Literatūra

Literatūra > Antika

Platonas

Kadaise anglų filosofas ir matematikas, garsus Platono filosofijos tyrinėtojas Alfredas Nortas Vaithedas (Alfred North Whitehead) teigė, kad „visa Vakarų filosofija tėra pastabos Platono tekstų paraštėse“. Vienas iškiliausių visų laikų Vakarų mąstytojų Antikos filosofas Platonas (gr. Πλάτων; tikr. Aristoklis, gr. Αριστοκλής, 427–347 m. pr. Kr.) kilęs iš senos kilmingos Atėnų giminės: motinos prosenelis buvo graikų įstatymų leidėjas Solonas, vienas iš septynių išminčių, o tėvas priklausė garsiai Kodrų giminei, kuri save kildino iš pusiau mitinio paskutinio Atėnų karaliaus Kodro. 404 m. pr. Kr. Atėnams pralaimėjus Peloponeso karą Spartai, polyje į valdžią ateina Spartai palanki trisdešimties tiranų valdžia, kurios vyresnysis buvo Platono dėdė Kritijas. Platonas, įgijęs puikų išsilavinimą, iš pradžių daugiau dėmesio skyrė literatūrinei kūrybai nei filosofijai, rašė epigramas, ditirambus, tragedijas. Susipažinęs su Sokratu, atsidėjo filosofijai. III a. biografas Diogenas Laertijas pasakoja: tragediją parašęs Platonas traukė pas dionisijų šventę rengiantį valdininką prašyti choro, įteikti rankraštį ir pranešti apie norą dalyvauti tragikų varžybose. Tačiau sustojęs pasiklausyti mokinių apsupto Sokrato ir išgirdęs jo mokymą, metė poeziją ir tapo Sokrato mokiniu. Be to, nusprendė pakeisti savo tikrąjį vardą: iš Aristoklio tapo Platonu, o šis vardas graikiškai reiškia „plačiapetis“.
Skirtingai nei dėdė, Platonas nesuko į politiką: politiniai perversmai Atėnuose, kai buvo nuverstas jo dėdė drauge su trisdešimt tiranų, ir kiti neramumai, be to, dar ir tai, kad Sokratas buvo nuteistas myriop ir išgėrė nuodingosios cikutos, sulaikė Platoną nuo politinės karjeros. Po mokytojo mirties 399 pr. Kr. jis paliko Atėnus ir gyveno Megaroje, Pietų Italijoje ir Sirakūzuose, Dionisijo I dvare, galbūt Egipte ir Kirėnėje. Po 387 m. pr. Kr. Atėnuose, Akademo giraitėje, įkūrė Akademiją – filosofijos mokyklą seno Atėnų herojaus Akademo vardu pavadintame statinių komplekse gimnasijuje, joje pats ir mokė. Akademijoje filosofijos dėstymas derintas su matematikos, astronomijos, mechanikos tyrimais, visą šią veiklą nukreipiant į aukščiausio gėrio siekį. Platono Akademija gyvavo iki pat Antikos laikų pabaigos, po filosofo mirties joje dėstė jo mokiniai ir mokinių mokiniai. Platonas Akademijoje dėstė visą savo likusį gyvenimą, mokymo veikla buvo nutrūkus tik kelis kartus: filosofas porą kartų keliavo į Sirakūzus, į Dionisijo II dvarą, kur nesėkmingai vylėsi įgyvendinti savo idealios valstybės viziją.
Filosofinius veikalus rašyti pradėjo ne anksčiau kaip po Sokrato mirties ir rašė iki gyvenimo galo. Išliko visa prozinė kūryba, apie 40 dialogų, kurių žymiausi yra Valstybė, Faidonas, Faidras, Puota, Gorgijas. Tiesa, dalis dialogų yra netikri, Platonui tik priskiriami. Taip pat likę 13 laiškų, šiek tiek epigramų ir definicijų, apibrėžiančių įvairias, taip pat ir filosofijai reikšmingas sąvokas. Dar Antikos laikais pastebėta, panašiai manoma ir dabar, kad Platono veikalai atsiduria tarp poezijos ir prozos: visiems jiems būdingos ditirambo, odės, himno ir kitų poezijos rūšių savybės. Bandoma skirti net dešimtį Platono stiliaus porūšių: šnekamosios kalbos, literatūrinės pokalbio imitacijos, retorinio, patetinio, išpūsto, intelektualaus, mitinio pasakojimo, istorinės kronikos, ceremonijų ir teisinių raštų.
Ciceronas Platoną laiko filosofinio dialogo žanro išradėju. Šį literatūrinį žanrą, kai filosofiniai klausimai aptariami dialoge veikiančių veikėjų lūpomis, naudojo daugybė filosofų iki pat mūsų dienų. Be to, nors dialogų dramose pasitaikydavo dar iki Platono, filosofinių dialogų veikiausiai pavyktų atrasti ir kitų, anksčiau už Platoną gyvenusių filosofų tekstuose, tačiau Platono dialogas laikomas tobulu šio žanro modeliu, todėl šis Antikos filosofas laikomas filosofinio dialogo išradėju. Jau Antikos laikais manyta, kad filosofiniai Platono veikalai išbaigti, o meniškumu prilygsta Homero epams (Longin. 13). Daugelį žavėjo originalūs, netradiciniai, paties filosofo sukurti filosofiniai mitai, kurių bene žinomiausias yra apie mitinę Atlantidą, taip pat garsioji Olos analogija ar Faidro mitas apie sparnuotą dvikinkį vežimą. Dialogų stilius rafinuotas, vartojama daugybė epitetų, metaforų, metonimijų, ritminių kolų. Platono dialogai skirstomi įvairiai: vieni skiria į draminius, pasakojamuosius ir mišrius, kiti – į pamokomuosius ir tyrinėjamuosius.
Platono dialogai skirstomi ir pagal parašymo laikotarpį. Ankstyvuosiuose, sokratiniuse, ryški Sokrato figūra, juose aiškinamos kai kurios dorovės ir etikos sąvokos. Tokie dialogai – tai Apologija (Sokrato gynimosi kalba teisme), Kritonas (Sokratas kalėjime iki mirties bausmės, mokiniai siūlo jam bėgti iš Atėnų, pagrindinė tema – paklusnumas įstatymams), Eutifronas (apie pamaldumą), Lachetas (apie drąsą), Charmidas (apie apdairumą), Lisidas (apie draugystę) ir kt. Viduriniojo laikotarpio dialoguose nagrinėjamos gerokai subtilesnės temos: Protagore (apie dorybės lavinimą) užsimezga diskusija su sofistais apie tai, kas yra tikroji dorybė ir kaip ją ugdyti. Diskusija tęsiama Gorgijuje kaip retorikos kritika. Šiuo laikotarpiu dar parašyti Kratilas (apie kalbos prigimtį), Eutidemas (apie logines sofistų klaidas), Menonas (apie atsiminimą, nagrinėja dorybės prigimtį).
Brandžiuoju kūrybos laikotarpiu sukurti dialogai laikomi pačia filosofinės minties ir literatūrinio stiliaus viršūne. Šiam laikotarpiui priklauso Puota (apie meilę), Faidonas (apie sielą; jaudinančiai papasakojama apie Sokrato mirtį), Valstybė (apie tobulą valstybę ir teisingumą), Faidras (apie idėjų pasaulį ir meilę), Teaitetas, Parmenidas (apie matematiką ir dialektiką). Vėlyvieji dialogai išsamūs, techniški ir labai sudėtingi. Tai Valstybininkas ir Sofistas, kur kuriami tobulo valstybininko ir sofisto paveikslai, Filebas (apie aistrą ir pažinimą), Timajas (apie pasaulio sąrangą) ir nebaigtas Kritijas (apie kosmologiją). Vėliau būtent šie du dialogai itin dažnai skaityti ir interpretuoti. Vėlyvuoju laikotarpiu parašytas ir pats ilgiausias Platono veikalas Įstatymai, kuriame kuriami nauji valstybės metmenys.
Platono filosofijoje įvedama skirtis tarp akimis regimų daiktų ir protu suvokiamų idėjų. Idėjos yra amžinos, nekintančios, besąlygiškos, tobulos, o daiktai tėra idėjų šešėliai kasdienybėje, bet dėl savo laikinumo, kintamumo, santykinumo jokiu būdu negali prilygti idėjoms. Todėl jusliškai suvokiamo pasaulio daiktai turi būti griežtai skiriami nuo vien protu suvokiamų idėjų, lyginant su idėjomis, jie pasirodo esą tokie pat netvarūs, efemeriški kaip kad daiktų šešėliai, lyginant juos su pačiais daiktais. Idėjos yra viso, kas egzistuoja, esmė, tikroji būtis. Jos įsiskverbia į jutiminį pasaulį, bet visuomet įsikūnija tik iš dalies. Tarkime, grožio idėja vienuose daiktuose ir reiškiniuose įsikūnija menkiau, kituose labiau, bet niekada neįsikūnija iki galo. Graži mergina, gražus katilas, gražus arklys gali būti gražesni už kitus tos pačios rūšies dalykus, bet jų grožis nėra tvirtas ir nekintantis: sendami ir trūnydami jie tampa nebegražūs, o pati grožio idėja yra amžina ir nekintanti. Pačia aukščiausia Platonas įvardija gėrio idėją, kuri tarsi saulė regimajame pasaulyje nušviečia visas kitas idėjas. Gėrio idėja neatsiejama nuo grožio ir teisingumo idėjų, nes „tai, kas gera, būtinai yra gražu, tai, kas gražu, būtinai yra teisinga, o tai, kas teisinga, būtinai yra gera“.
Tačiau sprendžiant iš Platono VII laiško atrodo, kad giluminių savo mąstymo pagrindų filosofas taip ir neišdėstė raštu, jie daugiau nagrinėti žodiniuose disputuose Akademijoje drauge su mokiniais. Nepaisant to, Platonas laikomas tiek genialiu filosofu, tiek genialiu rašytoju, jo filosofija tyrinėjama nuo Antikos laikų iki šių dienų.
Platono filosofiją nagrinėjo ir jos veikiami buvo daugybė Lietuvos filosofų. Tai ir tarpukario filosofai Antanas Maceina, Stasys Šalkauskis, Juozas Girnius, ir klasikinės filologijos profesorius, Valstybės vertėjas Jonas Dumčius. Platonu domisi šių dienų mokslininkas, filosofas ir klasikas Naglis Kardelis, kuris nuolat nagrinėja Platono tekstus, taip pat išvertė jo dialogus Timajas ir Kritijas, Faidras, Sokrato Apologija; Kembridžo universiteto diplomantas Mantas Adomėnas yra išvertęs dialogus Kratilas ir Ijonas, filosofas Kristupas Sabolius – II ir VII Platono laiškus. Nemažai tyrimų atliko Vytautas Ališauskas.

Raminta Važgėlaitė

Literatūra

Platonas

Ar žinote, kad...