Literatūra

Literatūra > Antika

Graikų mitai

Kalbėti apie mitus – nelengvas, painus uždavinys. Žodį „mitas“ dažnai aptinkame kasdienėje kalboje, kur jis suprantamas kaip „nepatikimas ar melagingas pasakojimas“, tačiau graikiškos kilmės žodis mitas (gr. μύθος) visų pirma reiškia žodį, pasakojimą apie tikrus dalykus: apie polio dievus, senuosius didvyrius, pirmuosius miestus ir jų įkūrimą. Greta vartojamas terminas mitologija (mythos + logos „mokslas, mąstymas, žodis“) reiškia mito kaip savito pasakojimo tyrinėjimą. Ankstyvųjų graikų autorių tekstuose žodžio mythos vartosena kiek pakito: Homeras mythos, logos ir ethos (liet. visi jie greta kitų turi ir „žodžio“ reikšmę) vartoja sinonimiškai, o VII a. pr. Kr. parašytos epinės poemos Darbai ir dienos autorius Hesiodas jau ima skirti: mitas / mythos kaip tai, kas sugalvota, kaip pasakojimas, o logos kaip tai, kas tikra, pagrįsta mąstymu ir logika. Šiandien mitu galėtume vadinti pasakojimą, kuriame per konkrečius veikėjus, sugyvintas būtybes atskleidžiama tiesa apie atsiradimą ir nebūtį. Mitas tampa žmogaus savivokos, santykio su pasauliu išraiška, jo paaiškinimo įrankiu. Ir nors mite pasakojama apie dievus, pusdievius, jų kilmę, žygdarbius, tarpusavio santykius, geras ir piktas dvasias, jis byloja ir apie pirmapradę istoriją, aiškinamas pasaulio ir žmogaus atsiradimas, užgimimo ir mirties paslaptys, nusakomos moralinės vertybės ir dorybės.
Šiuo metu tarp daugybės mito apibrėžimų ryškiausi keturi variantai, kai mitas suvokiamas kaip: 1) simbolis, išaugęs iš mitinės sąmonės, nežinančios prieštaravimo tarp daikto ir vaizdo, ženklo ir jo reikšmės, idealybės ir realybės (XX a. pradžios pozityvizmas); 2) kaip ritualas: mitas išauga iš ritualo ir jį paaiškina (Džeimsas Džordžas Freizeris (James George Frazer)); 3) kaip archetipas; tai, kas yra paveldima ir bendra visiems, atsiranda dar iki mąstymo (Karlas Jungas (Carl Jung)); 4) kaip struktūra, kurios reikšmė atsiranda iš dvinarių priešpriešų: diena–naktis, vyras–moteris, gyvenimas–mirtis ir pan. (Klodas Levi-Strosas (Claude Lévi-Strauss)).
Mėginimus apibrėžti mitą apsunkina dar ir tai, kad, norėdami kalbėti apie iš Antikos – graikų ir romėnų – paveldėtus mitus, turime suprasti, jog Antika – tai laikotarpis, apytikriai trukęs nuo 1250 m. pr. Kr. iki Vakarų Romos imperijos žlugimo 476 m., taigi ilgiau nei 1700 m. Šis laikotarpis tęsiasi ilgiau negu periodas nuo Antikos civilizacijos žlugimo iki mūsų dienų. Be to, antikinis pasaulis platus geografiškai, apima įvairius Viduržemio jūros kraštus, sudariusius senovės Graikijos ir visos Romos imperijos teritoriją. Graikija nei mito formavimosi laiku, nei vėliau tikrai nebuvo vieningas kraštas: tai tūkstančiai atskirų Heladės polių, kiekviename gali egzistuoti savita vieno ar kito mito versija, sava tarmė, savas rašto variantas, savi žanrai, vietiniai herojai, kurie bėgant laikui įgauna naujų bruožų, pasimiršta, naujai atsiranda. Romėnai, iš dalies perimdami graikų mitologiją, suliejo ją su sava, vienus elementus atmetė, kitais praturtino. Nereikia užmiršti įvairiaspalvės imperijos pakraščių kultūros, kurią sudarė galai, keltai, Šiaurės Afrikos tautos, Mažoji Azija. Tad Antikos mitologija – tai labai plati, skirtingu metu susiformavusi ir atvira pokyčiams mitų, pasakojimų visuma. Ir pasiekė ji mūsų dienas ne kažkokiu grynuoju pavidalu kaip baigtinis mitų sąvadas, bet per skirtingų autorių raštiją, skulptūras, vazas, vėlesnių laikų interpretatorius. Šiuo metu mes, kaip ir daugybės kitų amžių mokslininkai, mėginame „ištraukti“ pagrindinį mito pasakojimą, susisteminti visą pasakojimų masyvą. Ir tuomet kalbame apie tokius visiems žinomus mitus kaip Sizifo ar Tantalo:

Sizifas, vėjų dievo Ajolo sūnus, įkūrė Korinto miestą, kuris senovėje buvo vadinamas Efire. Sykį pas Sizifą atvyko mirties dievas Tanatas, kurį Sizifas klastingai apgavo ir sukaustė grandinėmis. Nuo to laiko žmonės liovėsi mirti. Dzeusas sunerimo, kad pasaulyje bus per daug žmonių, ir pasiuntė karo dievą Arėją išlaisvinti Tanato – taip buvo atkurta prigimtinė tvarka ir Tanatas toliau nešė mirtį žmonėms. Antrą kartą Sizifas dievus apgavo žmonai liepęs nelaidoti jo kūno ir neaukoti aukų požemio dievams. Miręs Sizifas atėjo pas pomirtinio pasaulio valdovą Hadą ir paprašė jį išleisti atgal į žemę: turi įsakyti žmonai aukoti aukas. Taip Sizifas apgavo Hadą ir įšleistas nebegrįžo į mirusiųjų pasaulį. Galų gale supykęs Tanatas išplėšė puotaujančiam Sizifui širdį ir nutrenkė Sizifą į Tartarą, kur šis turi amžinai risti akmenį į aukštą ir statų kalną. Visuomet, kai tik kalno viršūnė priartėja, akmuo išsprūsta Sizifui iš rankų ir nurieda žemyn, o jis vėl turi pradėti viską iš naujo. Toks yra Sizifo darbas.

Tantalas, Dzeuso ir nimfos Plutos sūnus, dažnai lankydavosi dievų puotose Olimpe. Sykį nugvelbė iš dievų nektaro ir ambrozijos ir nunešė jų žmonėms. Taip Tantalas atskleidė dievų paslaptis. Kitą kartą Tantalas surengė puotą dievams savo namuose ir dar kartą apgavo dievus: savo sūnų Pelopą supjaustė, išvirė ir pateikė dievams kaip vaišes. Visi Olimpo dievai apgaulę pastebėjo ir nelietė vaišių, išskyrus Demetrą, kuri liūdėjo dėl savo dukters Persefonės pagrobimo. Demetra suvalgė Pelopo petį. Dzeusas įsakė likimo deivei Tichei prikelti Pelopą, o vietoj peties įstatė kaltinį delfino kaulą, padarytą Hefaisto. Tantalas buvo nubaustas: nutrenktas į Tartarą turėjo stovėti iki pusės vandenyje. Virš jo galvos kabojo medžio šakos, pilnos prisirpusių vaisių, tačiau kai tik jis siekdavo vaisiaus, šakos pakildavo aukštyn. O vanduo imdavo slūgti vos tik jos pasilenkdavo atsigerti. Tokios yra Tantalo kančios.

Antikos laikais išryškėjo trys mėginimai apibrėžti mitą. Pirmasis jų priklauso istorijos tėvui Herodotui, kuris mitus laikė poetų kūrybos vaisiumi: „Homeras ir Hesiodas [...] sukūrė helėnams teogoniją, davė dievams vardus ir epitetus, paskirstė jiems garbingas vietas, užsiėmimus ir nusakė jų išvaizdą.“ Panašu, kad Herodoto įžvelgta gana taikliai: nors Homeras ir Hesiodas mitologijos nesukūrė, bet, kai kur įvesdami savo tvarką, įamžino ją beveik susidėliojusią. Šių autorių kūriniai suvokiami kaip pirminis Antikos mitologijos šaltinis, jų tekstais naudojamasi iki šių dienų. Tuo tarpu pirmieji filosofai Ksenofanas (VI a. pr. Kr.), Empedoklis (V a. pr. Kr.), Anaksagoras (V a. pr. Kr.), Demokritas, Metrodoras (V–IV a. pr. Kr.) mitą aiškino kaip gamtinių ir moralinių dalykų alegoriją. Anot jų, dievais pavadinami gamtiniai reiškiniai ar įvairios galios: Dzeusas – tai ugnis ar dangus, Poseidonas – jūra, Hera – oras, Hadas – žemė, požemis ir pan. Trečiasis apibrėžimas vadinamas euhemerizmu pagal jį suformavusio Euhemero iš Mesėnės (IV–III a. pr. Kr.) vardą. Euhemeras tvirtino, kad mitas – tai ne dievų, o istorinių įvykių atspindys, sudievintų žmonių istorija. Tvirtindamas savo nuomonę, Euhemeras pasakojo, kad keliaudamas rytuose aptiko salą, kurios valdovai Uranas, Kronas, Dzeusas, prabėgus daugeliui amžių po mirties, imti laikyti dievais.
Svarbiausi antikinės mitologijos šaltiniai yra Homero Odisėja ir Iliada, Hesiodo poemos, ypač Teogonija, taip pat homeriniai himnai. Himnai – tai 33 hegzametru (ir Homero epų metru) parašytos, įvairius graikų dievus šlovinančios giesmės. Seniausios sukurtos maždaug VII–VI a. pr. Kr., vėlyviausios – helenizmo laikais. Savo stiliumi, turiniu, kalba jos primena Homero epus, todėl jau Antikos laikais klaidingai priskirtos Homerui. Tarp lyrikų svarbią mitų šaltinių vietą užima Pindaro Odės todėl, kad būtent Pindaru sekė daugybė vėlesnių autorių, skolinosi jo perteiktus mito variantus. Svarbi ir Aischilo, Sofolio, Euripido ir Aristofano kūryba, tragedijos ir komedijos dažnai pateikia ir retesnes, šalutines mitų versijas. Daug retų mitų buvo surasta helenizmo epochoje (IV a. pr. Kr.–II a. po Kr.), kai poetai su mokslingumu ir subtiliu sąmoju ėmėsi ieškoti kuo įdomesnės medžiagos savo eilėms. Senieji mitologiniai siužetai, kuriais naudojosi aleksandrinės (helenizmo) poezijos kūrėjai, domino poetus veikiau kaip istorinė-filologinė medžiaga. Į mitus imta žvelgti ironiškai, kaip į smagius kiek naivios praeities pasakojimus – negi iš tiesų žmonės kadaise jais tikėjo? Helenistiniai autoriai specialiai domisi, ieško dar nežinomų mitologinių interpretacijų. Tarp šių kūrėjų galima paminėti Apolonijaus Rodiečio Argonautiką, Kalimacho Priežastis, Teokrito Idiles ir kt. Romėnų autoriai buvo linkę sekti anksčiau rašiusių graikų autorių tekstais ir perimti graikų mitus, nors kai kurie jų atskleidžia ir nemažai romėnų mitologijos savitumų. Tokie autoriai – tai Vergilijus ir jo Eneida, Ovidijus ir Metamorfozės, Horacijaus poezija, Apolodoras ir Mitologinė biblioteka ar II a. autorius Pausanijas ir jo Heladės aprašymas, bylojantis apie vėlyvąją Graikiją ir jos pakitusius papročius.
Manoma, kad graikų mitologija formavosi susiliejus bent keliems šaltiniams: atklydėliai indoeuropiečiai susidūrė su Senosios Europos ikiindoeuropietiška kultūra ir jos moteriškomis dievybėmis Deive motina, Deive paukšte, gyvatėmis, chtonine mitologija, taip pat perėmė klestinčios Egėjo, Kretos kultūros elementus ir taip pamažu susidarė Mikėnų kultūra, mėgusi karus ir plėšikavimus – vienas tokių buvo karas su Troja XIII a. pr. Kr. Apie XII a. pr. Kr. į Balkanų pusiasalį atklysta nauja atėjūnų dorėnų banga, o Mikėnų kultūra žlunga ir prasideda tamsieji amžiai. Tad nenuostabu, kad mitologija tapo daugiasluoksniu dariniu, tarsi palimpsestu, kur senasis sluoksnis prasišviečia pro daugybę naujesnių, vieni jų trinami, kiti užrašomi ant viršaus. Pagal tai mitologiją mėginama skirstyti į archajinę (II tūkst. pr. Kr. antra pusė, Mikėnų kultūra), kur viešpatauja chtoniškos pabaisos, ir klasikinę (XI–IX a. pr. Kr., tamsieji amžiai) su gražiais, amžinai jaunais ir nemirtingais pasaulio valdovais Olimpo dievais. Tarkime, žaltys Pitonas Delfuose skelbia Motinos Žemės pranašystes, jį užmušęs Apolonas įveda savo kultą, Kalidono ir Erimanto šernus sumedžioja herojai Meleagras ir Heraklis, užmušamas Hesperidžių medžio žaltys, Persėjas nužudo Medūzą, žvilgsniu verčiančią į akmenį.
Dažnai manoma, kad Senosios Europos laikai – tai Antikos autorių tekstuose vis minimas aukso amžius be rūpesčių, karų, prievartos. Apie šį aukso amžių pasakoja Hesiodas Darbuose ir dienose. Panašiai pasakoja ir Homeras Odisėjoje apie laimingą, jokių rūpesčių neslegiamą fajakų kraštą ir jo karalienę Aretę, sėdinčią soste šalia karaliaus Alkinojo. Apie skirtingų mitologijos sluoksnių sandūras byloja daugybė mitų, juose minimos dievų kartos: pirmapradės būtybės Gaja (žemė), Uranas (dangus), Niktė, Erotas, Tartaras, Erebas ir kt., juos seka Titanų karta – Kronas, Rėja, Prometėjas, Kojas, Foibė, Okeanas, Tetija, mūzų motina Mnemosinė ir kt. Trečioji karta – tai olimpiečiai Dzeusas, Hera, Atėnė, Apolonas, Demetra, Hestija, Afroditė, Artemidė ir kt. Žodis „Olimpas“ perimtas iš ikiindoeuropiečių, jo prasmė nėra aiški. Tikrai graikiškas yra vienintelio Dzeuso vardas. Pats Dzeusas – labai indoeuropietiškas: žemės ir dangaus vyriausiasis dievas, pasaulio valdovas, svarbiausias kosmo harmonijos saugotojas. Kitų dievų vardai gerokai senesni, jų tikroji reikšmė neaiški. Tačiau dievų pasaulio ir Olimpo mitologijos tvarka indoeuropietiška, pasaulio valdžią dalijasi trys dievai: dangiškasis Dzeusas, jūrų valdovas Poseidonas ir požemių pasaulio karalius Hadas.
Olimpo aukštybių dievai ir jų palikuonys jaunesnieji dievai – gražūs, amžinai jauni ir nemirtingi pasaulio valdovai, o visame pasaulyje pilna žemesniųjų dievybių: upėse plaukioja upių dievai, miškuose, vandenyse ir pievose daugybė palankių nimfų, kalnuose oreadės, jūroje nereidės, upeliuose ir šaltiniuose žaliaplaukės najadės, medžiuose driadės. Nemirtingi dievai gyvena amžinybėje, o laikini žemės žmonės nugyvenę savo laiką virsta vėlėmis ir patenka į požemio karalystę: herojai ir didvyriai, aprašyti Argonautų, Trojos, Tėbų ar Atikos mitų cikluose, gyvena Palaimintųjų salose ar Eliziejaus laukuose, o piktavaliai keliauja į Tartarą, žemiausią ir baisiausią Hado sritį. Dzeusas Iliadoje sako, kad Tartaras yra „taip žemai po Hadu, kaip žemė po dangumi“, vieta toli nuo saulės, apsupta trimis nakties sluoksniais, kuriuos supa bronzinė siena, apimanti visą Tartarą. Tai yra drėgna, šalta ir baisi bedugnė, pranykstanti tamsoje. Į ją neturėtų patekti joks doras, harmoningai savo dienas nugyvenęs žmogus, paklūstantis pamatinėms saiko, gėrio ir grožio normoms, aukštintoms visoje daugybę amžių trukusioje ir be paliovos kitusioje Antikos kultūroje.

Raminta Važgėlaitė

Literatūra

Graikų mitai

Ar žinote, kad...