Literatūra

Literatūra > Antika

Vergilijus

Publijus Vergilijus Maronas (lot. Publius Vergilius Maro, 70–19 m. pr. Kr.) laikomas didžiausiu pohelenistinio pasaulio poetu. Sakoma, kad jo poezija išreiškė romėnų tautos pasaulėžiūrą, atskleidė jų vietą ir paskirtį pasaulyje. Apie Vergilijų žinoma gerokai daugiau nei apie kitus Antikos poetus, daugiausia iš vadinamųjų Vitae Vergilianae – vėlyvų ir nelabai patikimų Vergilijaus gyvenimo aprašymų. Amžininkai žinių gana šykštūs: Horacijus vadina jį antrąja savo sielos puse, giria jautrumą, pašiepia netvarką ir mini jųdviejų kelionę į Brundisijaus uostą, poetas Propercijus žavisi talentu, Ovidijus sakosi jį „tik matęs“. Iš Antikos autorių aprašymų ir vėlesnių biografų liudijimų sužinome štai ką: Vergilijus tamsokas, aukštas, kilęs iš netoli Mantujos buvusio Andų kaimo, iš pasiturinčio Šiaurės Italijos ūkininko, bitininko, veikiausiai etruskų palikuonio, šeimos, dramblotas, drovus, prisibijojęs moterų, labai doras, atsiskyręs, kaimietiškas ir labai mėgęs skaityti knygas. Turėjęs du brolius: Silas miręs vaikystėje, Flakas sulaukęs brandos. Pradžios mokslą literato (rašto mokytojo) mokykloje baigė Kremonoje netoli Mantujos, kurios Mincijaus kalną ne kartą apdainuos Georgikose, gramatiko (kalbos ryšius aiškinančio mokytojo) mokslus ėjo Mediolane (dab. Milane), vėliau mokėsi Romoje ir Neapolyje. Tuo metu Neapolyje buvo įsikūrę du graikų epikūriečiai Filodemas ir Sironas. Vergilijus įsitraukė ir į matematikos, medicinos, filosofijos studijas, taip pat mokėsi dalykų, kuriuose pats nelabai mėgo ir vertino: retorikos ir gramatikos. Žavėjosi senųjų romėnų autorių Livijaus Androniko, Nevijaus, Enijaus raštais.
Ryškus poeto talentas atsiskleidė anksti, tačiau tuo metu, poetinio kelio pradžioje, Romos respublikoje buvo neramūs laikai, siautė pilietiniai karai. Biografas Donatas Svetonijus mini, kad Romoje Vergilijus rodėsi retai, o išvydęs savo kūrybos gerbėjus sprukdavo į pirmą tarpuvartę. Į Romą jis atvyko po poeto Katulo mirties, tapo politiko Azinijaus Poliono globotiniu. Netrukus įsitraukė į jaunųjų poetų neoterikų gretas, ėmė sekti jų poetika ir helenistinių poetikos principų šlovinimu, bet vėliau šių pirmųjų eilėraščių, dabar žinomų kaip apendix, nevertino, neišleido. Jų rinkinys buvo atrastas tik po Vergilijaus mirties, bet mūsų dienas pasiekė. Vėliau Vergilijus imasi žemuoju kalbos stiliumi, artimu šnekamajai kalbai, rašyti Bukolikas (39 m. pr. Kr.) ir viduriniuoju stiliumi, kiek sudėtingesne leksika ir sintakse – Georgikas (29 m. pr. Kr.). Po jų atsideda aukštojo, pakilaus stiliaus herojiniam epui Eneida. Po dešimties metų epo rašymo ryžtasi apsilankyti Graikijoje, Mažojoje Azijoje (dab. Turkija), kurių vietoves mini Eneidoje. Lankydamas Megarų griuvėsius sunegaluoja, suskumba grįžti į Romą, bet miršta vos pasiekęs Italijos žemę – Brundisijaus uostą. Palaidotas Neapolyje, taip ir negrįžęs į savo miestą Romą. Epitafijoje ant Vergilijaus kapo sakoma: „Mantujoj gimęs, Kalabruose miręs, dabar Partenopėj / Štai aš guliu. Dainavau piemenis, kaimą, vadus.“
Roma nuo pat pradžių vaidino svarbų vaidmenį Vergilijaus gyvenime. Tik atvykęs, pateko į imperatoriaus Augusto bičiulio Mecenato ratelį, kuriam priklausė ir kiti žymūs poetai Horacijus, Propercijus, Emilijus Makras, Varijus Rufas ir kt. Visi jie vertino ir aukštino romėniškumo idėją: didžiavosi atkuriantys mores maiorum (protėvių papročius ir senąją religiją), valstybės santvarką – respubliką, teismų ir įstatymų autoritetą. Be to, Vergilijus patyrė nemenką poeto Gajaus Valerijaus Katulo, taip pat pirmos romėniškos filosofinės poemos Apie daiktų prigimtį autoriaus Tito Lukrecijaus Karo įtaką. Pirmojo imperatoriaus Augusto valdymo dešimtmetį šio santykiai su Vergilijumi buvo geri ir gana artimi. Vergilijų džiugino taika ir ramybė valstybėje, įsivyravusi po prasiautusių pilietinių karų. Ir nors prarado tėvo vilą prie Mantujos, kuri buvo nusavinta ir atiduota garbingiems karo veteranams, ir kurį laiką turėjo glaustis Neapolyje, buvusio mokytojo Silono viloje, gerus santykius su imperatoriumi išlaikė. Be to, poetų globėjas Mecenatas atlygino skriaudą ir padovanojo ūkį greta Romos, kuris tapo drovaus ir atsiskyrėliško Vergilijaus džiaugsmu ir prieglobsčiu.
Bukolikas Vergilijus kūrė sulaukęs trisdešimt dvejų. Rinkinį sudaro 10 hegzametru parašytų eilėraščių apie piemenų gyvenimą, stiprų žmogaus ir gamtos ryšį. Jos dar žinomos graikišku Eklogų vardu. Pusė Bukolikų giesmių yra dialogai: piemenys pasakoja naujienas, pykstasi ar rungiasi dainų grožiu, kita pusė – monologai: atpasakojamos piemenų meilės dainos. Eklogose daug žalios spalvos, jaukios ir švelnios gamtos, palankios žmogui, kuris taip pat linkęs ją tausoti, gerbti, net mėginti susikalbėti – tai piemenų šalis Arkadija, kurioje teka Šiaurės Italijos upė Mincijus, plyti Sicilijos laukai. Tačiau sostinė Roma yra visai greta, o aplink žolėje parimę piemenys, bandos, šaltiniai, giraitės neleidžia visai pamiršti apie didįjį miestą ir jo gyvenimą. Arkadija gyvena Romos piliečių ir intelektualų rūpesčiais bei džiaugsmais. Tai idealizuoti santykiai idealizuotame pasaulyje – visi meilės atspalviai nuo erotinės aistros iki atjautos ir meilės visai aplinkai, poezijos malonumai, gamta. Bukolikose dažna antitezė, kontrastai, be to, gausu aliuzijų, užuominų, sąsajų su tikrove: minimi literatūriniai ginčai, žemės nusavinimas po pilietinių karų, įvedamos politinės realijos, paminimi amžininkai, šlovinama Italija ir Augustas. Vėlesniais laikais Bukolikos sulaukė didelės šlovės, jos kaip pastoralės sutinkamos Viduramžių trubadūrų, Petrarkos (Petrarca), Bokačo (Boccaccio) tekstuose, Servanteso (Cervantes) Don Kichote.
Įėjęs į Mecenato būrelį, Vergilijus ima rašyti mažesnio įvertinimo sulaukusį didaktinį epą Georgikos ir pradeda naują temą – poetinį žemės darbų aprašymą hegzametru. Vergilijaus kūrinys originalus ir neturi analogų, nors žemės darbų aprašymas ir nebuvo nauja tema antikinėje literatūroje. Ją galima rasti Lukrecijaus Karo poemoje Apie daiktų prigimtį, Hesiodo veikale Darbai ir dienos, helenistinio poeto Nikandro kūryboje. Tačiau Vergilijus, perimdamas jų temas, ieško ir savo poetinio kelio. Tarp šaltinių dera paminėti ir graikų filosofo Aristotelio traktatą apie gyvūnus, IV–III a. pr. Kr. autoriaus Teofrasto augalų tyrinėjimų aprašymus, panašiu metu gyvenusių Eratosteno Kirėniečio astronomijos tekstus, Arato poemą apie dangaus reiškinius. Georgikose svarbi pagarba dievams, nuo jų priklauso pasaulio likimas, o žemdirbio darbai vyksta pagal gamtos ritmą. Italija nuo seno garsėjo kaip žemdirbystės kraštas, gerbti valstiečių darbai, o paklusimas gamtos ciklui, darbas ir yra tai, kas kuria žemdirbio laimę, suteikia jo darbui šlovę – tai tikrasis gyvenimo kelias, jo prasmė. Poema siekiama pamokyti, patarti atsisakius pasakojimo vingrybių, atskleisti pasaulio vieningumą ir amžinumą: mat Dievas persismelkęs žemėje, jūroje, danguje, jo esama ir gyvuliuose, ir žvėryse. Traktate Katonas arba apie senatvę Ciceronas sako: kaime džiugina ne tik javai, pievos, vynuogynai, uogakrūmiai, bet ir sodai, ganyklos, bičių spiečiai, gėlių įvairovė, ir šis Cicerono aprašymas sudaro Georgikų sąrangą: pirmoje knygoje aprašomos pievos, kalbama apie sunkius artojo darbus, įrankius, gerą javų sėklą, orų nuspėjimą, antroje kalbama apie vynuogynus, uogakrūmius, sodus, jų priežiūrą ir veisimą, trečioje – ganyklos ir gyvulininkystė, ketvirtoje – bičių spiečiai ir bitininkystė. Įdomu pastebėti, kad atskiros knygos aiškios struktūros neturi, vaizdai ir temos keičia vienas kitą laisvųjų asociacijų principu.
Didžiausias Vergilijaus veikalas – herojinis epas Eneida, kurį sudaro 12 knygų, rašytų 11 metų. Veikiausiai visa Eneida parašyta proza, suskirstyta į knygas, o hegzametru rašyta ne iš eilės, bet dalimis. Vergilijus mirė nebaigęs ir neišleidęs savo kūrinio. Manoma, kad dalimis kūrinį rodė ir draugams: dar 26 m. pr. Kr. poetas Propercijus sušukęs: „gimsta kūrinys, nustelbsiantis Iliadą!“, o 23 m. pr. Kr. trys knygos buvo perskaitytos imperatoriui. Donatas Svetonijus pasakoja, kad 19 m. pr. Kr. susirgęs poetas ketino sudeginti tekstą, bet nespėjo, o jam mirus Augustas liepęs Varijui ir Tukai poemą išleisti. Eneidos istorija – tai istorija apie narsų ir kilmingą trojėną, deivės Veneros ir Anchiso sūnų Enėją, kuris, graikams nugalėjus Troją, paklusęs dievų įsakymui ir su likusiais trojėnais palikęs gimtinę ir išplaukęs ieškoti senosios Ilijo, Trojos miesto įkūrėjo, tėvynės. Pasakojama, kad Italijoje iš trojėnų ir vietinių gyventojų kilo garsios romėnų giminės, tarp jų ir Romos miesto įkūrėjai dvyniai Romulas ir Remas, o Enėjo sūnus Askanijus (kitur dar vadinamas Julu) yra laikomas Julijų giminės, taigi Cezario ir Augusto, protėviu. Tad Julijų giminė savo genealogiją vedė iš trojėno Enėjo ir jo dieviškos motinos Veneros. Vergilijus neseka romėniško istorinio epo tradicija, išplėtota tokių autorių kaip Enijus, Nevijus, Pakuvijus, bet atsigręžia į graikišką epą, kurio pagrindu paprastai yra mitas, o ne istorinis siužetas. Trumputį Enėjo mito siužetą Vergilijus išplėtoja iki solidaus herojinio epo. Eneidos sąranga kiek primena Homero Iliadą ir Odisėją: I–VI knygų Enėjo klajonės artimos Odisėjo klajonėms Odisėjoje, VII–XII knygų karai dėl moters artimi Iliados graikų ir trojėnų karo dėl pagrobtos Helenės motyvui. Panašūs ir kiti motyvai: herojus kelyje namo užtrunka dėl moters (Eneidoje Enėjas dėl Didonės, Odisėjoje Odisėjas dėl Kalipsės ir Kirkės), rengiamos sporto varžybos žuvusiojo garbei, nusileidžiama į požemio pasaulį siekiant sužinoti tiesą, išplėtotas herojaus (Enėjo ir Achilo) skydo aprašymas, dievų pasitarimai ir kt. Panašus ir kompozicinis užmanymas: kaip ir Odisėjoje, įvykiai pasakojami ne nuo chronologinės įvykių pradžios, o nuo momento, kai iki svarbiausių įvykių lieka vienas žingsnis – draugingoje aplinkoje herojus žvilgteli į praeitį, susikaupia ir pasineria į įvykių sūkurį. Savo dramine įtampa Vergilijaus epas artimas graikų tragikų tekstams, įžvelgiama Euripido, Sofoklio, neišlikusių romėnų dramų įtaka. Eneida neretai primena dramą, atskiri jos epizodai komponuojami paliekant daug erdvės vizualumui: Enėjas su Achatu apžiūrinėja paveikslus, Junonos šventykloje sutinka Didonę, ji sėdasi į sostą, sprendžia trojėnų ginčus, tvarko reikalus, už šventyklos kyla triukšmas, prašydami pagalbos įsiveržia trojėnai, Enėjas stebi iš šalies, paskui kalbasi su Didone ir pan. Tokių „sceniškų“ epizodų epe gausu. Tad kartais Eneida nagrinėjama ir kaip viena didelė tragedija su atskiromis Didonės, Lotyno, Turno dramomis. Bet svarbiausia Eneidoje Roma, romėnų tautos kilmė ir jos šlovingos ateities pranašystė. Požemio pasaulyje Enėjas išvysta būsimuosius Romos karalius, karvedžius ir valstybės vyrus – iš jo kilsiančias kartas. Šlovinama ne vien Romos didybė, bet ir romėnų vieta tarp kitų tautų, nes jie turi viešpatauti.
Nė vieno Antikos rašytojo šlovė neprilygsta Vergilijaus šlovei. Po mirties jis iškart tapo klasiku – mokyklose skaitomu ir studijuojamu autoriumi, daugybė jaunesnių poetų iš atskirų Vergilijaus eilučių ir puseilių sudarinėjo vadinamuosius centonus – iš kitų kūrinių „skiaučių“ sudurstytus veikalus. Dėl artimumo krikščionių idėjoms jis mėgtas ir Viduramžiais, Renesanso humanistai mokėsi jo veikalus atmintinai, o Dantė (Dante) Dieviškojoje komedijoje būtent Vergilijų pasirinko vedliu po Pragarą. Ne išimtis ir XVI–XVII a. Lietuvos lotyniškosios literatūros kūrėjai Jonas Radvanas, Jonas Vislicietis, Laurencijus Bojeris ir kt. Skaitant Kristijono Donelaičio Metus, turinčius didaktinio ir herojinio epo bruožų, galima spėti, kad jis puikiai išmanė ir Eneidą, ir Georgikas.

Raminta Važgėlaitė

Literatūra

Vergilijus

Ar žinote, kad...