Literatūra

Literatūra > Antika

Tukididas

Jaunesnis Herodoto amžininkas istorikas Tukididas atėnietis (gr. Θουκυδίδης, 460–400 m. pr. Kr.) svarbus kaip garsiosios Peloponeso karo istorijos autorius. Jis gimė Atėnuose, Alimų deme, aristokratų šeimoje, šeimos tėvas Oloras buvo iš Trakijos kilęs Atėnų pilietis. Būtent Trakija teikė šeimai sotų gyvenimą – tenai ši valdė aukso kasyklą, turėjo dvarą ir veikiausiai buvo susijusi su Trakijos karaliumi Oloru. Mokėsi Tukididas iš filosofo Anaksagoro ir sofisto Antifono.
Peloponeso karo tarp Atėnų ir Spartos metu (431–404 m. pr. Kr.) Tukididas paskirtas Thasos salos karo vadu, vadovavo atėniečių laivynui. Tačiau patyrė nesėkmę, nes kaip Atėnų generolas su pajėgomis nespėjo laiku atvykti į pagalbą apgultam Amfipoliui ir apginti jo nuo spartiečių, todėl 424 m. pr. Kr. buvo net dvidešimčiai metų ištremtas iš tėvynės. Tremties metus jis praleido savo dvare Trakijoje, keliaudamas arba Peloponese rašydamas Peloponeso karo istoriją. Manoma, kad į Atėnus Tukididas grįžo tik karui pasibaigus, prieš pat mirtį, tačiau tai nėra visai aišku. Neaišku ir tai, ar Atėnuose tikrai yra jo kapas, o galbūt tai kenotafas – simbolinis antkapinis paminklas, statomas pagerbti mirusįjį, kurio kapas arba palaidojimo vieta nėra žinoma.
Kaip veikalo Peloponeso karo istorija autorius, Tukididas siekė pasakojimo tikslumo ir objektyvumo, jo pasakojimo stilius darėsi artimas moksliniam. Būtent dėl to jį labai vertino amžininkai ir vėlesnių laikų autoriai, ypač Ciceronas. Tad jeigu Herodotas vadinamas „istorijos tėvu“, Tukididas dėl savo tikslumo įvardytas pirmu tikru istoriku, mokslininku, nubrėžusiu gaires vėlesnių laikų istorikams ir visai istorijos mokslo raidai.
Skirtingai nei amžininkai, Tukididas atmeta požiūrį apie betarpišką dievų ir orakulų poveikį istorijos tėkmei: dalykai vyksta ne todėl, kad taip nulėmė dieviška galia. Aprašomi įvykiai gretinami su išvadomis, kurios pagrindžiamos šaltiniais, palyginimais su panašiais atvejais. Vis dėlto Tukidido darbų vertę kuria tai, kad tuos pačius šaltinius jis vertino kritiškai, labai kruopščiai atrinko informaciją ir mėgino atsakingai atkurti praeities įvykius. Akivaizdu, kad siekiama kuo didesnio objektyvumo ir tikslumo. Tokie moksliniai medžiagos pateikimo elementai tapo gairėmis tolesnei istorijos mokslo raidai ir padarė didelę įtaką net ir šiuolaikinei istoriografijai.
Peloponeso karo istorija – tai aiškiai suplanuotas veikalas, beveik nenukrypstama nuo pagrindinės pasakojimo linijos. Į aštuonias knygas veikalas, matyt, suskirstytas autoriui jau mirus. Pasakojimo stilius glaustas, kartais dėl lakoniškumo sunku suprasti mintį. Tukidido pasakojimas labai kontrastuoja su Herodoto pasakojimu, kuriame apstu nukrypimų nuo pagrindinės temos, vaizdžių aprašymų ir kartais ne visai patikimų faktų, mitologinių intarpų. Tačiau mokslinio tikslumo siekis Tukididui nesukliudė sukurti įspūdingų veikėjų kalbų, komponuojamų pagal retorikos taisykles ir dėsnius, įspūdingai pavaizduoti įvykius. Nors retorikos atžvilgiu istorikui buvo svarbi taisyklinga kalba, jis vengė archaizmų, naujadarų, neįprastų kalbinių konstrukcijų, retai vartojo perkeltinės reikšmės žodžius, įvairių veikėjų kalbos istoriniam veikalui suteikia grožinio teksto ypatybių.
Geriausiais Tukidido veikalo epizodais laikomi dramatiškas atėniečių žygio į Siciliją aprašymas (VI–VII), Periklio laidotuvių kalba (II. 35–44), taip pat maro Atėnuose vaizdai (II. 47–54). Minėta Periklio kalba labai gerai perteikia ankstyvosios retorikos ypatybes: ji turėjusi patraukti klausytojus ne žodžių ar frazių puošnumu, bet patriotinėmis idėjomis, argumentų tvirtumu, meile savam poliui ir dėstymo aiškumu bei skaidrumu. Be to, Tukididas taip įspūdingai pateikė maro vaizdus, kad vėliau šiuo epidemijos aprašymu sekė romėnų poetas Lukrecijus didaktinėje poemoje Apie daiktų prigimtį, maro motyvas perėjo ir į Vakarų Europos literatūrą (Bokačo (Boccaccio) Dekameronas, Vilsono (Wilson) Maro miestas, Puškino Puota maro metu, Kamiu (Camus) Maras). „Kad šios ligos pobūdis pranoko bet kokį apsakymą, jau matyti iš to, jog kiekvieną ji apimdavo tokia jėga, kad žmogaus prigimtis negalėdavo atsispirti. Kad ji buvo kažin kas nepaprasto, aiškėja štai iš ko: visi paukščiai ir keturkojai, kurie maitinasi lavonais, prie jų arba neidavo, nors daugybė buvo nepalaidotų žmonių, arba žūdavo, jeigu tik paragaudavo. [...] Mirė ir tie, kuriais niekas nesirūpindavo, ir tie, kuriuos supo visokiausia globa“, – įtaigiai pasakoja Tukididas, pats išgyvenęs marą Atėnuose. Kas leidžia manyti, kad Tukidido įtaiga veikė ir vėlesnius autorius? Ogi tai, kad aprašomi maro simptomai veikiau primena ne maro, o vidurių šiltinės; vidurių šiltinei jie artimesni ir vėlesnių autorių tekstuose.
Peloponeso karo istorijoje įvykiai aprašomi nuosekliai, metai po metų, pradedant nuo 431 m. pr. Kr. pradžios ir baigiant 411 m. pr. Kr., daugiausia dėmesio skiriant atėniečių ir spartiečių konfliktui, jo eigai ir priežastims. Skirtingai nuo Herodoto, Tukididas visai nesidomi nei geografiniais, nei etnografiniais dalykais, stengiasi kuo teisingiau išdėstyti faktus ir įvykių priežastis. Savo veikalo tikslą apsibrėžia kaip būdą mokyti būsimus politikus, suteikti jiems tikrų ir objektyvių žinių apie įvykius, kurių amžininkas ir dalyvis jis pats buvo. Be to, Tukidido pažiūros iš dalies buvo pagrindas to, kas vėliau susiformavo kaip politinis realizmas: istorikas įžvelgė, kad tautų santykiai grindžiami veikiau ne teise, o galia. Valdo ir pirmauja tas, kas turi daugiau galios.
Peloponeso karo istorija gerai žinota, ilgus šimtmečius kruopščiai studijuota Romos imperijoje iki pat jos žlugimo, po kurios Tukididas šiek tiek primirštas. Antruoju veikalo atgimimu laikomas XV a., kai Florenciją bei Veneciją užplūdo pabėgėliai iš osmanų užimto Konstantinopolio: tuo metu Peloponeso karo istorija vėl prisiminta, išversta į lotynų kalbą ir 1502 m. ją išspausdinus sugrįžta į Europos kultūrą. Ir šiomis dienomis ne vienas politinis ir karinis lyderis prisipažino naudojęs Tukidido veikalą kaip mokymosi priemonę ir įkvėpimo šaltinį.

Raminta Važgėlaitė

Literatūra

Tukididas

Ar žinote, kad...