tuos garsus ir tas jų savybes, kurie atlieka vadinamąją reprezentacinę funkciją. Šią funkciją atliekantys garsai skiria žodžius ir jų formas (kitaip tariant, turinio elementus). Taigi fonologijos objektą sudaro tik fonologiškai reikšmingi (relevantiški, t. y. galintis skirti žodžius ir formas) garsų požymiai ir skirtumai. Fonologija tiria ne fizines garsų savybes, bet garsų funkcijas ir garsų tarpusavio santykius. Fonologijoje garsai niekada netiriami izoliuoti. Visada žiūrima, kokioje pozicijoje jie yra, kas juos supa ir koks jų santykis su kitais tos pačios kalbos garsais. Fonetikos ir fonologijos skirtumą galima parodyti kad ir tokiu pavyzdžiu.
Jeigu gerai įsiklausysime, tai išgirsime, kad lietuvių kalbos žodžio
gale beveik visada ištariamas [h] tipo garsas. O žodžio pradžioje galima girdėti tam tikrą nosinį garsą [n]. Abu tuos garsus gerai rodo prietaisai. Jie puikiai girdimi atvirkščiai klausantis įrašo. Žodis atvirkštiniame įraše skamba kaip [hùdn]. Vadinasi, fonetiškai žiūrint žodis susideda ne iš dviejų, bet iš keturių garsų. Fonetikui jie visi bus įdomūs. Tačiau fonologas, kaip ir bet kuris kalbos vartotojas, čia ras tik du garsus. Jam bus visiškai nesvarbu, ar egzistuoja tie žodžio pradžios ir pabaigos garsai. Tačiau jeigu žodžio priebalsis d pasikeis į t ar s, tai iš karto atkreips fonologo dėmesį. Šiuo atveju pasikeis ne tik žodžio skambėjimas, bet – svarbiausia – ir jo reikšmė; girdėsime žodžius , . Taip pat reikšmė keisis keičiant pirmuosius priebalsius garsų junginyje aras: baras, caras, garas, karas, maras.
Šių priebalsių skirtumai bus fonologiškai reikšmingi, nes jie skiria atskirus savarankiškus žodžius.
Apibendrinant galima pasakyti, kad fonetika yra atskirų garsų ir jų savybių mokslas, o fonologija – garsų santykių mokslas.
Toliau trumpai bus aptarti svarbiausieji fonologijos terminai.
Fonema (gr.
phonēma „garsas“). Fonemos yra garsiniai kalbos elementai, atliekantys distinktyvinę (skiriamąją) funkciją. Du ar keli garsai yra skirtingos fonemos tada, jeigu juos keičiant vieną kitu bent vienoje pozicijoje pakinta arba visiškai išnyksta žodžio reikšmė, pvz.: karas : garas : baras : maras : caras; pūsti : pusti; sūnūs (dgs. vard.) : sūnus (dgs. gal.).
Alofonas (gr.
allos „kitas“ + phōnē „garsas“), arba pozicinis variantas. Alofonai yra garsiniai kalbos elementai, kurie visiškai priklauso nuo pozicijos ir neatlieka distinktyvinės (skiriamosios) funkcijos. Pvz., lietuvių kalbos dantinis priebalsis n yra vartojamas prieš balsius ir priebalsius t, d, o gomurinis priebalsis ŋ – tik prieš gomurinius k, g, plg.: namas, banda ir taŋkas, raŋka. Alofonai yra tokie garsai, kurie niekada nebūna toje pačioje pozicijoje (neįmanoma ištarti priebalsio ŋ žodžiuose namas, banda ir priebalsio n žodžiuose taŋkas, raŋka).
Fakultatyvinis variantas. Fakultatyviniai variantai yra garsiniai kalbos elementai, kurie gali laisvai keisti vienas kitą visose pozicijose. Svarbiausia tai, kad juos keičiant žodžio reikšmė nesikeičia. Kitaip tariant, fakultatyviniai variantai neatlieka distinktyvinės funkcijos ir nepriklauso nuo pozicijos. Pvz., priebalsiai
r (liežuvio priešakinis) ir ʀ (liežuvėlinis) skamba labai skirtingai, bet vokiečių, prancūzų kalbose jie yra visiškai lygiaverčiai ir kalbos vartotojams yra tas pats fonologinis elementas. Lietuvių kalboje ryškių fakultatyvinių variantų yra tarmėse. Štai Žagarės, Dūkšto, Švenčionėlių apylinkėse fakultatyviniai variantai yra priebalsiai s, š ir z, ž, pvz., višta / vista „višta“, zolė / žolė „žolė“. Pietų aukštaičių plote (Varėnos r.) fakultatyviniai variantai yra priebalsiai k, t ir d, g, pvz.: tėvas / kėvas „tėvas“, gyvas / dyvas „gyvas“. Šie priebalsiai „maišomi“ visose pozicijose ir neatlieka skiriamosios funkcijos.
Distribucija (lot.
distributio „paskirstymas“). Kiekvienas fonologinis elementas yra susijęs su tam tikru garsiniu kontekstu, kuris vadinamas pozicija. Visos pozicijos, kurias fonologinis elementas užima, sudaro jo distribuciją. Kitaip tariant, distribucija yra fonologinio elemento užimamų pozicijų visuma. Fonologinis elementas visada tiriamas ne izoliuotai, bet atsižvelgiant į jo distribuciją.
Distribucijos rūšys. Kontrastinė distribucija – ji yra tarp tokių elementų, kurie vartojami toje pačioje pozicijoje. Fonologiniai elementai, tarp kurių yra kontrastinė distribucija, yra fonemos, pvz.:
karas : garas : baras : maras : caras. Čia garsai k, g, b, m, c vartojami toje pačioje pozicijoje – absoliučioje žodžio pradžioje prieš balsį, jie atlieka skiriamąją funkciją ir yra atskiros fonemos.
Papildomoji distribucija – ji yra tarp tokių elementų, kurie vartojami tik skirtingose pozicijose. Fonologiniai elementai, tarp kurių yra papildomoji distribucija, yra alofonai, pvz.:
namas, banda ir taŋkas, raŋka. Čia garsai n ir ŋ vartojami ne toje pačioje pozicijoje, todėl negali atlikti skiriamosios funkcijos ir nėra atskiros fonemos, bet tik alofonai (poziciniai variantai).
Substitucijų testas ir minimaliosios poros. Minimaliosios poros naudojamos atliekant vadinamąjį substitucijų testą (lot.
substituto „pakeičiu“), kuriuo nustatomos fonemos, alofonai ir fakultatyviniai variantai. Testas atliekamas taip: nagrinėjami garsai keičiami tame pačiame garsiniame kontekste ir žiūrima, kaip į tokius pakeitimus reaguos kalbėtojai. Pvz., keičiame pirmąjį priebalsį žodžiuose karas : garas : baras : maras : caras. Visais šiais atvejais keisdami vieną garsą kitu gauname tokį žodį, kuris nuo ankstesniojo skiriasi tik vienu garsu, bet turi jau kitokią reikšmę. Tokie žodžiai, kurie skiriasi tik minimaliai – t. y. vienu garsu, ir turi skirtingą reikšmę, yra vadinami minimaliosiomis poromis.
Neutralizacija (lot.
neuter „nei vienas, nei kitas“). Neutralizacija vadinamas reguliarus fonemų opozicijų neskyrimas tam tikrose pozicijose. Vienose pozicijose fonemų opozicija yra aiški, tarp jų yra kontrastinės distribucijos santykis, o kitose pozicijose ta opozicija yra panaikinama. Pvz.: lietuvių kalboje minkštieji ir kietieji priebalsiai pozicijoje prieš užpakalinius balsius yra susiję kontrastinės distribucijos santykiu. Tai rodo, kad jie yra atskiros fonemos, nes atlieka skiriamąją funkciją, plg.: pliko : plikio, galu : galiu, kurti : kiurti. Tačiau žodžio gale ir prieš kietuosius priebalsius vartojami tik kietieji priebalsiai, o prieš priešakinės eilės balsius – tik minkštieji priebalsiai. Šiose pozicijose kietųjų ir minkštųjų priebalsių opozicijos nėra, ji yra neutralizuojama. Neutralizacijos pozicijoje lieka kuris nors vienas opozicijos narys – arba kietasis, arba minkštasis priebalsis.
Trumpai aptarus pagrindines fonologijos sąvokas, galima vėl grįžti prie fonetikos. Atsižvelgiant į tai, kokius kalbos garsų aspektus fonetika nagrinėja, ją galima skirstyti į artikuliacinę ir akustinę fonetiką.
Artikuliacija (lot.
articulus „narelis“) yra kalbos padargų padėtys ir veiksmai tariant garsus. Artikuliacinė fonetika (lot. articulatio < articulo „aiškiau tariu, skaidau“) nagrinėja kalbos padargų veiklą.
Garsai susidaro veikiant kalbos padargams – žmogaus organams, kuriais tariami (artikuliuojami) kalbos garsai bei jų deriniai. Visi kalbos padargai, be kalbinės, turi ir biologinę paskirtį.
Akustika yra tarpdisciplininis mokslas, tiriantis mechaninių bangų sklidimą dujose, skysčiuose ir kietuose kūnuose, įskaitant vibraciją, garsą, ultragarsą ir infragarsą.
Akustinė fonetika (lot.
akustikos „girdimasis“) tiria kalbos padargų sukeltus virpesius. Ji skirstoma į fizinę ir psichinę. Fizinė akustinė fonetika nagrinėja fizinius kalbos virpesius. Psichoakustinė fonetika tiria tų virpesių jutimą, suvokimą.
Artikuliacinės ir akustinės balsių klasifikacijos principai. Artikuliaciškai balsiai klasifikuojami pagal tam tikrų kalbos padargų veiklą. Svarbiausi klasifikacijai yra liežuvio judėjimas, burnos atvirumas, lūpų veikla ir kalbos padargų įtempimas. Atsižvelgiant į tai balsiai skirstomi pagal keturis svarbiausius požymius: 1) eilę, 2) pakilimą, 3) lūpų veiklą ir 4) trukmę bei įtempimą.
Eilė – tai horizontalusis liežuvio poslinkis į priekį arba atgal.
Pakilimas – tai vertikalusis liežuvio poslinkis aukštyn arba į žemyn. Su pakilimu susijęs ir burnos atvirumas.
Lūpos, artikuliuojant balsius, gali dalyvauti (tada jos sudedamos apvaliai ir atkišamos į priekį) arba nedalyvauti (tada jos nesuglaudžiamos apvaliai ir neatkišamos į priekį).
Trukmė ir įtempimas susijęs su kalbos padargų padėtimi. Jie gali būti mažiau pasislinkę nuo ramios padėties ir silpniau įsitempę, arba labiau nutolę nuo ramios padėties ir smarkiau įsitempę.
Akustiškai balsiai yra klasifikuojami pagal tai, kaip kalbos padargais keičiami ryklės, burnos, priešburnio ertmių tūris ir forma. Šios ertmės pakeičia balso stygų sukeltus virpesius ir suteikia balsiams individualią akustinę kokybę. Atsižvelgiant į tai, balsiai klasifikuojami pagal keturis svarbiausius požymius: 1) tembro aukštį, 2) spektro sklaidą, 3) bemoliškumą, 4) trukmę (ir įtempimą).
Garsų spektrą sudaro vadinamosios formantės – kelios ryškiai viena nuo kitos atribotos dažnių juostos, kurias lemia kalbos padargų padėtis. Garsų spektrą galima nustatyti specialiais prietaisais – spektro analizatoriais, spektrografais, apskaičiuoti kompiuterinėmis programomis. Spektro sklaida – tai pirmosios ir antrosios formantės kitimo diapozonas.
Bemoliškumas priklauso nuo lūpų veiklos ir reiškia tembro pažemėjimą (plg. muzikos terminą
bemolis – ženklas, rodantis garso pažeminimą pustoniu).
Trukmė ir įtempimas – tai artikuliacinių požymių terminai, kurių akustiniams atitikmenims pavadinti specialių terminų nėra. Čia kalbama apie balsių akustinę trukmę.
Artikuliacinės ir akustinės priebalsių klasifikacijos principai. Artikuliaciškai priebalsiai klasifikuojami pagal keturis artikuliacinius požymius: 1) oro skverbimosi būdą, 2) artikuliacijos vietą (tiksliau tariant, aktyvųjį ir pasyvųjį kalbos padargą), 3) balso stygų veiklą ir 4) palatališkumą (minkštumą).
Tariant priebalsius, iš plaučių pučiama oro srovė burnoje sutinka įvairių kliūčių ir turi kokiu nors būdu pro jas prasiskverbti. Pagal oro skverbimosi būdą priebalsiai skiriami į tris klases: 1) sprogstamuosius, 2) pučiamuosius ir 3) sklandžiuosius.
Artikuliuojant priebalsius, tam tikroje balso vamzdžio vietoje kliūtis sudaroma aktyviaisiais ir pasyviaisiais kalbos padargais. Atsižvelgiant į tai, kurie kalbos padargai sudaro kliūtį, priebalsiai yra skirstomi pagal aktyviuosius ir pagal pasyviuosius kalbos padargus.
Pagal aktyviuosius kalbos padargus skiriami: lūpiniai, liežuvio priešakiniai, liežuvio viduriniai, liežuvio užpakaliniai priebalsiai.
Pagal pasyviuosius kalbos padargus skiriami: lūpiniai, dantiniai, alveoliniai, gomurio viduriniai, gomurio užpakaliniai priebalsiai.
Balso stygų veikla lemia priebalsių duslumą ir skardumą. Pirmuoju atveju balso stygos būna prasiskleidusios ir iš plaučių pučiamas oras jų nevirpina, garsas sklinda duslus. Antruoju atveju oro srovė virpina suartėjusias balso stygas, garsas sklinda skardus.
Pagal balso stygų veiklą skiriami duslieji ir skardieji priebalsiai.
Palatališkumas (minkštumas) priklauso nuo liežuvio vidurinės dalies padėties. Vienu atveju priebalsiai tariami liežuvio vidurinei daliai pakilus prie minkštojo gomurio ir priebalsiai tariami minkštai. Kiti atveju liežuvio vidurinė dalis nepakyla prie kietojo gomurio ir priebalsiai tariami kietai.
Pagal palatališkumą skiriami minkštieji ir kietieji priebalsiai. Jie visi sudaro poras, išskyrus [j], kuris neturi kietojo atitikmens.
Lietuvių bendrinės kalbos priebalsių akustiniai požymiai labai mažai tyrinėti. Todėl išsamios akustinės priebalsių klasifikacijos nėra sudarytos.
Atsižvelgiant į akustinius požymius priebalsiai klasifikuojami pagal tembro aukštį ir pagal balsingumą.
Tembro aukštis priklauso nuo priebalsių minkštumo. Kai liežuvio vidurinė dalis pakyla prie kietojo gomurio, gerokai sumažėja burnos ertmė ir priebalsiai tariami aukštesniu tembru. Pagal tembro aukštį skiriami aukšto tembro priebalsiai ir žemo tembro priebalsiai.
Balsingumą (sonoringumą) sudaro pagrindinio tono ir ūžesių santykis. Vieni priebalsiai yra nebalsingi, nes orui skverbiantis pro kliūtis balso stygos nevirpa, o garsą, kurį oras sukelia, suvokiame kaip trenksmą, šlamesį, švilpesį. Kiti priebalsiai yra balsingi, nes balso stygos virpa ir sukelia virpesius – pagrindinį toną. Pagal balsingumą priebalsiai yra skirstomi į nebalsinguosius ir balsinguosius.
Su fonetika glaudžiai susijusi ortoepija, arba tartis (gr.
orthoepeia < orthos „tiesus, taisyklingas“ + epos „šneka“). Tai fonetikos mokslo dalis, kurios uždavinys – nustatyti tarties normas, numatyti galimus jų pažeidimus. Kitaip tariant, ortoepija – tai bendrinės kalbos fonetinių normų ir taisyklių visuma. Dažniausiai tarties normos formuojasi tos pačios tarmės pagrindu kaip ir visa bendrinė kalba. Lietuvių bendrinės kalbos tarties pagrindas yra vakarų aukštaičių kauniškių patarmė.
Siejasi su fonetika ir ortografija, arba rašyba (gr.
orthos „tiesus, taisyklingas“ + graphō „rašau“). Ortografija – tai grafinių ženklų sistema, kuria naudojantis šnekamoji, pasakyta kalba perteikiama raštu.
Turint galvoje ortoepijos (tarties) ir ortografijos (rašybos) santykį, būtina kiek išsamiau aptarti kelis susijusius terminus: garsą, fonemą, skiemenį, raidę ir grafemą.
Garsas paprastai apibūdinamas kaip mažiausia kalbos srauto atkarpa, pasikartojanti kalbos sraute. Jis yra tarties elementas. Be to, atskiras garsas maždaug atitinka vieną savarankišką fonemą. Tačiau reikia pabrėžti, kad kalbos garsai yra tik reliatyviai savarankiški, nes paprastai yra susiję ir priklauso nuo gretimų garsų. Kiekvienas kalbos garsas turi daug artikuliacinių ir akustinių požymių, tačiau tik kai kurie iš jų yra diferenciniai. Svarbu įsidėmėti, kad garsas yra susijęs su fonetika, fonologija ir ortoepija (tartimi).
Fonemà (gr. phonēma „garsas“) yra skiriamasis (fonologinis) garsinis kalbos elementas, nebesuskaidomas į mažesnius vienas po kito einančius vienetus. Kalboje fonema atlieka skiriamąją (distinktyvinę) funkciją: tomis pačiomis sąlygomis keičiant vieną fonemą kita, kinta žodžių ir pasakymų dalykinė reikšmė (plg.
karas – garas, pasaka – pasaga, pusti – pūsti, sūnūs – sūnus, kadangi /k/ ir /g/, /u/ ir /ū/ yra skirtingos fonemos).
Skiemuo yra tokia kalbos srauto atkarpa, kurios garsai (kartais ir vienas garsas – jeigu tai balsis) sudaro mažiausią artikuliacinį, akustinį ir funkcinį vienetą. Kitaip tariant, skiemuo yra garsinis atitikmuo, kurį mes suvokiame kaip mažiausią tarimo (artikuliacijos) vienetą.
Tuo tarpu raidė yra rašto sistemos vienetas, žymintis tam tikrą fonemą ar jos variantą. Norėdami šnekamąją kalbą perteikti raštu, turime žinoti, kurios raidės kuriuos garsus žymi. Raidės skirstomos į balses ir priebalses. Balsės paprastai žymi balsius, priebalsės – priebalsius. Tačiau balsė
i lietuvių kalboje gali žymėti ir priebalsio minkštumą (pvz., šaukiu, liūdnas). Visuotinai priimta žodžių rašymo taisyklių visuma yra rašyba.
Dar vartojamas ir terminas grafemà (gr.
graphē „piešinys, užrašas“). Tai mažiausias reikšminis rašto kalbos vienetas, atitinkantis garsinės kalbos vienetą – fonemą (garsiniame rašte), fonologinį skiemenį (skiemeniniame rašte) arba morfemą (ideografiniame rašte).
Reikėtų įsidėmėti, kad raidė ir grafema yra susijusios tik su ortografija (rašyba). Su raidėmis ir grafemomis susiduriame tik rašytiniame tekste. Ištarę parašytą raidę ar grafemą mes patenkame į garsinę plotmę ir susiduriame su garsu. Todėl klaidinga būtų sakyti, kad, pavyzdžiui, žodyje
dūmai tariame ilgąją raidę ū. Ištarti galima tik garsą, o parašyti – raidę ar grafemą.
Su fonetika yra susijusi ir transkripcija (lot.
transcriptio „perrašymas“). Tai kalbos elementų (garsų, fonemų) ar jos ištiso srauto (tekstų) tikslus užrašymas specialiais rašto ženklais. Transkripcija vadinama ir tų ženklų sistema.
Fonetikai rūpi ne tik pavieniai garsai ir jų savybės. Jos objektas yra ir fonetiniai procesai. Toliau bus aptariami svarbiausi lietuvių bendrinės kalbos fonetiniai procesai.
Žodžio pradžios dėsnis. Bendrinės kalbos žodžių pradžioje prieš balsį
ie yra pridedamas j, pvz.: ieško [jieško], iešmas [jiešmas]. Jotas taip pat išlieka priešdėliniuose vediniuose, sudurtiniuose žodžiuose ir įvairiuose žodžių junginiuose, pvz.: suieško [sujieško], paieškos [pajieškos], ilgaietis [ilgajietis], graži ieva [graži jieva]. Rašte pridėtinis j nežymimas, išskyrus vieną kitą žodį, pvz.: jie, jiem, Jieznas, Jiesia.
Žodžio galo dėsniai yra du: 1) bendrinėje lietuvių kalboje žodžio gale skardieji priebalsiai virsta dusliaisiais, arba suduslėja, pvz.:
kad [kat], visad [visat], tiesiog [tiesiok], daug [dauk].
Žodžio gale suduslėję priebalsiai išlieka ir tada, kai žodis prisišlieja prie kito žodžio, prasidedančio balsiu ar pusbalsiu
l, m, n, r, v pvz.: kad ateitum [kat ateitum], daug valandų [dauk valandų]. Išimtis čia tik prielinksnis , kuris prieš kitų žodžių balsius ir pusbalsius tariamas su skardžiuoju ž, pvz.: už akių [už akių], už manęs [už manęs].
Pusbalsiai
l, m, n, r žodžio gale išlieka skardūs. Rašte žodžio galo priebalsių suduslėjimas neatsispindi.
2) Bendrinėje lietuvių kalboje žodžio gale minkštieji priebalsiai virsta kietaisiais, arba sukietėja, pvz.:
gali – gal, būti – būt, bėgame – bėgam. Kietieji žodžio galo priebalsiai tariami prieš kito žodžio užpakalinius balsius ar kietuosius priebalsius, pvz.: gal ateis, bėgam namo.
Dviejų tokių pačių garsų sandūra: lietuvių bendrinės kalbos žodžių šaknyse ar kitose morfemose dviejų tokių pačių gretimų garsų (balsių ar priebalsių) nebūna. Vienodi garsai susiduria tik tada, kai viena morfema ar vienas žodis baigiasi tokiu garsu, kokiu prasideda kita morfema ar kitas žodis. Taigi bendrinės kalbos žodžiuose nėra dvigubų priebalsių – geminatų (lot.
gemino – „padvigubinu“). Geminatų naikinimas vadinamas degeminacija.
Geminatos dažniausiai susidaro, bet nėra tariamos: a) priešdėlio ir šaknies sandūroje, pvz.:
perrašė [perašė], iššoko [išoko], b) dviejų kamienų sandūroje, pvz., švarraštis [švaraštis], c) nesavarankiško ir savarankiško žodžio sandūroje, pvz.: iš šono [i šono], per rankas [pe rankas], d) dviejų savarankiškų žodžių sandūroje, pvz.: aš šoku [a šoku], vakar rodė [vaka rodė]. Priešdėliniuose vediniuose ir sudurtiniuose žodžiuose pagal morfologinį principą rašomos dvi raidės.
Dviejų, kad ir nevienodų, balsių sandūra vadinama
sambalsiu, arba hiatu (lot. hiatus „anga, praraja“). Lotyniškas terminas rodo, kad tarp tų balsių eina skiemens riba. Lietuvių kalboje hiatas galimas tik morfemų arba žodžių sandūroje. Bendrinėje kalboje, susidūrus priešdėliui ir šakniai arba dviem kamienams, hiatas paprastai nenaikinamas – tariami abu balsiai, pvz.: nuėmė [nuėmė], suošė [suošė], juodaodis [juodaodis].
Skyrelio pradžioje buvo minėta, kad fonetika plačiąja prasme yra tarpdisciplininis mokslas, jungiantis kalbotyrą, biologiją, fiziką (akustiką), neurologiją ir mediciną.
Tačiau reikia pasakyti, kad iš tikrųjų fonetika susijusi su dar daugiau disciplinų. Štai visos jos: kalbotyra, pedagogika, psichologija, fizika, medicina, informatika, informacinės technologijos, inžinerija (elektrotechnika), muzikologija. Jeigu trumpai pažvelgsime į istoriją, matysime, kad fonetika jau nuo senų senovės buvo susijusi su, šiuolaikiniais terminais tariant, tarpdalykiškumu.
Kada žmonės ėmė domėtis kalbos garsais, pasakyti nelengva, tačiau tas domėjimasis siekia labai senus laikus. Senovės Egipte ir Indijoje į kalbos garsus buvo žiūrima per mitinę-religinę prizmę. Jie buvo siejami su kvėpavimu, kuris, savo ruožtu, buvo siejamas su žmogaus dvasia. Ilgainiui, be religinių aspektų, atsirado ir fiziologinis garsų suvokimas. Pavyzdžiui, indų gramatikai suprato jų fiziologinę prigimtį ir sugebėjo aprašyti garsų tarimą (artikuliaciją) gana anksti – jau V a. pr. Kr. Dar vienas žingsnis į priekį buvo tas, kad garsui žymėti buvo sugalvoti atitinkami simboliai, taip atsirado pirmosios abėcėlės.
Antikos laikotarpiu kalbos garsai domino medikus ir gramatikus. Medikai atsidėjo fiziologinėms kalbėjimo organų studijoms – čia galima paminėti, pavyzdžiui, Hipokratą, Klaudijų Galeną, kurie tyrinėjo kalbėjimo organų anatominę sandarą. O gramatikai, greta retorikos atkreipę dėmesį ir į kalbos melodingumą, kalbos garsus siejo su muzika ir ypač su metrika.
Viduramžiais domėjimasis kalbos garsais buvo visiškai nusilpęs ir atsigavo tik Renesanso laikotarpiu. Čia kaip fonetiką galima paminėti ir Leonardą da Vinčį (Leonardo da Vinci), kuris tyrė ir svarbiausia – objektyviai pavaizdavo kalbos padargus. Tai buvo labai svarbu, nes XVI a. netrūko gryna fantazija paremtų kalbos padargų piešinių. Įdomu ir tai, kad jau 1569 m. Džonas Hartas (John Hart) viename iš savo darbų aiškiai atskyrė sąvokas
garsas ir raidė, nors, tiesą sakant, to skyrimo ilgą laiką nebuvo paisoma. XVII a. atsirado fiziologinė garsų tyrimo kryptis, kur didžiausias dėmesys buvo skiriamas garsų artikuliacijai. Preciziškai buvo aprašyta danų, ispanų, anglų, prancūzų kalbų garsų artikuliacija. Tokie tyrimai buvo tęsiami ir XVIII a. O XIX a. garsų tyrimais domėjosi ne tik fizika ir medicina, bet ir apskritai XIX a. antrojoje pusėje susiformavo mokslinė kalbos garsų tyrimo disciplina – fonetika. Įdomu tai, kad fonetikos kaip mokslo atsiradimas yra jaunesnis už paties termino paminėjimą. Terminą fonetika pirmą kartą 1797 m. pavartojo danų egiptologas Georgas Zoega (George Zoega) knygoje De origine et usu obeliscorum, norėdamas įvardyti atitinkamus hieroglifus atitinkančius garsus. Prie fonetikos kaip mokslinės disciplinos susiformavimo prisidėjo ir XIX a. pradžioje atsiradusi lyginamoji istorinė kalbotyra. Ji paskatino ir akustinius kalbos garsų tyrimus. Lyginamoji istorinė kalbotyra vis daugiau dėmesio ėmė kreipti į garsų reikšmę, stengėsi atriboti garso ir raidės sąvokas ir funkcijas. Tikraisiais fonetikos kaip mokslinės disciplinos tėvais galima laikyti fiziologus iš Vienos Ernestą Briukę (Ernst Brück), Karlą Liudviką Merkelį (Carl Ludwig Merkel) iš Leipcigo ir kalbininką Eduardą Zyversą (Eduard Sievers). Taigi galima sakyti, kad fonetika kaip mokslinė disciplina buvo sukurta bendromis garsių fiziologų ir kalbininkų pastangomis. Taigi XIX a. fonetikos mokslas suklestėjo. Svarbų vaidmenį čia atliko vadinamoji jaunagramatikių mokykla, kurie stengėsi kalbos tyrinėjimus kuo labiau objektyvizuoti ir priartinti prie gamtos mokslų tyrinėjimų. Būtent šis siekis lėmė ir eksperimentinės fonetikos atsiradimą. Jos pradininku laikomas prancūzas Žanas-Pjieras Ruselotas (Jean-Pierre Rousselot). XX a. buvo stengiamasi kuo tiksliau aprašyti ir suklasifikuoti atskirų kalbų garsus. Naujų tyrinėjimo metodų ir technikos pažangos dėka buvo galima vis tiksliau tirti anatominius ir fiziologinius garsų artikuliacijos ryšius. Tam tikras perversmas fonetikos tyrimuose įvyko XX a. pirmojoje pusėje, kada Ferdinandas de Sosiūras (Ferdinand de Saussure) pagrindė naują lingvistinę paradigmą – struktūralizmą. Ši paradigma lėmė dar vienos garsų tyrimo krypties – fonologijos – atsiradimą.
Šiuo metu fonetika (ir fonologija) glaudžiai siejasi ir praktiškai pasitarnauja informacinėms technologijoms. Be fonetikos neišsiverčia garso sintezavimo programų kūrėjai. Fonetika labai svarbi garso atpažinimo technologijų raidai. Kalbantys kompiuteriai, mobilieji telefonai, navigacijos prietaisai – viso to nebūtų be fonetikos ir fonologijos indėlio.
Ir pabaigoje galima dar priminti taikomąją fonetikos vertę ir sritis, prie kurių ji prasmingai prisideda: jau minėtos kalbos technologijos, kalbų mokymas, kalbos terapija, teismo ekspertizė (kalbėtojo identifikavimas pagal akcentą ir pan.).


Komunikacijos aktas.Kalbos padargai.

Ar žinote, kad...