Literatūra

Literatūra > Antika

Tacitas

Romos imperijos rašytojas, vienas iškiliausių ir svarbiausių jos istorikų, politinis veikėjas Publijus Kornelijus Tacitas (lot. Publius (ar Gaius) CorneliusTacitus, 55–120 m.) gyveno laikais, kai Romos respublikos vertybės ir idealai, pagarba įstatymams, papročiams ir aukščiausiai valstybės valdžiai – senatui, vis išnyrantys istoriko tekstuose, jau nyko. Dabar Romos imperijoje visur įsigalėjusi vienvaldžių imperatorių valdžia, galioja jų diktuojami įstatymai ir papročiai. Tacitas ilgisi senųjų Respublikos laikų, reiškia pagarbą ir pirmiesiems Imperijos metams, kai imperatorius Augustas kūrė principatą, pats skelbėsi esąs tik pirmasis tarp senatorių, gaivino protėvių papročius ir atvedė valstybę į aukso amžiaus laikotarpį.
Apie Tacito gyvenimą daug ko nežinome: nei iš kur, nei iš kokios šeimos kilęs. Galbūt buvo iš raitelių luomo, galbūt iš Pietų Galijos ar italikų miestų Umbrijoje. Istoriniai šaltiniai nurodo, kad nearistokratiškos kilmės Tacito pažiūros artimos Romos imperijos laikų gęstančios diduomenės pažiūroms: šlovinama praeitis, senieji Dvylikos lentelių įstatymai (lot. Leges duodecim tabularum), sukurti dar 451 m. pr. Kr. ir Romos forume surašyti ant dramblio kaulo lentelių. Šie įstatymai Tacitui – paskutinė teisingos teisės išraiška Romos istorijoje. Be to, istoriko veikaluose daug dėmesio skiriama imperatoriaus ir imperatoriaus rūmų gyvenimui kaip ne patiems geriausiems pavyzdžiams, reiškiama jų kritika – tai sugedusių papročių ir žlugusios moralės pavyzdžiai.
Tacito kelias – tipiško kilmingo romėnų jaunuolio kelias, primenantis Cicerono ar Senekos kelią: jaunuolis, įgijęs retoriaus išsilavinimą ir išmanantis oratorystės meną, politinę karjerą pradeda nuo advokato pareigų. Tacitas – puikus advokatas, gerai žinojęs oratorystės reikalavimus. Ir nors teisminių jo kalbų neturime, tačiau retorikos išmanymą rodo veikėjų kalbos istoriniuose Tacito veikaluose. Netrukus, Vespasiano laikais (78 ar 79 m.), Tacitas tapo iždo valdytoju kvestoriumi, valdant Titui (80 ar 81 m.) – edilu, atsakingu už mieto švenčių rengimą ir viešųjų pastatų priežiūrą, o Domicianui (88 m.) – teismų pirmininku pretoriumi. Žinoma, kad kurį laiką keliavo, galbūt lankėsi Germanijoje, 97 m. tapo konsulu, 110–111 m. – Azijos prokonsulu. Prokonsulais tapdavo tarnybą pabaigę konsulai. Tacitas gavo valdyti provinciją vieneriems metams. Tai buvo didelė garbė, be to, nemažai prokonsulų valdymo metu susikraudavo nemažus turtus.
Mūsų dienas pasiekė penki Tacito veikalai: Apie Julijaus Agrikolos gyvenimą (98 m.), Germanija (98 m.), Apie oratorius (102 m.), Istorijos (105 m.), Analai (117 m.). Daugiausia dėmesio šiuo metu susilaukia Istorija ir Analai, viso pasaulio mokslininkai, istorikai ir klasikai vis grįžta prie jų. Tačiau mums, lietuviams, ne mažiau svarbi ir jo Germanija – būtent šiame veikale, 45-ame jo skyriuje, pirmą kartą paminimos aisčių gentys (lot. Aestiorum gentes), iki šiol dažnai tapatinamos su baltų gentimis. Rašoma, kad aisčių gentys gyvena prie Svebų jūros, jų papročiai ir apdaras kaip svebų, tačiau kalba skiriasi – Tacitui ji kažkodėl panaši į britų. Aisčiai garbina dievų motiną, nešioja šernų atvaizdus, kaunasi vėzdais, yra geresni žemdirbiai negu germanai ir renka gintarą: „Dešinysis Svebų jūros pakraštys skalauja aisčių gentis, kurių papročiai ir apdarai svebiški, o kalba artimesnė britaniškajai. Jie garbina Dievų Motiną. Kaip tikėjimo ženklą nešioja šernų atvaizdus. Tasai ženklas lyg ginklai ar apsaugos priemonė sergsti deivės garbintoją nuo visko net tarp priešų. Kalavijus vartoja retai, dažniau vėzdus. Duoninius javus ir kitokius pasėlius augina atkakliau negu tingūs germanai. Be to, apnaršo ir jūrą: vieninteliai iš visų seklumose ir pakrantėje renka gintarą, pačių vadinamą glaisu (ar glaisumi). Kaip barbarai nežino ir nesidomi, kokia jo prigimtis, kaip paaiškinti jo atsiradimą. Gintaras ilgai gulėjo tarp jūros išmetamų daiktų, kol mūsų prabangos troškimas suteikė jam garsą. Patys jo visai nevartoja, renka tokį, kokį randa, parduoda neapdirbtą ir stebėdamiesi ima užmokestį“ (Dalios Dilytės vertimas, 1998).
Visus Tacito istorijos veikalus vienija objektyvumo siekis, tačiau jiems būdingas ir didaktiškumas, noras pamokyti. Dažnai sekama metraštine forma, įvykiai dėstomi pamečiui. Traktatas Apie oratorius rašomas ilgais išplėtotais sakiniais – periodais, veikale atskleidžiamas oratorystės nuopuolis ir tai, kad geras pilietis turi būti ugdomas oratoriumi. Veikale Apie Julijaus Agrikolos gyvenimą ir būdą Tacitas pateikia savo uošvio, garsaus romėnų karvedžio Gnėjaus Julijaus Agrikolos gyvenimo aprašymą. Tačiau šį veikalą galima skaityti įvairiai: ir kaip tradicinę laidotuvių kalbą, ir kaip istorinį, etnografinį, politinį Britanijos aprašą. Britanijos tema veikale atsiranda todėl, kad, mirus Tacito uošviui, garsiam romėnų karvedžiui Gnėjui Julijui Agrikolai, pats istorikas buvo išvykęs į Britaniją. Veikalo pradžioje pasakojama visa Agrikolos gyvenimo istorija, giriamas jo gebėjimas tarnauti valstybei net valdant prastam imperatoriui Domicianui. Pasakojama ir apie Britanijoje kariaujamus karus, šalies gyventojų papročius, jų dainų daromą įspūdį, imperijos laikų kilmingojo vietą, paskirtį, kraštovaizdį – labai tikslai nusakoma salos padėtis: Britanija yra priešais Galiją, „matoma ten“.
Tuo pat metu Tacitas kurė ir etnografijos veikalą Apie germanų kilmę ir išsidėstymą, kuriame mėgdžiojo Senekos kalbos stilių. Veikalo rašymo metu, 97 m., imperatoriaus Nervos bendravaldžiu išrinktas Aukštutinės Germanijos vietininkas Ulpijus Trajanas, kuris po Nervos mirties tampa vienvaldžiu Romos imperijos imperatoriumi. Tuo metu Tacitas lieka romėnų nenukariautos Didžiosios Germanijos (lot. Germania Maior) pasienyje rašyti veikalo ir paaiškinti, kas yra toji Germanija ir jos germanai. Tuo metu germanai buvo gentys, gyvenančios už Dunojaus ir nepriklausančios Romos imperijai. Ir nors šiokios tokios informacijos būta jau I a. pr. Kr. su jais kariavusio ir Galų karo užrašus parašiusio Cezario tekstuose, germanai romėnams vis dar buvo svetimi. Paprastas ir nuosaikus germanų gyvenimo būdas Tacitui tampa romėniško perteklinio I a. gyvenimo būdo priešprieša. Peikiami prabangą ir patogumus mylinčių romėnų papročiai, jie priešinami su neturtingų ir paprastų germanų gyvensena. Aprašoma Germanijos geografija, kilmė, žemės turtai, ginklai, karo menas, kunigaikščiai, karvedžiai, žyniai, religija, apranga, teismai, šeimos santykiai, santuokos tvirtumas ir tyrumas ir t. t.
Kaip minėta, Lietuvos kultūrai svarbi 45 Germanijos dalis, kurioje pirmą kartą minimos aisčių gentys (lot. Aestiorum gentes). Tacitas rašo, kad aisčių gentys gyvena prie Svebų jūros, jų papročiai ir apdarai kaip svebų, tačiau skiriasi kalba. Aisčių gentis istorikas priskyrė rytinės Germanijos dalies Svebijos pakraščiui. Svebijos ribos Vidurio Europoje brėžiamos nuo Paelbio vakaruose iki vakarų baltų regiono, taip pat apimant Oderio ir Vyslos upių baseinus. Matyt, aisčių gentys į Svebijos pasaulį įtrauktos dėl jų kultūrinio, o ne etninio bendrumo. Baltijos jūros pakrantės romėnų enciklopedisto Plinijaus Vyresniojo (23–79 m.) Gamtos istorijos XXXVII knygos 45 skirsnyje vadinamos „Germanijos krantais“ (lot. litus id Germania). Tad panašu, kad ir Tacitas Svebų jūrą laiko aisčių genčių pakrantėmis: romėnai visas barbarų gentis tarp Reino ir Dunojaus sienos bei Vyslos vadino germanais, rytinių baltų žemes antikiniai autoriai dažniausiai įsivaizdavo kažkur Skitijos arba Sarmatijos pakraštyje.
Kitame veikale, gerokai ilgesnėje Tacito Istorijoje, aprašomas Flavijų dinastijos imperatorių valdymas nuo 69 m. Neronui mirus kilusių pilietinių karų iki 96 m., kai žūsta paskutinis Flavijų dinastijos imperatorius Domicianas. Tuomet istorikas imasi rašyti kitą veikalą, kurį šiandien žinome pavadinimu Analai, ir pasakoja apie ankstesnius įvykius – imperatorių Tiberijaus, Kaligulos, Klaudijaus ir Nerono valdymo metais nutikusius dalykus. Analai – tai iš lotyniško žodžio annus (metai) padarytas būdvardis annalis (metinis). Taip iš pradžių vaidintos metų įvykius žymėjusios žynių knygos (lot. libriannales), bet Tacito Analai – tai ne metraštis ar kronika, o literatūros kūrinys, antikinės prozos veikalas. Jo kompozicija išplėtota, sekama metraščio principu, epizodai sodrūs, atskiri, juose vaizduojamas vienas ar kitas įvykis, būdingos retorikos išmanymu grįstos veikėjų kalbos. Analai persmelkti respublikos laikų idealų nykimo pajautos, kurią pabrėžia ir pats Tacitas: „Ypatinga analų pareiga laikau, kad dorybės nebūtų nutylėtos, o už piktus žodžius ar darbus būtų bijoma nešlovės tarp ainių.“ Kiekvieną knygą siekiama užbaigti svarbiu įvykiu, sentencija ar bent jau reikšmingu epizodu, pastebimas siekis viską vaizduoti objektyviai: niekuomet nesikreipiama į skaitytoją, nepratrūkstama pykčiu ar pagieža, išreiškiami keli galimi vieno įvykio vertinimai, kelios nuomonės.
Tacitas sukuria savitą pasakojimo stilių: griežtą, santūrų, didingą, preciziškai tikslų, derantį su tragišku atpasakojamų įvykių tonu. Galima sakyti, kad Tacitas analų žanrą verčia drama: atpasakojami įvykiai skamba lyg dramos, sudėtos iš kelių smulkesnių dramatiškų epizodų. Tačiau stiliaus „jausmingumas“ nėra įmantrus, išpūstas, įvykiai vaizduojami tikroviškai, dėstomi logiškai. Analų atveju kuriama „drama“ atrodytų taip: I–V Analų dalys tarsi sudaro prologą, VI skyriaus pradžioje galima skirti „dramos veiksmo“ pradžią, o tada išskirti daugybę atskirų veikėjų – mažųjų dramų (Germaniko, Arminijaus, Pizono sąmokslo ir pan.), perteikiamų atskiromis pasakojimo linijomis. Tačiau kertinė viso veikalo mintis viena – romėnų bendruomenių principų naikinimas. Tacitas mėgsta retus archaizmus, poetizmus, neįprastas kalbos konstrukcijas ir gramatines formas, drąsias metaforas, kalbinius eksperimentus. Veikaluose gausu netiesioginių kalbų, kurios atskleidžia veikėjo jauseną, jo paties ar bendruomenės nuomonę. Retorinės subtilybės nesvetimos vidiniams monologams, turintiems įtikinėjimo kalbos (svazorijos) bruožų, juose priešinamos kelios skirtingos nuomonės (sukuriama kontroversija). Tacito tekste sumaniai pasinaudojama retorika ir kuriant veikėjų, istorinių asmenų paveikslus: jas atskleidžia pačių veikėjų kalbos, poelgiai ir veiksmai. Pasakojime ryškiai matyti auganti įtampa, o atomazga (pvz., Kapitolijaus gaisras, audros paveikslas ar Romos gaisras) sukuria stiprų įspūdį.
Nors jau Tacito amžininkas ir bičiulis Plinijus Jaunesnysis jo veikalams pranašavo didelę šlovę, susidomėjimas išaugo tik IV a., kai dėmesį atkreipė krikščionių autoriai Ozorijus, Sidonijas Apolinarijus, Jordanas. Vėliau istoriko veikalai primiršti iki Karolingų laikų, o tada vėl imti skaityti ir perrašinėti vienuolynuose. 1470 m. Venecijoje išleidžiamas pirmas spausdintas Tacito veikalų leidimas, 1574 m. humanistas Justas Lipsijus išleidžia komentuotus veikalus, ištaisęs perrašinėtojų klaidas. XVII a. dramaturgai Kornelis (Corneille), Rasinas (Racine), Alfieris (Alfieri), Šenjė (Chénier) ir kiti Tacito siužetus perkelia į dramas. XVIII–XIX a. pr. Europos istoriografijoje ryškus Tacito pėdsakas. Į lietuvių kalbą Tacito veikalai pradėti versti tik XX a. pabaigoje, kol kas turime visus Analus ir Germaniją, dalį Istorijos, kiti du tekstai dar neversti.

Raminta Važgėlaitė

Literatūra

Tacitas

Ar žinote, kad...