kalba literatūra istorija
A Ą B C Č D E Ę Ė F G H I Į Y J K L M N O P R S Š T U Ų Ū V Z Ž
 
400
1500
1600
1750
1822
1904
1988
ANTIKA
VIDURAMŽIAI
RENESANSAS
BAROKAS
APŠVIETA
ROMANTIZMAS IR REALIZMAS
XX A. LITERATŪRA
ŠIUOLAIKINĖ LITERATŪRA
LIETUVOS PROISTORĖ
 
LIETUVOS DIDVALSTYBĖS KŪRIMASIS
LDK CHRISTIANIZACIJA
LDK BAJORŲ RESPUBLIKA
LDK ABIEJŲ TAUTŲ RESPUBLIKOJE
ATR REFORMOS. VALSTYBĖS SUNAIKINIMAS
LIETUVA RUSIJOS IMPERIJOJE
MODERNIOJI LIETUVOS RESPUBLIKA
OKUPUOTA LIETUVA. SOVIETIZACIJA
ŠIUOLAIKINĖ LIETUVOS VALSTYBĖ
 
1009
1240
1387
1529
1569
1773
1795
1918
1940
1990

Kalba

Kalba > Sintaksė

Sintaksė

Sintaksės sąvoka. Žodis sintaksė yra kilęs iš senosios graikų kalbos žodžio syntaxis, reiškiančio sudarymą, sutvarkymą, rikiavimąsi ir iš pradžių vartoto kaip kariuomenės terminas. Šiuo metu terminu sintaksė reiškiamos dvi sąvokos: 1) kalbos gramatinės sandaros viena iš dalių; 2) kalbotyros mokslas, tiriantis kalbos sistemos sintaksinę gramatikos dalį.
Sintaksė kaip kalbos gramatinės sandaros dalis. Kalbos gramatinė sandara susideda iš dviejų dalių: morfologijos ir sintaksės. Kitaip negu morfologija, kuri apima morfemas ir žodžių formas kaip visumą bei tų formų paradigminius ir hierarchinius santykius, kalbos sintaksę sudaro žodžių formų sintagminiai (linijiniai) santykiai, žodžių junginiai kaip žodžių formų, susijusių tais santykiais, rezultatas, sakiniai (taip pat ir sudėtiniai) – jų struktūrinės schemos (modeliai) ir šių schemų realizavimo šnekoje (tekste) taisyklės.
Sintaksė kaip gramatikos mokslo dalis. Gramatika yra mokslas, tiriantis kalbos gramatinę sandarą. Kitaip negu morfologija („formų mokslas“), kuri analizuoja žodžių morfeminę sandarą, jų formas ir paradigminius santykius, sintaksė („santykių mokslas“) kaip gramatikos dalis įvairiais aspektais nagrinėja žodžių tarpusavio santykius, žodžių junginius, sakinį (sakinio dalis, sakinių tipus, taip pat ir sudėtinius sakinius). Šiuo metu sintaksei vis labiau rūpi ir tekstas, sakinių sąsajos jame.
Morfologija ir sintaksė kartu sudaro gramatikos mokslą, taigi yra glaudžiai susijusios (šiuo metu jų dažnokai net nenorima skirti). Žinoma, be minėtų žodžių tarpusavio santykių, žodžių junginių ar sakinių sudarymo taisyklių, sintaksei rūpi ir žodžio formos, bet tik tiek, kiek jos gali atlikti tam tikras sintaksines funkcijas.
Pagrindinės sintaksės sąvokos, smulkiau apžvelgiamos toliau, yra žodžių junginys, sakinys (tiesioginis, skatinamasis ir klausiamasis; išplėstinis ir neišplėstinis; vienanaris ir dvinaris; asmeninis ir beasmenis; pilnasis ir nepilnasis; vientisinis ir sudėtinis), sakinio dalys (pagrindinės – veiksnys ir tarinys; antrininkės – papildinys, aplinkybės ir pažyminys), įterpiniai, kreipinys, tiesioginė ir netiesioginė kalba.
Sintaksės objektas. Mažiausias rišlios kalbos vienetas, komunikacijos (bendravimo) ir kalbinio minties įforminimo vienetas yra sakinys. Sakinys yra ir svarbiausias sintaksės objektas. Sakinį analizuoja ir daugelis kitų mokslų (logika, semiotika, komunikacijos teorija, kalbos kultūra, stilistika, iš dalies ir fonetika, leksikologija, filosofija, psichologija).
Be sakinio, kaip pagrindinio vieneto, sintaksė tiria ir kitus sintaksinius vienetus. Juk sakinys gali būti įvairiai skaidomas į smulkesnius vienetus: pvz., vienu atžvilgiu –
žodžių junginiais, kitu – sakinio dalimis. Sintaksiniai vienetai susiję ir su žodžių formomis – sintaksėje žodžių forma aptariama jos galėjimo jungtis su kitais žodžiais, jos junglumo, arba valentingumo (galėjimo jungtis su kitais žodžiais) atžvilgiu. Į sintaksės objektą taip pat įtrauktini sudėtinis sakinys ir tekstas.
Šiuo metu, kaip minėta, vis dažniau imama kalbėti apie teksto sintaksę, taigi tekstas pripažįstamas sintaksės vienetu. Juk sakiniai tekste vienas kitą veikia, kiekvienas sakinys yra priklausomas nuo konteksto. Tekstą sudaro sakinių sąsaja, taigi svarbu tirti ir suvokti sakinių sąveikas tekste, teksto sudarymo principus. Tekste aiškiau išryškėja jį sudarančių sakinių bruožai, lengviau nustatyti jų įvairovę (vientisiniai jie ar sudėtiniai, pilnieji ar nepilnieji), paaiškinti sakiniuose esančių siejamųjų žodžių (dalelyčių, jungtukų, įvardžių) funkcijas. Tekstas padeda atpažinti ir nustatyti sakinio dalis, rasti sakinio temą ir remą.
Sintaksės ryšys su kitais mokslais. Kaip minėta, per žodį, žodžio formas sintaksė glaudžiai susijusi su morfologija. Kalbos dalys – tiek savarankiškosios, tiek tokios kaip prielinksniai, jungtukai, dalelytės – juk yra aptariamos morfologijoje.
Per žodį kaip simbolį, žodžio reikšmes sintaksė susijusi
su leksikologija. Leksinės reikšmės tiesiogiai lemia žodžių, pvz., veiksmažodžių, sintaksinę apsuptį, kartu ir galimybes sudaryti žodžių junginius ir pan.
Per kalbos asmeninę ir visuomeninę praktiką sintaksė susijusi
su kalbos kultūra (jos teorija ir praktika), taip pat su stilistika ir retorika.
Sintaksė susijusi
su fonetika, nes intonacija yra vienas iš svarbiausių sakinio bruožų.
Sintaksė susijusi
su logika ir tiesiogiai ja remiasi, nes nemaža pagrindinių sakinio aiškinimo postulatų perimta iš tradicinės logikos.
Sintaksė susijusi
su filosofija, ypač daug dėmesio skiriančia bendravimo problemoms, taigi analizuojančia ir sakinį kaip pagrindinį komunikacijos vienetą.
Sintaksė yra susijusi
su psichologija, tiriančia mąstymo psichinius pagrindus, nes sakinys vertintinas ir kaip minčių realizavimo, perteikimo priemonė.
Sintaksei palyginti artimi ir tokie mokslai kaip
komunikacijos teorija, semiotika, kibernetika, poetika, punktuacija (skyrybos teorija).
Sintaksės vieta ir reikšmė kalbotyroje.
Sintaksė kaip gramatikos dalis turi dvejopą reikšmę: teorinę ir praktinę. Sintaksės teorinė reikšmė atsiskleidžia lyginant ją su kitomis kalbotyros sritimis. Pagrindinis sintaksės principas yra tai, kad tiriamos ne atskiros, izoliuotos kalbos formos, o tų formų ryšiai ir santykiai. Sakinį Mokiniai mokosi sudaro iš viso trys elementai: ne tik daiktavardžio vardininkas (pavadinkime jį elementu A) ir veiksmažodžio asmenuojamoji forma (elementas B), bet ir santykis tarp jų (elementas C). Taigi galime tvirtinti, kad elementus A ir B jungia santykis C. Kitaip negu leksikologija ar morfologija, tiriančios konkretaus žodžio, jo formos (šiuo atveju A arba B elementų) leksinius ar gramatinius požymius, sintaksinio kalbos tyrimo išeities taškas yra santykis (elementas C).
Atsižvelgiant į bene pagrindinį kalbos sandaros postulatą, kad kalbos vienetus sudaro forma (pavidalas) ir turinys (reikšmė), sintaksė, kaip ir dauguma kalbos reiškinių, gali būti tiriama dviem kryptimis:
nuo formos prie turinio ir funkcijų (formalusis aspektas, formalioji sintaksė);
nuo turinio prie formų (semantinis aspektas, semantinė sintaksė).
Dažniausiai abi kryptys viena su kita derinamos, bet kuriai nors visada teikiama pirmenybė.
Sintaksės praktinė reikšmė glaudžiai susijusi su kalbos vartosena, sintaksinių reiškinių vertinimu kalbos kultūros atžvilgiu. Vienas iš taisyklingos kalbos reikalavimų - sintaksinių konstrukcijų taisyklingumas. Sintaksinės konstrukcijos dažniau negu kitos kalbos sritys patiria kitų kalbų poveikį. Svetimų kalbų modeliai ypač dažnai braunasi į mūsų kalbą dėl vertimo iš kitų kalbų, dėl neigiamos šnekamosios kalbos įtakos.
Vertinant sintaksinės konstrukcijos taisyklingumą paprastai remiamasi vidiniais kalbos dėsniais, tautosaka, geriausiais lietuvių rašytojų kūriniais. Bendriausi netaisyklingų sintaksinių konstrukcijų taisymai pateikti kaip dalis Lietuvių kalbos komisijos patvirtinto sąvado
Didžiųjų kalbos klaidų sąrašas.
Sintaksinės analizės principai. Valentingumas (junglumas). Daugiausia kalbininkų dėmesio sintaksė sulaukė XX amžiuje. Tarp daugelio sintaksės mokslo krypčių (žr. toliau) išsiskiria vadinamoji Priklausomybių gramatika, itin patogi aiškinti sintaksinius santykius būtent linksniuojamosiose kalbose. Priklausomybių gramatika žymia dalimi susiformavo veikiama valentingumo teorijos bei jos taikymo kalbos reiškiniams tirti.
Vienas žymiausių valentingumo teorijos atstovų L. Tenjeras (Lucién Tesnière) XX a. viduryje tyrė prancūzų kalbos veiksmažodžius ir nustatė, kad sakinyje veiksmažodis yra autonomiškas vienetas, pasirenkantis kitus žodžius (savo apsuptį). Žodžio galėjimas užmegzti ryšį su kitais žodžiais buvo pavadintas pasiskolintu iš chemijos terminu
valentingumas (lietuvių gramatikoje vartojamas ir lietuviškas atitikmuo junglumas). Paaiškėjo, kad įvairių veiksmažodžių reikšmei atskleisti reikalingas nevienodas palydovų kiekis. Buvo sudaryta veiksmažodžių klasifikacija pagal jų galėjimą jungtis su kitais žodžiais:
vienvalenčiai veiksmažodžiai, kurių reikšmei atskleisti reikalingas vienas palydovas (verkia, miega (kas?));
dvivalenčiai veiksmažodžiai, kurių reikšmei atskleisti reikalingi du palydovai (giria, muša (kas?, ką?));
trivalenčiai veiksmažodžiai, kurių reikšmei atskleisti reikalingi trys palydovai (duoda, teikia (kas?, ką?, kam?));
keturvalenčiai veiksmažodžiai, kurių reikšmei atskleisti reikalingi keturi palydovai (užmoka (kas?, ką?, kam? už ką?));.
egzistuoja ir
bevalenčiai (nevalentingi) veiksmažodžiai, kurių reikšmei atskleisti jokie palydovai nereikalingi (sninga, darganoja).
Vėliau konstatuota, kad valentingumas (junglumas) būdingas ne tik veiksmažodžiams, bet ir
daiktavardžiams (narys (kieno?), dalis (kieno?), atsakomybė (kam?), nusistebėjimas (kuo?)); būdvardžiams (gabus (kas?, kam?), panašus (kas?, į ką?)); skaitvardžiams (dešimt (ko?), šimtas (ko?)).
Taigi
valentingumas yra potenciali žodžio savybė jungtis, užmegzti ryšį. Žodžio galimybę jungtis su kitais žodžiais pirmiausia lemia leksinė reikšmė. Juk, pavyzdžiui, būdvardžiai gražus, mielas, aukštas, skaitvardžiai du, šeši tam tikro kito žodžio linksnio nereikalauja. Taigi leksinis valentingumas – toks, kur žodžių leksinės reikšmės reguliuoja partnerių parinkimą. Veiksmažodžio bliauti valentingumo (junglumo) sritis gana siaura – bliauti gali asilas, avis, dar perkeltine prasme koks nors vaikas, kai verkia įkyriai ar be priežasties, o veiksmažodžio tylėti leksinė apsuptis labai plati – tylėti gali labai daug kas, palyginti su bliauti.
Lyg kita valentingumo kaip reiškinio dalis –
gramatinis valentingumas. Juk žodžiai atstovauja tam tikrai gramatinei klasei, turi tam tikrų gramatinių kategorijų rinkinį. Taigi gramatinis valentingumas yra žodžio kaip tam tikros gramatinės klasės atstovo (ar jo tam tikros formos) galėjimas jungtis su kito žodžio atitinkama forma tam tikram vaidmeniui atlikti. Pavyzdžiui, sakinyje Jonas skaito knygą dvivalentis veiksmažodis skaityti reikalauja ne bet kokių vardininko ir galininko, ne jų apskritai, o tam tikros reikšmės linksnių – subjekto vardininko veikėjui reikšti ir objekto galininko veikiamam daiktui nusakyti. Juk sakinyje Jonas skaito dieną laiko galininkas nėra objektą pasakantis, taigi nėra būtinas veiksmažodžio palydovas.
Taigi iškyla būtinybė skirti, kas žodžių reikšmėms atskleisti yra būtina, o kas – ne. Pagal žodžio ar jo formos reikalavimo stiprumą skiriami
būtinasis ir fakultatyvusis (nebūtinasis) valentingumas (junglumas). Plečiant sakinio apimtį (Jonas neskubėdamas skaito knygą namuose vakarais po darbo) akivaizdžiai matyti, kad svarbiausi – būtinieji palydovai, apimantys dažniausiai subjekto (paprastai veiksnio) ir objekto (papildinio) sritį sakinyje. Aplinkybės tik retais atvejais esti būtinieji palydovai (Tu atrodai gražiai; Dabar gyvenu čia).
Sintagminiai santykiai. Realizavus valentingumą kaip potencialią žodžio savybę jungtis, užmegzti ryšį, tarp žodžių atsiranda ryšiai. Žodyne pateikiant veiksmažodžio pagrindines formas (kirsti, kerta, kirto) ar daiktavardžio vardininką (žmogus), jos jokių ryšių su kitais žodžiais nerodo, bet sakinyje Žmogus kerta medį kirviu tarp žodžių atsiranda ryšiai, vadinamieji sintagminiai (linijiniai) santykiai. Sakiniai ir žodžių junginiai susideda iš sintagminiais santykiais susijusių žodžių bei jų formų.
Santykių tarp žodžių rodikliai.
Santykius tarp tų žodžių – ir gramatinius, ir prasminius – rodo žodžių ryšių rodikliai, iš kurių lietuvių kalbai svarbiausi yra prasmė tarp žodžių, žodžių formos, tarnybiniai žodžiai (prielinksniai, jungtukai, dalelytės), žodžių tvarka ir intonacija.
Prasminiai ryšiai
tarp žodžių yra universalus, kiekvienai kalbai būdingas rodiklis.
Žodžių formos. Kaitomų žodžių sintaksinių ryšių tarp žodžių rodikliai yra galūnės –tarnybinės morfemos. Sintetinėms kalboms, turinčioms sudėtingą linksniavimo sistemą (lietuvių, lenkų, rusų ir kt.), žodžių formos yra vyraujanti sintaksinių santykių reiškimo priemonė, nulemianti sintaksinius santykius. Žodžiai, tam tikrais santykiais susiję sakinyje, kiekvienu atveju turi bazines formas, plg. Mama pagyrė Onutę ir Onutę pagyrė mama – vis tiek mama yra subjektas (veiksnys, vardininkas, tai rodo galūnė -a), o Onutę – objektas (papildinys, galininkas, tai rodo galūnė ).
Tarnybiniai žodžiai. Taip pat rodo ir padeda modifikuoti (keisti) sintaksinius santykius ir sintetinėse, ir ypač analitinėse kalbose. Prielinksnių, jungtukų ir dalelyčių, kaip sintaksinių santykių reiškimo priemonių, funkcijos sakinyje gerokai skirtingos.
Prielinksniai su linksniuojamosios kalbos dalies (daiktavardžio, įvardžio, skaitvardžio, būdvardžio, dalyvio) kilmininku, galininku ir įnagininku, kartais ir su jų substitutu einančiu prieveiksmiu (iš čia, iš ten, iš arti) rodo sintaksinius santykius. Jie kartu padeda skirti (diferencijuoti) ir semantinius santykius, pvz.: bėgti į klasę (kryptis į vidų), bėgti iš klasės (kryptis iš vidaus).
Jungtukai
rodo santykius tarp žodžių arba sakinių. Jie skirstomi į sujungiamuosius (ir, bei, nei, o, bet, tačiau...), kurie jungia vienarūšes sakinio dalis arba lygiaverčius sudėtinių sakinių dėmenis, ir į prijungiamuosius (kad, jog, kai, kadangi, jeigu, nes, nors...), prijungiančius vieną sudėtinių sakinių dėmenį prie kito. Semantiniai (vienareikšmiai) prijungiamieji jungtukai rodo santykio pobūdį tarp pagrindinio ir šalutinio dėmens, kartu ir šalutinio dėmens (sakinio) rūšį, ypač sąlygos, priežasties, nuolaidos, laiko.
Dalelyčių vaidmuo atsiskleidžia sakinyje ir tekste. Jos kaip jungtukai gali jungti ir vienarūšes sakinio dalis (Nei šeimininkų, nei svečių nebuvo matyti) arba lygiaverčius sudėtinių sakinių dėmenis (Tai tvora sutraška, tai šunys suloja), prijungiamuosius sudėtinių sakinių dėmenis (Vos įsukome į kiemą, pradėjo lyti); modifikuoja sakinio modalumą (Gal jis dar pasveiks); žymi neigimą (Ne jų nosiai mokslas!), klausimą (Argi tu neatsimeni ?), abejojimą (Negi jis mūsų klauso!),pageidavimą (Tegul eina pas Driežo Katrę!), lyginimą (Nejau atsiminimai nuseko lyg upė).
Žodžių tvarka. Lietuvių kalbai, turinčiai sudėtingą kalbos dalių kaitymo (pirmiausia linksniavimo) sistemą, žodžių tvarka nėra svarbi sintaksinių santykių reiškimo priemonė. Paprastai skiriama dvejopa žodžių tvarka: įprastinė (fiksuota) ir inversinė (pakeista, laisva). Pabrėžiamieji žodžiai inversijos atveju dažnai atsiduria sakinio pradžioje, rečiau gale. Remiamasi žodžių vieta (pozicija) sakinyje, todėl kai kurioms kalboms žodžių tvarka yra gramatiškai svarbi, plg. ang. Peter loves Ann ir Ann loves Peter, pr. Pierre aime Anne ir Anne aime Pierre, vok. Peter liebt Anna ir Anna liebt Peter (plg. lie. Petras myli Oną ir Ona myli Petrą, bet Petrą myli Ona ir Oną myli Petras). Anglų, prancūzų, vokiečių kalbose žodžių tvarka, o ne formos rodo, kas yra subjektas (veiksnys) ar objektas (papildinys). Lietuvių kalboje žodžių tvarka labai retai rodo sintaksinius santykius. Sakiniuose Dirbtitai gyventi; Vaikaimūsų ateitis pirmieji vardininko linksniai žymi veiksnius, paskutinieji – tarinius. Gali skirtis ne tik sakinio dalys, bet ir struktūra: Naktis tamsi – dvinario sakinio sudurtinio tarinio vardinė dalis tamsi, o Tamsi naktis atveju tamsi – derinamasis pažyminys vienanariame sakinyje. Kartais žodžių tvarka diferencijuoja semantiką: maišas cukraus (kiekis ir jo turinys) ir cukraus maišas (daikto maišas paskirtis, rūšinė ypatybė) arba sudėtinio prijungiamojo sakinio dėmenų statusą: sakinyje Juo tolyn į mišką, juo daugiau medžių pirmas yra šalutinis, antras – pagrindinis dėmuo.
Pagal žodžių tvarką galime atskirti sakinio
aktualiosios skaidos vienetus: sakinio temą (tai, kas sena, žinoma) ir sakinio remą (tai, kas nauja, nežinoma), pvz.: Lapai (tema) krenta (rema) ir Krenta (tema) lapai (rema).
yra vienas iš svarbiausių sakinio požymių, jai būdingi tokie elementai kaip melodika (balso pakėlimas ir nuleidimas), ritmas, tempas, tembras, loginis kirtis. Intonacijos vaidmuo ypač išryškėja sakytinėje kalboje, rašte bent pagrindiniai intonacijos niuansai perteikiami skyrybos ženklais. Intonacija suteikia įvairių emocinių bei ekspresinių atspalvių, rodo sakinio vientisumą ir baigtumą, komunikacinius tikslus, plg.
Eisim maudytis. Eisim maudytis? Eisim maudytis!
Intonacija (balso moduliacija, loginiu kirčiu, pauzėmis) galima išryškinti, pvz., sudėtinių žodžių junginių bei atitinkamų sakinio dalių apimtį, leidžia priskirti žodžius vienai ar kitai grupei, pvz.: Sesers / vyras nematė ir Sesers vyras / nematė.
Sintaksės tyrimo aspektai.
Sintaksinių reiškinių ir ypač sakinio, kaip sudėtingo, daugialypio kalbos vieneto, analizė negali ribotis vienu kuriuo aspektu. Atkreiptinas dėmesys į bent tris sintaksės tyrinėjimo (pirmiausia – sakinio vertinimo) aspektus: formalųjį (sintaksinį, gramatinį), semantinį (prasminį) ir komunikacinį. Šie aspektai, siekiant visapusiškesnio tyrinėjimo, vienas kitą papildo.
Formaliuoju (gramatiniu, sintaksiniu) aspektu tiriant, sintaksiniai vienetai – žodžių junginys ir ypač sakinys – vertinami kaip iš žodžių, jų formų sudaryta morfosintaksinė sistema. Sakinys turi ir išskirtinę ypatybę – predikaciją, skiriančią jį nuo žodžių junginio ir taip pat turinčią tam tikrų formalių bruožų (pvz., asmenuojamųjų veiksmažodžio formų, plačiau žr. apžvalgos skyrelį Sakinys).
Semantiniu (prasminiu) aspektu tiriant nustatinėjamos kokios nors kalbos (pvz., lietuvių) semantinės struktūros – žiūrima, kokius semantinius vaidmenis reprezentuoja kokios žodžių formos (pvz., subjekto kaip semantinio vaidmens tipiška forma (raiška) yra daiktavardžio ar jo atitikmens vardininkas ir pan.).
Komunikaciniu (pragmatiniu) aspektu tiriant sakinius nustatoma jų paskirtis, komunikaciniai tikslai. Šis aspektas sakinio reikšmę gerokai pakoreguoja, plg. Atvažiavo Jonas (svarbu, kas atvažiavo – veikėjas) ir Jonas atvažiavo (svarbu, kad atvažiavo – įvykęs veiksmas ir jo pobūdis). Juk informacija, jos pateikimas priklauso ir nuo to, kas ją pateikia.
Sintaksinės analizės įvairovė. Sakinys, taip pat ir tekstas, daugeliui mokslo šakų įdomus būtent dėl sudėtingumo, daugialypumo. Jų visapusė analizė – dar ateities dalykas, tik jau dabar akivaizdu, kad sakinio neįmanoma išnagrinėti vien tik tradiciniais metodais.
Iki XX a. ir jo pradžioje sintaksė labiausiai buvo tyrinėjama nuo Antikos laikų žinomu
loginiu aspektu: sakinys laikomas loginio sprendinio, turinčio du narius (subjektą ir predikatą), analogu, kuriame sakinio veiksnys atitinka sprendinio subjektą, tarinys – predikatą (plg. Aristotelis yra filosofas). Toks požiūris buvo ne kartą kritikuojamas: 1855 m. H. Šteintalio (H. Steinthal), 1923 m. M. Petersono., 1947 m. H. Glinco (H. Glinz), 1953 m. L. Tenjero ir kitų, ieškota tikslesnės analizės. Galima sakyti, kad klasikinių kalbų gramatika apskritai orientuojasi į morfologinių formų vartosenos sintaksinėse konstrukcijose aprašą. Perėmus kai kurias idėjas, koncepcijas ar jų aspektus, derinant įvairias kryptis, pirmiausia loginę–gramatinę ir formaliąją, susiformavo dabartinės tradicinės sintaksės pagrindai. Svarbiausi tradicinės sintaksės bruožai: sakinys suvokiamas kaip reiškiąs baigtinę mintį; plėtojama sakinio dalių koncepcija; daug dėmesio skiriama formų vartosenai ir formaliajai klasifikacijai; nedaromas ir neakcentuojamas skirtumas tarp kalbos sistemos ir šnekos bei teksto faktų.
XX a. sintaksė imta laikyti pagrindine gramatikos dalimi, atsirado daug naujų krypčių, iš kurių žymiausios yra
deskriptyvinė (aprašomoji), transformacinė–generatyvinė, semantinė, funkcinė. Jos gerokai patobulino sintaksės tyrimo metodiką, išplėtė tyrimo apimtį. Daugelį šių krypčių vienija struktūralistinis požiūris: redukuojant sintaksines konstrukcijas įvairiais aspektais ieškoma elementarių sintaksinės struktūros vienetų.
Struktūralizmas JAV ir Europoje pasuko skirtingomis kryptimis.
Žymiausi JAV struktūralistai L. Blumfildas (L. Bloomfield), Z. Harisas (Z. Harris),
distribucinės aprašomosios gramatikos – formaliosios struktūrinės gramatikos atmainos – atstovai, iškėlė distribucijos (apsupties, paskirstymo) principą. Frazių sintaksės metodu (pagrindinis struktūros vienetas – frazė)skaidė sakinį tiesioginiais dėmenimis (sandais, sudaromaisiais), iš žodžio apsupties formaliųjų bruožų nustatinėjo jo sintaksines funkcijas, gramatines reikšmes. Deja, neturinčioms griežtai sugramatintos žodžių tvarkos kalboms, pvz., lietuvių, apsupties principo taikyti beveik neįmanoma.
Europos struktūralistas L. Tenjeras (L. Tesnière) –
priklausomybių sintaksės pradininkas – iškėlė priklausomybės kalboje principą. Vieni žodžiai priklauso nuo kitų (pagrindinis kalbos struktūros vienetas – žodis), tam tikros prigimties leksiniai vienetai (veiksmažodžiai, būdvardžiai ir kiti žodžiai, galintys eiti semantiniais predikatais) geba prisijungti tam tikrą kiekį būtinųjų aktantų (palydovų, t.y. semantinių vaidmenų). Ši iš valentingumo teorijos kilusi struktūralizmo kryptis buvo išplėtota daugelio šalių kalbininkų (dar žr. apžvalgos skyrelį Sintaksinės analizės principai. Valentingumas (junglumas)).
Transformacinė -generatyvinė gramatika – žymiausias atstovas N. Chomskis (N. Chomsky) – aiškiai į sintaksę orientuota gramatikos kryptis. Svarbiausias tikslas – nustatyti pirmines „branduolio konstrukcijas“, iš kurių vėliau pagal tam tikras transformacijos (perdirbimo) taisykles buvo sudaryti visi galimi tos kalbos sakiniai. Sakinių modelių idėja gana populiari, tačiau jos realizavimas gana smarkiai kritikuojamas. Daugelis vėlesnių sintaksės koncepcijų yra atsiradusios kaip reakcija į generatyvinės gramatikos idėjas.
Semantizuota struktūrinė sintaksė
(neretai vadinama semantine sintakse, kartais sintaksine semantika) taip pat susideda iš kelių atšakų. Visoms joms labiausiai rūpi sakinio ir jo elementų turinys.
Gilumos linksnių (tiksliau – semantinių vaidmenų) teorija – jos pradininkas JAV kalbininkas Č. Filmoras (Ch. Fillmore) – nustato tam tikrą kiekį gilumos linksnių (semantinių vaidmenų), kuriais ir apibūdinama aprašomoji situacija, taip pat ją atitinkanti konstrukcija. Nustatomos sintaksės vienetų prãsmės (teksto, sakinio) ir réikšmės (žodžių formų bei žodžių junginių), pvz., sakinys Jonas primušė brolį lazda bei juo nusakoma atitinkama situacija turi agentą (veikėją), veiksmą, pacientą (kentėtoją) ir instrumentą (priemonę). Semantinių tyrinėjimų gana gausu ir jie labai įvairūs.
Valentingumo teorija taip pat laikytina viena iš semantinės sintaksės krypčių.
Prancūzijoje gyvenusio lietuvio kalbininko A. J. Greimo darbai – irgi vienas ir
struktūrinės semantikos etapų.
Funkcinės gramatikos svarbiausi principai yra tokie: kalba laikoma dinamine struktūra, natūraliai funkcionuojančia šnekoje (tekste), kalbos reiškinių reikšmės ir funkcijos yra svarbesnės negu formos; kalbos reiškinius analizuoti ir vertinti reikia pirmiausia remiantis reikšmėmis ir funkcijomis; rėmimasis funkcijomis sudaro sąlygas panaudoti daugelio kalbotyros krypčių (leksikologijos, semantikos, stilistikos, sociolingvistikos) tyrimų duomenis; funkcinė gramatika yra sisteminis kalbos aprašas. Yra daug funkcinės gramatikos atšakų (čekų, anglų, amerikiečių, vokiečių), bet visur žiūrima, kokią funkciją atlieka žodžių formos, junginiai, dėmenys.
Įvairios čia paminėtos ir dar daug nepaminėtų sintaksės krypčių ir ypač kalbininkų darbų nuolat papildo jos teorinius svarstymus, plečia tyrimų apimtis. Dar daug kas neatrasta, neištirta. Žinoma, ir dabartinė žodžių junginių ar sakinio dalių analizė nėra ir negali būti vienintelė.
Lietuvių kalbos žinynas. Sintaksės sąvoka.

Ar žinote, kad...