kalba literatūra istorija
A Ą B C Č D E Ę Ė F G H I Į Y J K L M N O P R S Š T U Ų Ū V Z Ž
 
400
1500
1600
1750
1822
1904
1988
ANTIKA
VIDURAMŽIAI
RENESANSAS
BAROKAS
APŠVIETA
ROMANTIZMAS IR REALIZMAS
XX A. LITERATŪRA
ŠIUOLAIKINĖ LITERATŪRA
LIETUVOS PROISTORĖ
 
LIETUVOS DIDVALSTYBĖS KŪRIMASIS
LDK CHRISTIANIZACIJA
LDK BAJORŲ RESPUBLIKA
LDK ABIEJŲ TAUTŲ RESPUBLIKOJE
ATR REFORMOS. VALSTYBĖS SUNAIKINIMAS
LIETUVA RUSIJOS IMPERIJOJE
MODERNIOJI LIETUVOS RESPUBLIKA
OKUPUOTA LIETUVA. SOVIETIZACIJA
ŠIUOLAIKINĖ LIETUVOS VALSTYBĖ
 
1009
1240
1387
1529
1569
1773
1795
1918
1940
1990

Kalba

Kalba > Senoji lietuvių raštija

Senoji lietuvių raštija

Pradžių pradžia. Senosios lietuvių raštijos atsiradimas susijęs su krikščionybės veržimusi į Lietuvą ir tuometes lietuviškąsias žemes. Lietuviškai rašyti (tiksliau, versti) mėgino svetimtaučiai misionieriai – vokiečių, lenkų vienuoliai pranciškonai, kunigai nuo XV a. pabaigos, XVI a. pradžios.
Žymusis lietuvių kalbos istorikas profesorius Zigmas Zinkevičius mano, kad pagrindinės krikščionių maldos galėjo būti išverstos jau XIV a., karaliui Mindaugui priėmus krikštą. Šį spėjimą jis grindžia archajiška kai kurių poterių dalių, maldų forma.
Kodėl gi mūsų raštija tokia vėlyva? O gal būta ir ikikrikščioniškųjų lietuviškų tekstų?
XIX a. pabaigoje romantikai Jonas Basanavičius, istorikas Teodoras Narbutas ir kiti, taip pat kai kurie XX a. mokslininkai lietuviškų įrašų ieškojo įvairiose monetose, ant šventųjų akmenų, archeologiniuose radiniuose, senosiose kronikose. Tačiau jų paieškos rezultatai buvo bevaisiai. Paslaptingi ženklai ant akmenų ar kitų daiktų veikiausiai buvo tam tikri mnemotiniai (įsiminimo) ženklai (nuosavybei pažymėti, daiktams, laikui skaičiuoti), o kronikų pateikti duomenys – netikslūs ir nepatikimi.
Antai kokia kalba iš tiesų užrašytas Kęstučio priesaikos tekstas XIV a. vengrų kronikoje, neaišku iki šiol. Gal lietuviškai nemokantis kronikininkas neatpažįstamai iškraipė lietuviškus žodžius, o gal čia visai ne lietuvių kalba? Tuo įsitikinti galite ir patys, žodžiai (tarti aukojant jautį) kronikoje užrašyti taip: „Rogachina roznenachy gospanany“. Įvairių mokslininkų bandymai perskaityti šį tekstą nėra įtikinantys: Kazimiero Jauniaus, Kazimiero Būgos nuomone, čia turėta galvoje „Rėg aki naruosn en aki guos o panani“, t. y. „žiūrėk į mūsų sielas ir į jautį, o Viešpatie“, o Albino Jovaišo – „Rūgoki norus nenokijančius / nenokijus poną“, t. y. „bauski norus [tų], kurie neseka Viešpačiu“.
Ir šiais laikais internetinėse erdvėse apstu bandymų spekuliuoti šia tema, bandyti perskaityti vadinamosios prūsų Vaidevučio vėliavos „runas“ lietuvių kalba ir panašiai. Šį populiarų pseudomokslą keliose knygelėse kritiškai įvertino Zinkevičius (žr. jo
Istorijos iškraipymai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004; Lituanistikos (baltistikos) mokslas ir pseudomokslas, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2006).
Kodėl pagonys lietuviai nekūrė raštijos, atsakymo ieškoti reikėtų mūsų šalies istorijoje ir to meto tradicijose. Oficiali Europos rašto kalba ilgą laiką buvo lotynų kalba. Taigi mūsų šalies valdovai taikėsi prie Europos madų, be to, savo valstybės dokumentams pasirinko rašto tradiciją jau turinčią kanceliarinę rytų slavų kalbą (kartais vadinamą rutėnų ar rusėnų kalba), kuri buvo paplitusi dalyje Lietuvos didžiosios kunigaikštystės žemių. Kaip rodo kitų kalbų raštijos istorija, būtent valstybės kanceliarija yra pagrindinis raštijos tradicijos formuotojas. Tad mūsų valstybės pasirinkimas ugdė ne lietuvių kalbą. Lietuvių kalbos prestižo stoka lėmė ir tai, kad nuo XVII a. valstybės dokumentų kalba tapo lenkų kalba.
Raštijos formavimasis XVI–XVII a. Rašomosios kalbos variantai. Taigi lietuvių raštijos daigai radosi krikščioniškoje terpėje. XVI a. pradžioje jie formavosi lietuviškose LDK žemėse. Vėliau, nuo XVI a. vidurio, pasikvietus keletą šviesuolių iš Lietuvos lietuviški tekstai imti kurti Mažojoje Lietuvoje. Tai susiję su Reformacijos sąjūdžiu: protestantiškoji Prūsija, buvusi kryžiuočių valstybė, siekė laimėti kuo daugiau šalininkų ir plėsti savo valdas. Tam labai tiko knygos vietinėmis kalbomis. Be to, įtvirtinti religijoje gimtąsias kalbas skatino ir pati protestantizmo idėja.
Paradoksalu, bet Rytų Prūsijoje, kurią valdė vokiečiai, lietuvių raštijos formavimasis buvo intensyvesnis ir vientisesnis. Būtent čia XVI a. viduryje išspausdinta pirmoji knyga lietuvių kalba, taip pat ir vėliau buvo rengiama daug svarbių bei kalbos požiūriu kokybiškų veikalų, o XVII a. pasirodė ir pirmoji lietuvių kalbos gramatika. Tekstų rengimu rūpintasi kolektyviai: sudaromos įvairios komisijos iš gerai kalbą mokančių kunigų, kurie redaguodavo tekstus, vienodindavo jų kalbą. Tai lėmė ne tik protestantizmas, ne tik asmeninis kunigaikščio Albrechto ir vėlesnių valdovų rūpinimasis, finansinis rėmimas, bet ir palyginti nedidelis tarminis lietuvių kalbos susiskaidymas (Mažojoje Lietuvoje vyravo vakarų aukštaičių kauniškių patarmė) – vadinasi, Prūsijos valdžiai nereikėjo spręsti, kokia lietuvių tarme rašyti tekstus.
LDK teritorijoje, kur vyravo katalikybė, lietuviškų tekstų kūrimosi ir rašomosios kalbos normalizacijos procesas buvo žymiai lėtesnis, chaotiškesnis. Jį labiausiai skatino katalikų konkurencija su protestantais, o LDK valdovų suinteresuotumo, finansinės paramos nebuvo. Tai buvo įtakingesnių pavienių žmonių (kunigų, vyskupų) iniciatyva. Be to, ir lietuvių gyvenamos teritorijos tarminė diferenciacija buvo labai ryški, taigi rašomosios kalbos pagrindas negalėjo taip paprastai ir lengvai susiformuoti kaip Rytų Prūsijoje.
Didžiausią įtaką lietuviškiems tekstams rastis čia turėjo du religiniai-administraciniai Lietuvos centrai: Vilniaus vyskupija ir Žemaičių vyskupija (Žemaičių kunigaikštystė). Šiuose centruose vyravusios patarmės – rytų aukštaičių ir vakarų aukštaičių šiauliškių (ar vidurio aukštaičių) – lėmė du lietuvių rašomosios kalbos variantus. Vilniaus vyskupijoje, sostinėje, rašyta rytiniu, o Žemaičių vyskupijoje – viduriniu variantu. XVI–XVII a. Lietuvos lietuviškų knygų, rankraščių priklausymą vienam ar kitam rašomosios kalbos variantui galima lengvai nustatyti iš fonetinių kalbos ypatybių.
Vidurinio varianto bruožai gana artimi mūsų dabartinei bendrinei kalbai, tačiau skiriasi garso
l tarimu prieš tam tikrus balsius ir jo grafiniu žymėjimu. Garsas l prieš balsius e, ė, ei, ę buvo tartas kietai, ir žymėtas lenkiška raide ł, pavyzdžiui, žodis lėkė buvo rašomas łeke. Be to, nosiniai balsiai ą, ę, į, ų buvo tariami su nosiniu rezonansu, taigi skambėjo panašiai kaip an ar on, en, in, un, nors tam tikrais niuansais nuo mums dabar įprastų dvigarsių skyrėsi. Tekstuose dažniausiai buvo žymimi nosiniai ą, ę (į, ų – rečiau), tik vietoj raidės lankelio buvo dedamas brūkšnelis: a̷, e̷, i̷, u̷.
Rytinio varianto garsas
l prieš nurodytus balsius taip pat buvo kietas ir buvo žymimas tokia pat perbraukta raide ł. Nuo vidurinio varianto rytinis skyrėsi tuo, kad jam faktiškai nebuvo būdingi dvigarsiai an, am, en, em (kai kurie iš jų turėti tik tam tikrose kaitymo galūnėse): an, am buvo virtęs un, um, o en, emin, im, pavyzdžiui, dungus „dangus“, pinki „penki“. Vietoj nosinių buvo ilgieji balsiai, tačiau jie su dabartinės bendrinės kalbos balsiais sutapo tik iš dalies – ą, ų virto ū, o ę, į – ilguoju y (ī). Tekstuose jie dažniausiai žymėti tiesiog i ir u, pavyzdžiui, musto, t. y. mąsto, kisti, t. y. kęsti. Be to, kai kuriuose tekstuose buvo dzūkavimo atvejų: trecias „trečias“, priciks „pritiks“.
Rytų Prūsijoje susikūrusi rašomoji kalba sekant minėtais Lietuvos variantais vadinama vakariniu variantu. Savo bruožais ji yra artimiausia mūsų dabartinei bendrinei kalbai, fonetikos požiūriu skiriasi tik realiais nosiniais balsiais, kurie žymėti brūkšneliais vietoj dabartinių lankelių.
Taigi lietuvių gyventose žemėse XVI–XVII a. rašyta trimis rašomosios kalbos variantais. Jie skyrėsi ne tik savo fonetika, bet ir tam tikrais kitais kalbos bruožais – morfologija, sintakse, leksika. Tačiau lyginant su fonetiniais skirtumais jie buvo ne tokie reikšmingi. Štai rytiniame ir viduriniame variante buvo įdomios veiksmažodžių esamojo laiko formos
rodžia, t. y. rodo, mokia, t. y. moko. Rytinis variantas turėjo specifinį jungtuką adunt, t. y. idant. Vakarinio varianto tekstuose būta ypač daug archajiškų formų: veiksmažodžių būtojo kartinio laiko formos pasveikinojo „pasveikino“, artinojosi „artinosi“, varginojo „vargino“, būtojo dažninio laiko formos būlavau „būdavau“, ateilavo „ateidavo“, atsakydlavo „atsakydavo“, reti jungtukai angu „arba“, jeng „jeigu, jei“, neng „negu“, prieveiksmiai dienunta „kurią nors dieną“ ir kt. Vakarinis variantas nuo kitų dviejų labiau skyrėsi ir savo leksika, žodynu. Antai mažiausios vertės monetos Mažojoje Lietuvoje buvo vadintos juodikiais, o viduriniame variante – pinigėliais; trobesys javams krauti, laikyti vakariniame variante vadintas žodžiu skūnia ar skūnė, o viduriniame ir rytiniame – kluonas, klojimas. Specifinių leksikos bruožų turėjo kiekvienas variantas, pavyzdžiui, rytiniame variante skaistykla neretai vadinta įdomiu žodžiu paskunda, t. y. paskanda, o viduriniame variante vartotas skolinys (slavizmas) čysčius.
Kad tam tikras rašomosios kalbos varianto normas to meto raštų kūrėjai suvokė sąmoningai, rodo XVII a. Saliamono Slavočinskio giesmyno kalba. Giesmes Slavočinskis vertė, kūrė gimtąja pietų žemaičių patarme. Vėliau pats autorius ar kitas žmogus jų kalbą specialiai perdirbo pagal vidurinio varianto bruožus, suaukštaitino, nepaisydamas giesmių rimo. Žinoma, kai kas liko nepastebėta, prasprūdo pro aukštaitintojo akis. Palyginkite vieną giesmės priegiesmį: pagal varianto normas nepertvarkytą prasprūdusį „Hey vyna, tokio vyna, nebuva dar
šiandyna“ (rašyba bei skyryba sudabartinta) ir vyraujantį pertvarkytą „Hey vyna tokio vyna nebuva dar šiandieną“.
Vėliau, XVIII a., rytinis rašomosios kalbos variantas sunyko. Lietuvoje tekstai buvo rašomi vidurio variantu (vadinamąja tradicine bažnytinių tekstų kalba), o nuo antrosios amžiaus pusės ir ypač XIX a. ėmė rastis tekstų, rašytų vien tam tikra šnekta, tarme. Ypač daug būta žemaitiškų tekstų. Mažojoje Lietuvoje buvo rašoma pagal vakarinio varianto normas. Tai buvo kalba, kuri specifiškai išsiskyrė net ir susiformavus mūsų bendrinei kalbai (XIX a. pabaigoje), besiremiančiai iš esmės ta pačia (vakarų aukštaičių kauniškių) patarme.
Būdingesni XVI–XVII a. tekstų kalbos bruožai. Sklaidant XVI–XVII a. tekstus akis labiausiai užkliūva už neįprasto, įmantraus jų šrifto. Visos minėto amžiaus lietuviškos knygos buvo spausdintos lotyniškuoju gotikiniu stiliumi. Tai vėlyvi gotikiniai šriftai – švabacheris (švabachas) ir fraktūra. Tuo metu jie buvo paplitę Vokietijoje, Prancūzijoje, Vidurio Europoje. Gotikiniais šriftais iki XX a. vidurio (iki pat Rytų Prūsijos sunaikinimo po Antrojo pasaulinio karo) buvo spausdinamos visos Mažosios Lietuvos knygos. Lietuvoje laužytasis gotikinis šriftas nuo XVIII a. vidurio buvo pradėtas keisti mums įprastesnio apvalesnio antikvinio stiliaus šriftais. Taip nuo XVIII a. pabaigos ėmė formuotis savotiška opozicija tarp Lietuvos katalikiškų ir Mažosios Lietuvos protestantiškų knygų. O štai lietuviški rankraščiai gana anksti net ir Mažojoje Lietuvoje imti rašyti antikva – jau XVI a. pabaigoje.
Jei nepaisytume rašmenų stiliaus, senųjų lietuviškų tekstų raidės buvo iš esmės tokios pat kaip ir dabar. Kaip ir daugelio Europos kalbų, mūsų raidyno pagrindas buvo ir yra lotynų kalbos alfabetas. XVI–XVII a. skyrėsi tik specifinių lietuviškų garsų, tokių kaip ilgieji
ī, ū, ė, dvibalsio uo, nosinių balsių, priebalsių š, ž, č, dž žymėjimas. Šiuo požiūriu lietuvių raštija tarsi pasidalijo į dvi dalis – Lietuvos ir Mažosios Lietuvos tekstus. Lietuvos tekstų kūrėjai dažniausiai rėmėsi lenkų rašybos tradicija (a̷, e̷, sz, ś, ż, ż, ć, cz, priebalsių minkštumo žymėjimas su minkštumo ženklu i), o Mažosios Lietuvos – ir vokiečių, ir lenkų rašybos tradicija (sch, a̷, e̷, sz, ś, ż, ż, ć, cz). Tiesa, tiek Lietuvos, tiek Mažosios Lietuvos veikėjai neretai sekė ir klasikinių kalbų rašmenimis, ir ypač tolesnės, bet tuo metu įtakingos čekų (husitų) rašybos naujovėmis (jos, beje, veikė ir lenkų rašybą). Antai Martynas Mažvydas, Mažosios Lietuvos tekstų kūrėjas, tačiau prieš tai gyvenęs ir mokęs Vilniuje, dvibalsiui uo žymėti pritaikė čekiškąją dviaukštę ů. Ji Rytų Prūsijos lietuviškose knygose gyvavo iki XX a. vidurio. Šią raidę iš vakarinio varianto perėmė ir Mikalojus Daukša, XVI a. pabaigos vidurinio varianto atstovas. Dabartinę raidę uo pirmasis pradėjo vartoti Konstantinas Sirvydas, XVII a. rytinio varianto atstovas. Beje, ir dabartinėje abėcėlėje turime čekiškų raidžių – tai š, ž ir č, mūsų knygose jos imtos vartoti tik XIX a. antroje pusėje. Iš visų XVI–XVII a. veikėjų daugiausia įvairių rašybos idėjų turėjo įtakingas Mažosios Lietuvos veikėjas Danielius Kleinas (be visų kitų naujovių, įdiegęs į rašybą raidę ė) ir jau minėtas Mikalojus Daukša (nosinius į ir ų pagal lenkų a̷, e̷ pradėjęs žymėti brūkšneliais – i̷, u̷ ; gaila, kad daugelis jo vartotų įdomių raidžių vėlesnių autorių buvo nebeperimtos).
Dar vienas neįprastas kelių senųjų mūsų tekstų bruožas yra kirčio ženklai – dažniausiai jais žymėta žodžių kirčio vieta. Tekstai buvo kirčiuojami dėl praktinių sumetimų – svetimkalbiams kunigams šitaip norėta palengvinti pamokslų ar kitų religinių tekstų viešą skaitymą.
Iš senųjų tekstų morfologijos minėtini šalia įprastinio vietininko esantys kiti įdomūs senoviniai vietininkai:
sūnauspi „(judėti, eiti) prie sūnaus“, manęsp(i) „(judėti, eiti) prie manęs“, motinaip „(būti) prie motinos“, kuriampi „(būti) prie kurio“, danguna „į dangų“, tosna „į tas“. Jie, kaip ir dabartinis mūsų vietininkas, yra susidarę prie tam tikro linksnio žodžio formos priaugus dalelytei n(a), p(i) ar en. Šie vietininkai, kurie vadinami postpoziciniais, dabartinėje kalboje vartojami labai retai, dažniau pasitaiko tik tokios formos kaip mokyklon, darban. Paminėtinas ir daugiskaitos naudininkas, kuris turėjo ilgesnę nei dabar galūnę: amžinamui „amžinam“, antramui „antram“, jamui „jam“. Vakarinio, vidurinio ir seniausiuose rytinio varianto tekstuose vartojamos mums visai neįprastos tariamosios nuosakos formos su priesaga b: ateitumbei „ateitumei“, darytumbime „darytumėme“, gyventumbite „gyventumėte“, kai kurių veiksmažodžių esamojo laiko formos su savitomis galūnėmis, pavyzdžiui, demi „dedu“, desi „dedi“, dest „deda“, raust „rauda“, duost „duoda“ ir kt. Ypač archajiški buvo vadinamieji enklitiniai įvardžiai mi „man, mane“, ti „tave, tau“, pvz., griekai mi kankina „nuodėmės mane kankina“, dalyviai santis „esantis“, entis „einantis“.
Senuosiuose tekstuose vartota nemaža mums dabar nebepažįstamų archajiškų žodžių, savo kilme siekiančių indoeuropiečių prokalbės ar vėlesnius laikus, pavyzdžiui,
ašva „kumelė“, vetušas „senas“, nepuotis „vaikaitis“, avynas „dėdė“, priesakis „priešas“, penukšlas „penas, maistas“, apypenai „nuodai“, keltuva „galvijas; banda, galvijai“, pekus „banda, gyvuliai“. Kai kurių žodžių yra išlaikytos senesnės reikšmės nei dabar, pavyzdžiui, bernas „vaikas“, dvėsti „kvėpti“. Seniesiems mūsų tekstams būdinga ir skolinių, kalkių gausa. Ypač daug vartota tų skolinių, kurie ateidavo iš slavų kalbų arba per jas iš tolimesnių kalbų: afiera „auka“, griekas „nuodėmė“, vieryti „tikėti“, slūžyti „tarnauti“, bliūdas „dubuo“, kopūstas „kopūstas“, burokas „burokas“, levas „liūtas“, pečėtis „antspaudas“, storasta „seniūnas“ ir kt.
Senųjų raštų variantai.Svarbiausių raštų paminklų kūrimo vietos.Svarbiausių raštijos kūrėjų gimimo vietos.

Ar žinote, kad...