kalba literatūra istorija
A Ą B C Č D E Ę Ė F G H I Į Y J K L M N O P R S Š T U Ų Ū V Z Ž
 
400
1500
1600
1750
1822
1904
1988
ANTIKA
VIDURAMŽIAI
RENESANSAS
BAROKAS
APŠVIETA
ROMANTIZMAS IR REALIZMAS
XX A. LITERATŪRA
ŠIUOLAIKINĖ LITERATŪRA
LIETUVOS PROISTORĖ
 
LIETUVOS DIDVALSTYBĖS KŪRIMASIS
LDK CHRISTIANIZACIJA
LDK BAJORŲ RESPUBLIKA
LDK ABIEJŲ TAUTŲ RESPUBLIKOJE
ATR REFORMOS. VALSTYBĖS SUNAIKINIMAS
LIETUVA RUSIJOS IMPERIJOJE
MODERNIOJI LIETUVOS RESPUBLIKA
OKUPUOTA LIETUVA. SOVIETIZACIJA
ŠIUOLAIKINĖ LIETUVOS VALSTYBĖ
 
1009
1240
1387
1529
1569
1773
1795
1918
1940
1990

Literatūra

Literatūra > Antika

Katulas


„Odi et amo“ (
Carm. LXXXV), „Myliu ir nekenčiu jo“, sako romėnų poetas Gajus Valerijus Katulas (lot. Gaius Valerius Catullus, 84–54 m. pr. Kr.), ir tai tampa visos jo poezijos programiniu šūkiu. Apie I a. pr. Kr., vieno garsiausių Antikos meilės dainių Katulo gyvenimo metais, Romoje suklesti lyrikos žanras. Vienu šio žanro pradininkų ir yra laikomas minėtas romėnų literatūros aukso amžiaus autorius, neretai vadinamas ir šiuolaikinės poezijos pirmtaku. Apie patį Katulą žinių liko nedaug, daugiausia iš jo paties poezijos: kilęs iš Šiaurės Italijos miesto Veronos, iš turtingo, gerbiamo ir žinomo tų kraštų žmogaus šeimos be romėnų pilietinių teisių. Žinoma, kad tėvas nupirko sūnui vilą netoli Romos ir, matyt, tikėjosi vedybų su romėne – tokiu būdu sūnus ir jo būsimi vaikai gautų Romos pilietybę. Taip pat žinoma apie artimą Katulo santykį su broliu, kuris anksti išvyko laimės ieškoti į Rytus, į Troją, ir ten žuvo. 57 m. pr. Kr., lydėdamas teismo pareigūną pretorių Gajų Memijų, Bitinijoje apsilankė ir Katulas. Nusivylęs kelione ir bičiuliais, neradęs nė pėdsako šlovintosios Trojos, grįždamas namo jis aplankė brolio kapą: „Ko šermenų papročiai nuo amžių senųjų reikalauja, / atnešu kapui skurdžiam, – pažadą liūdną tesiu.“ Atvykęs į Romą apie 67 m. pr. Kr. susibičiuliauja su istoriku Kornelijumi Nepotu, poetu ir kritiku Kvintilijumi Varu, poetais Helvijumi Cina, Valerijumi Katonu, oratoriumi Licinijumi Kalvu ir, įgijęs puikų išsilavinimą, į aukštuomenę vis dėlto nepriimamas – nėra visateisis romėnas. Po poros metų Romoje kyla respublikoniškai nusiteikusių jaunųjų poetų sąjūdis, kurio narius Ciceronas vėliau pašiepdamas graikiškai pavadina „naujesniais“, arba neoterikais. Šio sąjūdžio poetai kritikavo karjeros siekiantį Cezarį (beje, pastarasis atvykęs į Šiaurės Italiją visuomet apsistodavo Katulo tėvo namuose). Cezariui, Pompėjui ir Krasui 60 m. pr. Kr. sudarius trijų galingiausių valstybės vyrų sąjungą, arba pirmąjį triumviratą, jie susilaukė daug neoterikų užgaulių. Tačiau, pasak I a. biografo Svetonijaus, reikalams aprimus Katulas Cezario atsiprašė ir dar tą pačią dieną sulaukė kvietimo pietų. Kritikavo neoterikai ne tik politikus, bet ir pasenusias romėnų literatūros formas, aukštuomenės karjerizmą, sekė III a. pr. Kr. helenistinės poezijos gairėmis ir garsiausiu III a. pr. Kr. poetu Kalimachu, Aleksandrijos bibliotekos vadovu, mokiusiu kurti trumpus, gerai apgalvotus tekstus, išmesti tai, kas nereikalinga, mėgo Teokrito poezijos, graikų dramų, vestuvinių giesmių himenėjų motyvus, siekė nusišalinti nuo visuomenės reikalų ir poetinio pasaulio erdvės. Jie nekūrė jokios politinės programos, veikiau smerkė valstybės galingųjų ydas ir susitelkė į savo pačių, jaunų Romos poetų, padėtį, akcentavo savo gerą literatūrinį skonį, išprusimą ir neretai kenčiamą skurdą: „Šiom dienom pas mane, brangus Fabulai, / Jei geri bus dievai, turėsi puotą, / bet, žiūrėk, atsinešk gardžių skanėstų. / Jeigu to nepritruks, o drauge mielas, / tai puotausi gerai, nes mano kapšy / vien vorai įsitaisę tinklą mezga“, – rašė Katulas savo „Lyrikoje“.
Iš Katulo romantiškos meilės poezijos, kurioje atvirai išsakomi jausmai ir išgyvenimai, mus pasiekė net 116 eilėraščių. Juos pats poetas vadino
nugae – niekučiais. Ryškiausi eilėraščių bruožai – mokytumas ir erudicija, griežtos literatūrinės pažiūros, įtampa tarp tradicijos ir naujovės, taupi mintis ir lakoniška išraiška. Jų trumpa forma derinama su tobulu išbaigtumu ir vaizdo naujumu. Net ilgesniuose hegzametro eilėraščiuose vengiama minties perkėlimo į kitą eilutę (enjambement), mintis talpinama vienoje – tai kuria improvizacijos ar staigaus jausmo pliūpsnio įspūdį. Dėl poezijos „mokytumo“, enciklopedinių žinių gausos kiek vėliau gyvenę poetai Ovidijus ir Marcialis Katulą pavadina dobtus, arba „mokytuoju“. Mėgo Katulas ir senus, archajiškus ar šnekamosios lotynų kalbos žodžius, net keiksmažodžius, mažybinius žodelius, romėnų tautosakos elementus, primenančius neišlikusias romėnų liaudies dainas. Daug dėmesio skyrė smulkiajai epikai: rašė epilijus (mažuosius epus), autobiografines ir dedikacines siužetines elegijas, vestuvines giesmes, dar žinomas himenėjų ir epitalamijų pavadinimu, ir jose, skirtingai nei helenistiniai poetai, šlovino santuoką, skaistumą, išsakė pamokymus jaunavedžiams, linkėjimus, kad sūnus būtų panašus į tėvą. Be to, Katulas išvertė ir jau minėto poeto Kalimacho elegijos Priežastys dalį, vadinamą poema Apie Berenikės kasą, kurią dedikavo savo globėjui Kvintui Hortenzijui Hortalui. Sukūrė poemėlę apie Pelėjo ir Tetidės vestuves ir papildė ją Ariadnės mito motyvais, įdomi ir neįprasto metro poema Atidas. Eilėraštyje apie mylimosios žvirblelio mirtį sekama Simijo (III a. pr. Kr.) epigrama, o garsusis Myliu ir nekenčiu motyvas taip pat perimtas iš helenistinės poezijos. Katulas įveda ir naujus, Romoje nežinotus iš graikų poezijos perimtus metrus, kuriuos iki pačių tobulumo viršūnių kiek vėliau išplėtoja ir ištobulina poetas Horacijus. Be to, net ir visas Katulo poezijos rinkinys sudarytas pagal skirtingose dalyse vartojamus metrus: pirmoje – įvairių metrų trumpieji eilėraščiai, antroje – ilgieji, „mokytosios poemėlės“ su mitologijos elementais, trečioji sudaryta iš eleginiu dvieiliu rašytų eilėraščių. Greta esantys eilėraščiai skiriasi temomis, kuria įvairovę, išblaškančią skaitytojo nuobodulį.
Katulo poezija dabar dažnai skirstoma pagal temas. Apie pusę rinkinio sudaro satyriniai, peikiamieji eilėraščiai, sukurti galbūt mėgdžiojant helenistinius poetus, kandžiuosius Archilochą ar Hiponaktą, galbūt panaudojant italikų folkloro palikimą ir tautosakinius plūdimosi eilėraštukus, skatinančius vaizdingumą, o galbūt taip pabrėžiant savo paties „aštrumą“: aš, Katulas, esu jaunas ir karštakošis. Katulo poezijoje itin daug necenzūrinių žodžių, jų gausa pranoksta bene visus romėnų rašytojus. Jie skirti ir galingiesiems, ir menkystoms, ir garsiems, ir nežinomiems: „Skelsiu tuoj į dantis“, – viename eilėraščių rėžia poetas. Tačiau dabar labiausiai vertinami meilės ir draugystės temomis rašyti nuoširdūs trumpučiai „mažieji eilėraščiai“, dėl kurių poetas ir išgarsėjo. Rašomi jie paprastai, be jokių įmantrybių, bet tarp eilučių slypi gilus jausmas. Šie Katulo eilėraščiai – tai jau šioks toks nutolimas nuo helenizmo poezijos principų, taip mėgtų kūrybos kelio pradžioje, ir atsigręžimas senesnę lyrikos tradiciją. VII–VI a. pr. Kr., archajiniais laikais, užgimsta ir suklesti graikų lyrikos tradicija: pirmą kartą tekste ima rastis eilėraščio „aš“, žvilgsnis į vidinį eilėraščio žmogaus pasaulį, jausmų, lūkesčių ir norų išsisakymas. Katulą ypač žavėjo VI a. pr. Kr. poetė Sapfo iš Lesbo salos, jos kūrybą laikė meilės lyrikos pavyzdžiu. Vieną jos eilėraštį net išvertė į lotynų kalbą. Šių Katulo meilės eilėraščių moteris yra vardu Lesbija, o tai vėl aliuzija į Lesbo salos poetę Sapfo. Dabar mėginama šią Lesbiją tapatinti su istorine moterimi Klodija, beveik dešimtmečiu už poetą vyresne Metelo Celerio žmona ir Klodijaus Pulchro vidurine seserimi gražuole, labai išsilavinusia, bet palaido elgesio aristokrate. Klodija – daugybės garsių vyrų meilužė, laikiusi vieną garsiausių to meto salonų Romoje. Tokia prieštaringa Klodija leistų paaiškinti ir prieštaringus eilėraščio žmogaus jausmus savo Lesbijai. Lesbijai skirti eilėraščiai kupini jausmų, nuoširdūs ir jaudinantys: tai ir laiminga meilė, ir beprotiška aistra, ir šventos draugystės sąjunga, ir švelnus prieraišumas, ir sielvartas dėl neištikimybės, ir nuoskauda, ir nusivylimas: „Mūsų Lesbija, mūs tikroji meilė, saulė, Celijau, ta, kurią Katulas už save visados labiau mylėjo, – ji dabar pašaly prie gatvės kampo laukia, kol sumokės jai Remo ainis!“ Trumpa meilė greitai baigiasi, eilėraščių mylintysis tarytum susidvejina, skyla ir blaškosi tarp prieštaringų jausmų: jis ir geidžia Lesbijos, ir ieško joje šventumo, ištikimybės, o neradęs panyra į sielvartą, užsisklendžia ir ima nekęsti Romos, Lesbijos ir vertybes praradusios aukštuomenės miesto.
Katulas miršta netoli Romos, jaunas, staiga ir, matyt, iki galo nespėjęs užbaigti daugybės darbų. Miršta taip ir nesulaukęs eilėraščių Lesbijos palankumo, gražioje Anieno upės pakrantėje, savo viloje netoli Tiburo, „nuo kosulio“ arba galbūt džiovos. Katulo poezija padarė didelę įtaką visai meilės poezijos tradicijai, neišvengė jos ir kiek vėliau rašę Vergilijus ir Horacijus, taip pat Ovidijus. Po to Katulas buvo kiek primirštas ir tik 965 m. Veronos vyskupas Raterijus prisipažįsta turįs tokio Katulo poezijos tomelį. Tiesa, jis vėl dingsta iki XIV a. pr., kada atrandamas Veronos vienuolyne ir padaromi keli jo nuorašai, o tuomet jau prapuola visam laikui. Liko tik tie nuorašai ir būtent jais Katulas ir pasiekė mūsų dienas. Vienas pirmųjų Katulą įvertino Renesanso poetas Petrarka (Petrarca), o į LDK kultūrą jis pateko pirmiausia per Renesanso poeto Jono Radvano „Epitalamiją Kristupo Manvydo Dorohostaiskio ir Sofijos Chodkevičiūtės vestuvėms“, kur ne kartą persakomos Katulo himno Himenėjui eilutės. Deja, visą poezijos tomelį lietuviškai tik XX a. viduryje prakalbino prof. Henrikas Zabulis.

Raminta Važgėlaitė
Katulas.

Ar žinote, kad...