kalba literatūra istorija
A Ą B C Č D E Ę Ė F G H I Į Y J K L M N O P R S Š T U Ų Ū V Z Ž
 
400
1500
1600
1750
1822
1904
1988
ANTIKA
VIDURAMŽIAI
RENESANSAS
BAROKAS
APŠVIETA
ROMANTIZMAS IR REALIZMAS
XX A. LITERATŪRA
ŠIUOLAIKINĖ LITERATŪRA
LIETUVOS PROISTORĖ
 
LIETUVOS DIDVALSTYBĖS KŪRIMASIS
LDK CHRISTIANIZACIJA
LDK BAJORŲ RESPUBLIKA
LDK ABIEJŲ TAUTŲ RESPUBLIKOJE
ATR REFORMOS. VALSTYBĖS SUNAIKINIMAS
LIETUVA RUSIJOS IMPERIJOJE
MODERNIOJI LIETUVOS RESPUBLIKA
OKUPUOTA LIETUVA. SOVIETIZACIJA
ŠIUOLAIKINĖ LIETUVOS VALSTYBĖ
 
1009
1240
1387
1529
1569
1773
1795
1918
1940
1990

Literatūra

Literatūra > Antika

Ovidijus


Vienas „moderniausių“ savo meto kūrėjų romėnų poetas Publijus Ovidijus Nazonas (43 m. pr. Kr.–18 m. po Kr.) laikomas paskutiniu didžiu romėnų autoriumi: žymiausi Ovidijaus kūriniai sukurti jau po didžiųjų romėnų dainių Vergilijaus, Horacijaus mirties, tarp amžininkų ir vėlesnių laikų Antikos poetų jam lygių tikrai nebuvo, o su jo mirtimi pasibaigė ir visas romėnų aukso amžiaus literatūros laikotarpis. Tačiau nedaug rasime poetų, kurių likimas būtų buvęs toks permainingas kaip Ovidijaus. Gyveno jis kylant naujai imperijos, valstybės santvarkai, įsivyravus ramybei po praūžusių pilietinių karų. Kilęs iš Sulmono krašto vidurio Italijoje, iš raitelių luomo pasiturinčio valstiečio šeimos. Sulmone drauge su anksti mirusiu broliu Publijumi baigė pradžios mokyklą ir buvo iš karto išsiųsti į kultūros židinį Romą mokytis retorikos – mokslo, nuo kurio prasidėdavo kiekvieno to meto jaunuolio sėkmingos karjeros kelias, bei pradėti politinę karjerą. Tėvas vylėsi, kad sūnus galiausiai pateks į aukščiausią valstybėje senatorių luomą. Ovidijus tėvo norui pakluso, tačiau netrukus metė šį kelią ir pasuko poezijos link, sakydamas kitaip negalįs: „Ką tik rašyti bandžiau, virsdavo viskas eilėm.“ Biografas Svetonijus pasakoja, kad retorikos mokykloje Ovidijus garsėjo savo sunkumus patiriančių išgalvotų asmenų kalbomis, arba kontroversijomis. Vėliau filosofijos ir retorikos mokslus jis tęsė Atėnuose ir Mažojoje Azijoje (dab. Turkija), kur susižavėjo graikų menu ir literatūra. Nors grįžęs į Romą ėmėsi valstybinės tarnybos, politika ir tradiciniai valstybinės karjeros laiptai netraukė, tad viską metęs poetas atsidėjo mūzoms (poezijai) ir Amorui (meilei), ir taip sužlugdo tėvo viltis: „Tėvas kalbėjo dažnai: Sūnau, užsiimi niekais. / Juk neturėjo jokių turtų Homeras, deja.“
Dar iki pasirodant pirmai knygai, žaismingoms, erotika alsuojančioms
Meilės elegijoms, Ovidijų aplanko šlovė: į rinkinį nesudėti eilėraščiai jau populiarūs tarp Romos žmonių. Lengvai eiliuojantį, išsilavinusį ir žavų jaunuolį greitai pastebėjo ir priėmė literatų bendruomenė. Sulaukęs šlovės Ovidijus permąsto ir iš naujo atrenka elegijas, kurias sudeda į tris knygas, pasiekusias ir mūsų dienas. Eilėraščių moteris – Korina, pavadinta VI a. pr. Kr. graikų poetės vardu, o pačiose elegijose grakščiai, plėtojant kokį nors vieną motyvą vaizduojami įvairūs meilės nuotykiai. Pirmoje Elegijų knygoje pasakojama apie meilės pradžią, antroji skirta meilės viršūnei, o į trečiąją sudėtos elegijos įvairiomis temomis. Taigi į poezijos pasaulį Ovidijus įžengia kaip meilės dainius, turėjęs daug bendro su kiek anksčiau kūrusiu poetu Katulu. Tačiau netrukus ima ieškoti savo paties kelio, kurti savitus, unikalius veikalus.
Nelabai aiškus kito, vieno mįslingiausių poeto tekstų, – 21 mitų herojų menamų laiškų mylimiems, arba poemos
Herojidės, parašymo laikas. Laiškų šaltinis – mitai, aptinkami įvairių graikų ir lotynų autorių kūriniuose, per ilgą mitų tradiciją nuo Homero iki Katulo. Ir būtent tokius per kitų autorių tekstus atėjusius mitus Ovidijus perinterpretuoja, iš jų kuria meilės istorijas, pateiktas literatūrinio laiško forma. Iš eleginiu dvieiliu surašytų Penelopės, Helenos, Medėjos ir kitų moterų (viso 14) ar abipusių (viso 6) laiškų, kai pirmiausia rašo vyras, o jam atsako moteris, dvelkia išsiskyrimu ir ilgesiu. Laškai jausmingi, dramatiški, kai kurie net tragiški, rašomi kaip aistringa išpažintis ar staigus jausmo protrūkis. Vieni laiškai monologiški, juose rašančioji pirmiausia tiria save pačią, mėgina suprasti ir išsakyti savo jausmus, kiti rašomi nesitikint, kad juos perskaitys, trečiais siekiama atsako. Juose atsiskleidžia saviti kiekvienos moters paveikslai: aistringosios Faidros laiškas labai skiriasi nuo ištikimosios Penelopės ar į neviltį puolusios Didonės laiškų. Vienas iš laiškų yra dvejotinos autorystės – tai poetės Sapfo laiškas mylimajam Faonui. Jis ypatingas tuo, kad Sapfo – visai ne mitinė moteris, o iš tiesų VII a. pr. Kr. gyvenusi lyrikė. Kyla klausimas ir dėl Herojidžių žanro: ar tai literatūrinis laiškas, ar savita elegija, ar helenistinis graikų poezijos kūrinys, ar romanas? Nekyla abejonių, kad Ovidijus įkvėpimo sėmėsi iš graikų dramų. Juk veikiausiai jis buvo parašęs palankiai įvertintą, bet mūsų dienų nepasiekusią tragediją Medėja.
Kita eleginiu dvieiliu parašyta didaktinė poema
Meilės menas Ovidijų atskleidžia kaip meilės mokytoją, puikiai išmanantį įvairias viliojimo subtilybes: I–II knygose vyrams patariama, kur ieškoti gražuolių, kaip rašyti meilės laiškus, kaip šukuotis ir puoštis, kaip žadėti ir žavėti, kaip išlaikyti pasiektą dėmesį ir meilę, o III knygoje dėstomi patarimai moterims. Kankinamiems meilės kančių skiriama paskutinė didaktinė poema Vaistai nuo meilės, mokanti, kaip pasibjaurėti tuo, kuris pavergė širdį, kaip išsivaduoti iš meilės.
Netrukus Ovidijus imasi savo brandžiausių kūrinių – mitologinio epo
Metamorfozės ir nebaigto poetinio švenčių kalendoriaus Fastai. Abu juos kuria aštuonerius metus. Imperatoriui Aurelijui Augustui dedikuotose šešiose Fastų knygose eleginiu dvieiliu rašoma apie pirmų šešių metų mėnesių šventes, aprašomos romėnų apeigos, papročiai, religija, aiškinama švenčių kilmė. Poema alsuoja ankstyvosios imperijos principato (kai imperatorius laikomas vienu iš senatorių, o ne vienvaldžiu lyderiu) ideologija: siekiama atgaivinti senuosius romėniškus papročius ir pasaulėžiūrą. Tuo tarpu Metamorfozes (gr. meta + mophos – „išėjimas iš formos, pavidalo keitimas“), vienintelę hegzametru eiliuotą Ovidijaus poemą, sudaro apie 250 įvairių mitų, skirtingų turiniu, nuotaika, žanrų bruožais. Vieni iš jų primena elegiją ar idilę, kiti artimi himnui, treti – tragedijai ar herojiniam epui. Be to, poemoje gausu žodžių, vaizdų, aliuzijų žaismo, vaizdai plastiški ir vizualūs. Metamorfozė – tai virsmas, amžina kaita, pavidalo keitimas: dažniausiai keičiasi žmogus, virsta gyvūnu ir augalu, kartais mineralu, žvaigždynais, gamtos reiškiniu ar net dievu kaip Enėjas (XIV), Romulas ir jo žmona (XIV) ar Cezaris (XV), kartais į žmogų virsta ir gamtos reiškiniai. Metamorfozę gali sukelti ir dievų pyktis, pavydas, kartais ji tampa bausme, kartais priešingai – išsigelbėjimu iš beviltiškos padėties ar pragaištingos meilės. Poemą gaubia filosofinių apmąstymų gausi pradžia ir pabaiga: pirmiausia piešiamas pirmykštis chaosas, kai nėra Saulės, Mėnulio, Žemės. Tvarką po truputį įveda kūrėjas demiurgas – kurdamas kosmą, arba darnų ir tvarkingą pasaulį, jis viskam suteikia vietą ir tvarką. Pabaigoje aptinkame filosofinius VI a. pr. Kr. graikų matematiko ir filosofo Pitagoro samprotavimus apie tai, kaip visa materija, pasaulio medžiaga kinta ir juda, keliauja ciklu: „nėra patvarumo pasauly.“ Pasaulyje tik vienas dalykas yra amžinas ir nekintantis – tai siela, vis iš naujo įsikūnijanti daugybėje žemiškų kūnų, pereinanti iš vieno pavidalo į kitą. Dėl šios sielos viskas pasaulyje yra susiję, harmoninga ir darnu. Taigi Metamorfozėse kalbama apie pasaulio vienovę ir amžinumą. Panašus nuolatinės kaitos ir susipynimo principas būdingas ir kitur: daugybė mažųjų pasakojimų, porinamų kūrinio veikėjų, nuolat įterpiami į vienos ar kitos metamorfozės „vidų“, jie pinasi, perauga vieni į kitus. Nuolatinė kaita būdinga ir pasakojant Romos istoriją: Roma – tai žlugusios Trojos metamorfozė, šlovinami Romos valdovai ir didybė. Mitai jungiami ir pagal chronologiją: jau įžangoje sakoma, kad metamorfozės – tai giesmė nuo pasaulio pradžios iki Ovidijaus laikų. Atskiros metamorfozės jungiamos į ciklus ir pagal mitų turinį, veiksmo vietą ir laiką, taip pat veikėjų kilmę. Tačiau poemoje dažnai ilgesni pasakojimai kaitaliojami su trumpesniais, liūdni su linksmais, graudūs su baisiais, iškilmingi su ironiškais.
8 m. po Kr., Ovidijui besisvečiuojant draugo viloje, atvyksta pasiuntinys su imperatoriaus Augusto įsakymu nedelsiant vykti į tremtį dėl
carmen (giesmės – galbūt Meilės meno) ir error (neaiškios klaidos). Poeto turtas ir teisės telieka, žmona ir bičiuliai galį likti Romoje, bet pats turi keliauti į Tomų miestą prie Dunojaus žiočių (dab. Konstanca). Meilės menas pašalinamas iš viešųjų bibliotekų, kad nekenktų visuomenės dorovei. Nusiminęs Ovidijus sudegina Metamorfozių rankraštį ir mėgina nusižudyti, bet jam sukliudo bičiuliai. Jie išsaugo ir Metamorfozių nuorašus, kuriuos netrukus išleidžia. Vykdydamas imperatoriaus valią, poetas pusę metų keliauja iki Tomų, kur praleidžia dešimtmetį. Ten parašo Liūdesio elegijas ir Laiškus iš Ponto ir 18 m. miršta. Liūdesio elegijos yra Meilės elegijų priešprieša: kupinos skausmo, nusiminimo, dejonių, aimanų ir mirties alsavimo. Kasmet prasidėjus laivybos sezonui ir pasitraukus žiemos audroms Ovidijus siųsdavo po elegijų knygą į sostinę. Toks vienpusis susirašinėjimas su sostine truko 13 metų, per juos buvo išsiųstos penkios elegijų knygos. Tuomet imasi Laiškų iš Ponto, kurių 14–16 m. surašo tris knygas. Įvairiems bičiuliams laiškuose pasakoja apie literatūros ir knygų stygių nuošaliame imperijos pakraštyje, apie baugią stepę, ledines žiemas, priešų antpuolius, svetimą ilgaplaukių vietinių kalbą, baugią vienatvę, vis prašoma palengvinti sunkią tremtinio dalią.
Ovidijaus tekstai – ne vieno vėlesnių laikų rašytojo įkvėpimo šaltinis, jį gerbė ir amžininkai, ir vėliau gyvenę kūrėjai. Ir nors kurį laiką jo vardą temdė Vergilijus, nuo XII a. Ovidijaus tekstai grįžta į mokymo programas ir tampa neatsiejama gero išsilavinimo dalimi. Manoma, kad iš Ovidijaus kūrybos perimti Gėtės (Goethe)
Fausto Filemonas ir Baukidė, taip pat Šekspyro (Shakespeare) Vasarvidžio nakties sapno Piramas ir Tisbė, kurių meilės istorija galbūt tapo Romeo ir Džuljetos įkvėpimo šaltiniu. Lietuvių kalba pirmasis Ovidijaus vertimas pasirodo 1808 m., tai Ksavero Bogušo verstas „Sauliaus rūmų aprašymas“ iš Metamorfozių. Ši ištrauka išversta tiek į lenkų, tiek į lietuvių kalbas ir išleista drauge su lenkiška studija Apie lietuvių tautos ir kalbos kilmę. Nepriklausomos Lietuvos metais pasirodo Motiejaus Gustaičio knygelė Ovidijus, Biografija. Autobiografija. Parinktos vietos (1928), kur pateikti keli vertimai, taip pat ir Vlado Kuliešio. Vėliau Ovidijaus imasi Aleksys Churginas, Antanas Dambrauskas, Eugenija Ulčinaitė ir kiti vertėjai.

Raminta Važgėlaitė
Ovidijus. Metamorfozės.Ovidijus.

Ar žinote, kad...