Kalba
- Nuo indoeuropiečių iki baltų
- Senoji lietuvių raštija
- Lietuvių kalbos tarmės
- Kalba ir žmogus
- Kalba ir kalbėtojas
- Kalbos atsiradimo teorijos
- Kalbos kitimas ir jo priežastys
- Kalbotyra ir jos uždaviniai
- Kalbų klasifikacijos
- Kalbotyros kryptys
- Lietuvių kalbos tyrimų apžvalga ir žymiausi tyrėjai
- Komunikacijos samprata
- Kalbos funkcijos
- Kalbinį visuomenės elgesį reguliuojantys dokumentai
- Kalba ir tapatybė
- Kalba ir kultūra
- Kalba ir informacinė visuomenė
- Fonetika
- Kirčiavimas
- Leksika
- Žodžių daryba
- Rašyba
- Morfologija
- Sintaksė
- Skyryba
- Stilistika ir retorikos pagrindai
- Teksto kūrimas
- Kalbos tiriamojo darbo etapai
Kalba ir žmogus
Kalba – neatsiejama žmogaus gyvenimo dalis. Kalba mums leidžia bendrauti su kitais: dalytis mintimis, jausmais, prisiminimais. Megzdami ir palaikydami socialinius ryšius, perimame ankstesnių kartų patirtį ir sukauptą žmogaus bei pasaulio pažinimą, pasijuntame esantys vienos visuomenės, vienos tautos – unikalios ir nepakartojamos bendruomenės – dalimi, galime dalyvauti visuomeniniame-politiniame gyvenime. Tik bendraudami su kitu mes suvokiame savąjį Aš, savo individualumą, jį išreikšdami kalba ir kuriame savo kalbinę tapatybę, ir padarome ją prieinamą, pažinią kitiems, atsiveriame kitų žmonių Aš, pažįstame juos. Kalba mums suteikia galimybę išreikšti savo kūrybinį potencialą, meninius polinkius, kurti grožinę literatūrą, patirti estetinį malonumą.Tad galėtume klausti: kodėl kalbos tyrėjai sugretina ir taip tarsi atskiria dvi sąvokas kalba ir žmogus? Pats paprasčiausias atsakymas – taip norima pabrėžti, jog į kalbą galima pasižiūrėti tarsi iš dviejų taškų: kas yra kalba mums, ją vartojantiems žmonėms, ir kas kalba yra pati savaime, kaip tam tikras pažinimo objektas.
Kalbą tiriantys mokslai kelia įvairaus pobūdžio probleminių klausimų – kai kuriuos iš jų aptarsime išsamiau. Vieni jų – patys bendriausi: kas yra kalba ir kam ji reikalinga? kokios kalbos funkcijos yra pagrindinės? kaip kalba atsirado ir kaip bei kodėl ji per laiką kinta? kaip kalbą veikia visuomenė – jos kaita ir raida, o kalba – visuomenę? Kiti – kur kas konkretesni: kaip kalba priklauso nuo amžiaus, lyties, išsilavinimo? kaip tai, kur ir kada vartojame kalbą, daro poveikį tam, kaip kalbame? kaip suprantame tai, kas sakoma, kai sakomi žodžiai kartais reiškia visai ne tai, kas norima pasakyti, ir kodėl kartais, nors ir suprantame visus žodžius, bet nesuprantame, kas tuo norima pasakyti? ką reškia mokėti kalbą ir kaip galima šį mokėjimą vertinti? Ir pan.
Akivaizdu, kad toks klausimas apie kalbą ir žmogų turi vieną pagrindinę prielaidą – kalba yra ir gali būti tiriama kaip dvipusis reiškinys. Kaip tai suprasti? Kiekvienam iš mūsų kalba, visų pirma, yra tam tikras nuo žmogaus neatskiriamas reiškinys – jo bendravimo su kitais priemonė, vartojama įvairiose situacijose, besireiškianti labai įvairiais ir, svarbiausia, konkrečiais pavidalais, įvairiomis kalbos vartojimo žanrų ir stilių variacijomis, atliekanti daugybę funkcijų, prisitaikanti prie konkretaus bendravimo situacijų – kalbos vartojimo aplinkybių – ir dėl to ją atspindinti. Jau vien dėl šio gebėjimo fiskuoti kasdienius bendravimo (ir kalbos) vartojimo įvykius kalba tampa būdu pažinti ir patį žmogų, ir visuomenę.
Tačiau kalba yra ir kai kas daugiau – ji ir pati savaime yra vertingas bei įdomus mokslinio pažinimo objektas.
Greičiausiai sutiksite: nors kalba pirmiausia suvokiama kaip turinti daug apraiškų ir teikianti daug galimybių lanksčiai bei kūrybingai įvardyti nesuskaičiuojamą kiekį konkrečių ar abstrakčių objektų, aprašyti neaprėpiamą įvairovę žmogaus patirčių bei minčių, ji nėra atsitiktinė, vieno individo valios apraiška: už tos įvairovės esama dėsningumų, tam tikrų vartojimo tendencijų ir net griežtų taisyklių. Taigi atidaus tyrinėtojo žvilgsnis leidžia pamatyti kalbą ne tik kaip konkrečiomis aplinkybėmis vartojamą reiškinį, bet ir kaip sistemą, sudarytą iš įvairių posistemių ir struktūrų (galime skirti ir aprašyti jos garsus, žodžius, gramatiką ir pan.), susijusių tarpusavyje įvairiais ryšiais. Kalbą, suprantamą kaip palyginti uždarą ženklų sistemą, galima tyrinėti lyg ir atskirai nuo ją vartojančio žmogaus, atsiribojus nuo tų aplinkybių, kuriomis ji vartojama. Todėl ir sakoma, kad tokia kalba kaip sistema yra tam tikras konstruktas, dažniausiai aprašomas kaip galimi, ne esami kalbos variantai.
Tačiau į kalbą galime pasižiūrėti ir kiek kitaip – nebūtinai per dichotominę (dichotomija – kokios nors visumos padalijimas į dvi dalis) kalbos vartojimas konkrečiomis aplinkybėmis vs. abstrakti kalbos sistema perskyrą.
Visų pirma, reikia pabrėžti, kad empiriškai (empirija – išorinio pasaulio suvokimas ir pažinimas, patiriamas žmogaus jutimo organais), kasdieniškai patiriama kalba, kurią galima kaip nors fiksuoti kokioje nors laikmenoje – grafiniais ženklais popieriuje, kompiuterio ekrane (skaitmeniniu pavidalu) ar garso bei vaizdo įraše – visada yra individuali ir tam tikra prasme nepakartojama jau vien dėl to, kad ji buvo vartojama konkrečiomis (unikaliomis) aplinkybėmis ir turi to kalbos vartojimo įvykio bei jo konteksto ženklų.
Nors patys kalbiniai įvykiai ir kalbos vartojimo kontekstai yra unikalūs ir nepakartojami, asmenų vartojama kalba turi ir tam tikrų pastovių ypatybių. Vieni kalbos vartotojai panašiomis aplinkybėmis linksta vartoti vienokias kalbos teikiamas galimybes, kiti – kitokias. Galėtume teigti, kad vieno asmens kalbos pastoviųjų savybių visuma ir sudaro to asmens kalbinę tapatybę, o toks vieno kalbėtojo vartojamas kalbos variantas vadintinas idiolektu. Taigi kiek yra lietuvių kalba kalbančių asmenų, tiek yra ir lietuvių kalbos idiolektų – lietuvių kalbos atmainų. Juos sulyginę pastebėtume ne tik panašumų – juk neabejotinai pasakytume, kad jie visi kalba lietuviškai, bet rastume ir skirtumų – visi esame pastebėję: vieno kalbėtojo lietuvių kalbos variantas skiriasi nuo kito, vienas jų gali būti nepalyginamai turtingesnis, taisyklingesnis už kitą.
Tačiau tarp šių požymių bus ir tokių, kurie, nors ir reiškiasi per atskirų individų kalbą, nėra individualūs, būdingi tik vienam asmeniui. Atvirkščiai, jie tarsi parodo, kas yra būdinga tam tikros socialinės grupės kalbai. Pavyzdžiui, tam tikros kartos moksleivių kalbą galėtume apibūdinti išskyrę tam tikrą pluoštą bendrų požymių, būdingų tik jiems ir skiriančių juos, pavyzdžiui, nuo mokytojų kalbos. Tokias kalbos atmainas kalbininkai vadina sociolektais, dar kitaip – socialiniais kurios nors kalbos variantais.
Bendrų požymių turi ir tam tikroje vietovėje gyvenančių žmonių vartojama kalba. Tokius tam tikros teritorijos gyventojų bendrus kalbos požymius iš kitur kilusieji suvokia kaip tai, kas juos leidžia išskirti ir atskirti. Kalbininkai teritoriniu pagrindu besiskiriančius kalbos variantus vadina dialektais, kiti – regioniniais kalbos variantais.
Svarbu pastebėti, jog vieno ir to paties žmogaus vartojama kalba skirtingomis kalbos vartojimo aplinkybėmis keičiasi: atlikdamas vienokį socialinį vaidmenį kalbėtojas paprastai renkasi tam tikrą, jo manymu, tinkamiausią kalbos atmainą; kalbėtojas, nors ir išsaugojęs savo dialektą, gali pasirinkti bendrinės kalbos variantą, jei kalbės ne su to paties dialekto atstovu arba jei manys, jog bendravimo situacija iš jo reikalauja susitapatinti su visais bendrine lietuvių kalba kalbančiaisiais. Tačiau tai jam nesutrukdys savo kalbą nuspalvinti tuo nepakartojamu individualiu turiniu, kuris ir atspindės jo asmenybę, temperamentą, požiūrį į pasaulį, gyvenimiškąją patirtį ir pan.
Taigi kalba, visų pirma, yra mūsų tapatybės dalis – ir kaip asmens, individo, ir kaip tam tikros bendruomenės atstovo – būtent per kalbą, jos pagrindu kuriamą kultūrą ir patys susivokiame, ir tampame bendruomenės dalimi. Gal būtent dėl to, kai diskutuojama apie kalbos reikšmę žmogui, sutariama: šiuolaikiniame pasaulyje žmogus be kalbos yra tiesiog bejėgis.
