kalba literatūra istorija
A Ą B C Č D E Ę Ė F G H I Į Y J K L M N O P R S Š T U Ų Ū V Z Ž
 
400
1500
1600
1750
1822
1904
1988
ANTIKA
VIDURAMŽIAI
RENESANSAS
BAROKAS
APŠVIETA
ROMANTIZMAS IR REALIZMAS
XX A. LITERATŪRA
ŠIUOLAIKINĖ LITERATŪRA
LIETUVOS PROISTORĖ
 
LIETUVOS DIDVALSTYBĖS KŪRIMASIS
LDK CHRISTIANIZACIJA
LDK BAJORŲ RESPUBLIKA
LDK ABIEJŲ TAUTŲ RESPUBLIKOJE
ATR REFORMOS. VALSTYBĖS SUNAIKINIMAS
LIETUVA RUSIJOS IMPERIJOJE
MODERNIOJI LIETUVOS RESPUBLIKA
OKUPUOTA LIETUVA. SOVIETIZACIJA
ŠIUOLAIKINĖ LIETUVOS VALSTYBĖ
 
1009
1240
1387
1529
1569
1773
1795
1918
1940
1990

Kalba

Kalba > Kalbos tiriamojo darbo etapai

Tyrimo tikslas


Kaip jau minėta, bet kurio mokslinio darbo išeities taškas – tam tikra
mokslinė problema, arba klausimas, į kurį mokslas dar nėra atsakęs. Kaip ir kiekvieną klausimą, taip ir mokslinį sudaro dvejopo pobūdžio informacija: ta, kuri jau žinoma, ir ta, kurios nežinant kyla problema. Taigi kokio nors tiriamojo darbo problema yra (a) tai, kas tame etape nėra aišku; (b) tai, dėl ko mokslas nesutaria; (c) kas mokslinėje literatūroje dar nebuvo sistemingai nagrinėta; (d) duomenys, leidžiantys suabejoti įsigalėjusiu požiūriu į vieną ar kitą reiškinį. Paprastai problema formuluojama pasitelkus klausimus: kas, kaip, koks, kodėl ir pan.
Tad bet kurio
tyrimo tikslas – rasti pagrįstą išsikeltos mokslinės problemos sprendimą. Paprastai viename mokslinio tyrimo etape, tam tikrame darbe, jis formuluojamas vienas, bendras. Tikslas nusakomas veiksmažodžiais: ištirti, išanalizuoti, išnagrinėti, nustatyti, atskleisti, pagrįsti, apibūdinti, sudaryti ir pan.
Tyrimo tikslas sukonkretinamas ir suskaidomas į
tyrimo uždavinius. Juos galima formuluoti ir kaip tam tikras tyrimo procedūras, kurios leis pasiekti tikslą. Taigi per tyrimo uždavinius atsiskleidžia tyrimo struktūra ir etapiškumas, tyrimo metodika. Kiekvienas uždavinys formuluojamas taip, kad jį išsprendus būtų pasiektas tam tikras rezultatas – jis atsispindėtų tyrimo išvadose. Tyrimo uždaviniai nusakomi veiksmažodžių bendratimis: nustatyti, ištirti, palyginti, sudaryti ir pan.
Kadangi kiekvienas tyrėjas savo darbą pradeda ne tuščioje vietoje, bent pradiniame tyrimo etape jis vadovaujasi
hipoteze – moksliškai pagrįstu, nors dar tik spėjamu atsakymu į išsikeltą klausimą, kurį būtų galima formuluoti taip: remiantis visu tuo, kas mokslui jau žinoma iš anksčiau atliktų tyrimų, tikėtina, atsakymas į šį klausimą turėtų būti toks ir toks.
Tačiau būtina atminti – tam tikrą hipotezę turinčio tyrėjo užduotis yra ne įrodyti, kad
taip yra, o patikrinti, ar tikrai taip yra. Tai esminis skirtumas: jei išties jau yra žinomas tikslus atsakymas, tokia problema tėra pseudoproblema, o jei siekiama žūtbūt įrodyti, kad yra taip, o ne kitaip, nes kitaip sugriūtų iki tol ręstas tam tikro žinojimo rūmas, tyrėjas nepaiso svarbiausio mokslinių tyrimų etikos reikalavimo – neturėti išankstinės nuomonės, būti atviram net menkiausiam tiriamojo objekto požymiui.
Nereikia nuogąstauti, kad tyrimo rezultatai paneigs darbinę hipotezę, svarbu, kad ją formuluojant būtų pagrindo teigti, kad vienoks ar kitoks atsakymas yra tikėtinas. Tik ieškodamas argumentų, kurie pavirtintų ar paneigtų vienokią ar kokią hipotezę, mokslas juda į priekį. Galima sakyti, visa mokslinės minties istorija yra hipotezių tikrinimo – jų patvirtinimo ar atmetimo – kelias.

Ar žinote, kad...