kalba literatūra istorija
A Ą B C Č D E Ę Ė F G H I Į Y J K L M N O P R S Š T U Ų Ū V Z Ž
 
400
1500
1600
1750
1822
1904
1988
ANTIKA
VIDURAMŽIAI
RENESANSAS
BAROKAS
APŠVIETA
ROMANTIZMAS IR REALIZMAS
XX A. LITERATŪRA
ŠIUOLAIKINĖ LITERATŪRA
LIETUVOS PROISTORĖ
 
LIETUVOS DIDVALSTYBĖS KŪRIMASIS
LDK CHRISTIANIZACIJA
LDK BAJORŲ RESPUBLIKA
LDK ABIEJŲ TAUTŲ RESPUBLIKOJE
ATR REFORMOS. VALSTYBĖS SUNAIKINIMAS
LIETUVA RUSIJOS IMPERIJOJE
MODERNIOJI LIETUVOS RESPUBLIKA
OKUPUOTA LIETUVA. SOVIETIZACIJA
ŠIUOLAIKINĖ LIETUVOS VALSTYBĖ
 
1009
1240
1387
1529
1569
1773
1795
1918
1940
1990

Kalba

Kalba > Leksika

Leksika

Leksika yra kalbos žodžių visuma, trumpai tariant, žodynas. O žodžius, jų parinkimą ir vartojimą tiria kalbos mokslo šaka leksikologija. Leksika yra greičiausiai kintanti kalbos sistemos dalis: dalis žodžių išnyksta (archaizmai, istorizmai), atsiranda naujų (neologizmai, arba naujadarai), nes keičiantis gyvenimui, atsiranda naujų daiktų, reiškinių arba realijų, kurias būtina kaip nors pavadinti. Dėl vartotojų bendruomenės kontaktų su kitakalbėmis bendruomenėmis, leksikoje yra nemažai skolinių (tarptautinių žodžių, vertinių, barbarizmų, semantizmų). Ypač daug tarptautinių žodžių yra mokslo ir technikos terminijoje.
Lietuvių kalbos leksika yra įvairi ir gausi. Kilmės atžvilgiu žodžiai, atsiradę lietuvių kalbos gyvavimo laikais, sudaro didžiausią jos dalį. Vieni iš šių žodžių sudaryti, naudojantis savomis žodžių darybos priemonėmis, kiti – skolinantis leksemas iš kitų kalbų. Nemaža žodžių dalis paveldėta iš indoeuropiečių (pvz.,
akis, árti, , avis, duktė, motina, sesuo) ir baltų (pvz., ąžuolas, merga, tikras, žirgas) prokalbės laikų. Per ilgus šimtmečius lietuvių šnekamojoje kalboje susiformavo labai turtinga įvairių sričių leksika. Jos pagrindu buvo kuriami ir pirmieji rašto paminklai – taip šnekamosios kalbos žodžiai tapo rašto žodžiais. Jau pirmųjų raštų autoriams teko kurtis naujus žodžius. Vieni taip atsiradę žodžiai gyvuodavo tik to autoriaus raštuose, kiti, ypač jeigu jie atitikdavo lietuvių kalbos žodžių darybos dėsnius, patekdavo į kitų autorių raštus, šnekamąją kalbą. Jau XVI a. raštuose randama naujų žodžių, tokių kaip dvasia, draugystė, atleidimas. XIX a., kai pasigirsta balsų kurti bendrinę kalbą, pirmiausia susirūpinta, kad lietuvių kalba 1) labai užteršta; 2) labai trūksta nevalstietiškų žodžių. Naujus žodžius kūrė visa to meto šviesuomenė. Daug naujadarų mums paliko Simonas Daukantas, Motiejus Valančius, Antanas Baranauskas. Dabar net sunku būtų patikėti, kad iki Baranausko nebuvo žodžių rašyba, raidė, sakinys, tarmė ir daugelio kitų, šiandien plačiai vartojamų žodžių. Veikiausiai Jono Basanavičiaus yra sukurtas ir per Aušrą išplatintas žodis laikraštis. Apskritai Aušra ir Varpas vartojo daug naujadarų, turėjo net savą naujadarų pateikimo sistemą. Varpe pirmuosius savo naujadarus paskelbė ir Jonas Jablonskis (ateitis, atvirukas, bendradarbis, degtukas, deguonis, gerovė, įspūdis, kastuvas, mokykla, mokinys, nepriklausomybė, vadovėlis ir daug kitų). Būtent Jablonskis prakalbo apie naujų žodžių kūrimo sistemą, nustatė principus, kuriems skoliniams verta kurti pakaitus, o kurie gali laisvai funkcionuoti mūsų kalboje. Daugelio šiandien vartojamų žodžių dar galima nustatyti tikslią atsiradimo datą ir autorių.
Kalbos leksika nėra vienalytė. Ją galima skirstyti pagal vartojimo sritį (pvz., mokslinė, profesinė, buitinė), vartojimo platumą (pvz., bendrieji kalbos žodžiai, tarmybės), stilistinę diferenciaciją (pvz., šnekamosios kalbos, kanceliarinių raštų leksika), žodžių reikšmę (pvz., abstrakčioji, konkrečioji leksika, antonimai, sinonimai), formą (variantai, paronimai), kilmę (iš prokalbės paveldėti žodžiai, atsiradę kalbos gyvavimo laikais), tematiką (drabužių pavadinimai, medicinos terminai). Stiliaus atžvilgiu dar išskiriama neutralioji leksika (pvz., lietuvių
septyni, eiti, medis) ir stilistiškai ribota (pvz., lietuvių poetinė – dainius, vakaris; tarminė – atvarslaivadžios; žargoninė) leksika. Su leksika susiję ir frazeologizmai.
Didžioji lietuvių kalbos leksikos dalis yra norminė, vartotina. Tačiau pasitaiko ir nevartotinų žodžių. Jų iš esmės yra trys grupės:
– nevartotinos svetimybės, kurias dar vadiname barbarizmais, kad atskirtume nuo vartotinų svetimybių;
– nevartotini vertiniai, kuriuos dar vadiname vertalais, kad atskirtume nuo vartotinų vertinių;
– netinkama reikšme pavartoti žodžiai, kuriuos kai kas vadina semantizmais.
Vartotiną leksiką geriausiai parodo
Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. Nevartotinų žodžių, pavyzdžiui, išmislas, kolioti, jame nėra, o prie labai paplitusių, pavyzdžiui, smala, muskulas, dūmoti, prirašyta ntk., t. y. neteiktina. Prie nelabai pageidaujamų yra nuoroda į geresnį, pavyzdžiui, išdukra, išdukterė, žr. įdukra; lekcija, žr. paskaita; liudininkas, žr. liudytojas; taboka, žr. tabakas.
Dabar informacija, įskaičiuojant ir žodžius, jų vartojimą, yra tokia didžiulė, kad žmogaus protas, atmintis nebegali visko aprėpti. Todėl žodynai yra nepakeičiami pagalbininkai. Pagal apimtį žodynus galima skirstyti į išsamiuosius ir atrankinius. Išsamieji paprastai yra daugiatomiai – į juos dedami visi kalboje pasitaikantys žodžiai. Kiti žodynai yra atrankiniai: vienuose surašyti bendrinei kalbai tinkami, t. y. bendrinės kalbos žodžiai, kituose – kurios nors tarmės ar žymaus rašytojo raštų, trečiuose – tarptautiniai žodžiai, ketvirtuose – tam tikrų sričių terminai ir t. t. Jau yra beveik visų mokslo ir meno sričių (matematikos, fizikos, medicinos, muzikos...) lietuviški terminų žodynai. Šiuos žodynus kuria patys tos srities specialistai. O kalbininkai tik pataria, nurodo, kuris terminas geriausiai atitinka kalbos sistemą. Pagal žodžių išdėstymo tvarką žodynai paprastai būna abėcėliniai – žodžiai dedami abėcėlės tvarka, nes taip lengviausia juos surasti. Tačiau pasitaiko ir atgalinių, kur žodžiai dedami abėcėlės tvarka pagal žodžio galo raides, arba dažninių, sudarytų pagal žodžių dažnumą. Teminiuose žodynuose žodžiai ir jų junginiai grupuojami pagal reikšmių artimumą. Žodžiai gali būti atrenkami pagal epochą, taigi, be dabartinės kalbos, esti ir istorinių žodynų. Žodynus galima skirstyti pagal turinį: vieni žodynai yra lingvistiniai, kiti – enciklopediniai, kuriuose aiškinami ne patys žodžiai, o jų žymimos sąvokos. Žodynai gali būti skirstomi ir pagal kalbų kiekį: be vienkalbių, būna dvikalbių ar net keliakalbių žodynų, skiriamų vertėjams ar šiaip norintiems išmokti kitų kalbų. Kad tokių žodynų reikia, suvokta jau seniai. Lietuviškų žodynų istorija prasideda kaip tik nuo trikalbio lenkiškų, lotyniškų ir lietuviškų žodžių žodyno, kurį parengė ir apie 1620 m. išleido Konstantinas Sirvydas. Dabar, kai šalių bendravimas suintensyvėjęs, turime savo kaimynų (rusų, lenkų, latvių) ir visų svarbesnių Vakarų Europos kalbų dvikalbius žodynus.
Bendrinės lietuvių kalbos žodynas bus norminis. Jame nebus neteiktinų žodžių ir reikšmių. Tačiau šią leksikos dalį planuojama atskirai pateikti kaip žodyno priedą. Tokiu būdu kai kurie daugiareikšmiai žodžiai bus suskaidyti: norminės jų reikšmės bus pateiktos pačiame žodyne, o taisytinos jo priede. Bendrinės lietuvių kalbos žodynas apims visą bendrinės kalbos leksiką.
Savotišku klaidų žodynu galima laikyti
Kalbos praktikos patarimus. Čia abėcėlės tvarka surašyta ir pataisyta viskas, kas kalboje pasitaiko negera: nevartotini žodžiai ir posakiai, netinkamos jų reikšmės. Šis žodynas kartu yra ir žinynas, nes jame aptariami ir pavojingesni gramatikos dalykai: giminė, skaičius, laipsnis, kiekvienas linksnis ir pan.
Neteiktini leksikos atvejai įtraukti į Didžiųjų kalbos klaidų sąrašą (patvirtintas 1997 m. gruodžio 18 d.) – vieną žinomiausių Kalbos komisijos nutarimų. Darantys tokių klaidų, kaip ir nesilaikantys kitų Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nutarimų, rizikuoja būti nubausti Valstybinės kalbos inspekcijos 300–1500 litų bauda pagal Administracinių teisės pažeidimų kodeksą. 2010 m. Kalbos komisija nutarė leksikos atitikmenis visuomenei teikti per rekomendacijas. Tęstinis Svetimžodžių atitikmenų sąrašas rengiamas vadovaujantis Svetimžodžių keitimo lietuviškais atitikmenimis tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. lapkričio 6 d. nutarimu. Sąraše teikiami naujųjų svetimžodžių atitikmenys: lietuviški žodžiai, pvz.,
outletasišparduotuvė, arba žodžių junginiai, pvz., longbordasilgoji riedlentė, jei tokių nėra – adaptuotos, t. y. prie lietuvių kalbos sistemos fonetiškai ir morfologiškai pritaikytos, svetimžodžių formos, pvz., tortillatortilija. Į sąrašą traukiamos ir tos palyginti seniai vartojamos adaptuotos svetimžodžių formos, kurių dar nėra leksikografiniuose šaltinuose arba kurių rašyba ar kirčiavimas tuose šaltiniuose įvairuoja. Taigi šiuo sąrašu stengiamasi užpildyti ir iš seniau vartojamos leksikos norminimo spragas. Siūlymus dėl svetimžodžių atitikmenų Kalbos komisija stengiasi grįsti ne tik bendrinės kalbos normų tradicijomis, bet ir šnekamosios bei rašomosios kalbos polinkiais, todėl kai kurie sąraše teikiami žodžiai dvejopai kirčiuojami (kirčiavimo gretybės teikiamos skliaustuose) ir nevienodai rašomi (rašybos gretybės atskiriamos kableliais). Greta kai kurių adaptuotų atitikmenų siūlomi ir vartosenoje su jais konkuruojantys lietuviški žodžių junginiai, pvz., brusketa, itališkas skrebutis; gaspačas, ispaniška trintinė. Nors adaptuotos formos ir aprašomojo žodžių junginio reikšmė sutampa tik iš dalies, vartosenoje tokia konkurencija yra įprasta: vieni kalbos vartotojai, kliaudamiesi kultūriniu auditorijos išprusimu, renkasi adaptuotą atitikmenį (egzonimą), antri – aprašomąjį žodžių junginį, atskleidžiantį mažai žinomos sąvokos prasmę, todėl suprantamesnį plačiajai auditorijai. Treti šiuos variantus teikia greta. Leksikos skolinimasis yra ilgas ir sudėtingas procesas, jo galutinių rezultatų iš anksto neįmanoma numatyti: kurie iš šiame sąraše teikiamų atitikmenų paplis, o kurie kalbos vartotojų bus pakeisti kitais, jiems priimtinesniais, parodys laikas.

Ar žinote, kad...