Literatūra

Literatūra > Antika

Seneka

Žymiausią romėnų stoiką Liucijų Anėjų Seneką (lot. Lucius Annaeus Seneca, 4 m. pr. Kr.–65 m. po Kr.) sunku apibūdinti vienu žodžiu: jis ir valstybės veikėjas, ir filosofas, ir gamtos tyrėjas, ir poetas, ir dramaturgas. Gimė Ispanijos Korduboje turtingo ir garsaus Romoje raitelių luomo oratoriaus, retorikos žinovo Senekos Vyresniojo šeimoje. Romoje baigęs tradicinius gramatikos ir retorikos mokslus, studijas Seneka tęsė pas garsius to meto filosofus pitagorininką Sotioną, Fabianą, Atalą, retorikos mokėsi iš tėvo. Vienas jo brolių, Novatas, buvo atiduotas įsūnyti tėvo draugui Galionui ir pervadintas šio vardu, 51–53 m. jis buvo Korinto prokonsulas. Tuo metu Korinte kaip tik lankėsi apaštalas Paulius, kurį Galionas paglobojo. Matyt, tai vėliau (apie IV a.) paskatino sukurti tariamą Pauliaus ir Senekos keturiolikos laiškų rinkinį, kuriuos tikrais laikė net žymusis Biblijos vertėjas Jeronimas ir filosofas Augustinas. Šie laiškai pasiekė ir mūsų dienas. Be to, tam reikšmės galėjo turėti ir Senekos filosofijos bei krikščioniškojo mąstymo panašumai.
Senekos kelias susijęs su visa Klaudijų dinastija – imperatoriais Tiberijumi, Kaligula, Klaudijumi ir Neronu. Karjerą jis pradėjo Tiberijaus laikais nuo teismo kalbų, tapo advokatu ir vedė. Pirmoji žmona mirė anksti, palikusi jam du sūnus, kurie irgi ilgai negyveno. Netrukus sunkiai susirgęs Seneka nutraukia darbus ir 14–37 m. iškeliauja į Egiptą gydytis, kur daug laiko skiria mokslams ir poilsiui. Kaligulos valdymo metais, 37–41 m., Romoje prasideda Senekos karjera, lipimas tradiciniais pareigybių laiptais: jis tampa magistru, kvestoriumi, senatoriumi. Tokia sėkmė kelia nerimą Kaligulai, kuris sumano nužudyti Seneką, bet jį susilaiko mintis, kad ligotas Seneka numirs ir pats. 41 m. imperatoriumi tampa Klaudijus, dėl kurio žmonos Mesalinos (vėliau nužudytos paties Klaudijaus) intrigų Seneka aštuoneriems metams ištremiamas į tuo metu laukinę Korsikos salą.
49 m. antroji Klaudijaus žmona ir Kaligulos sesuo Agripina (kuri vėliau nunuodija Klaudijų) pareikalauja grąžinti Seneką ir pavesti jam mokyti Neroną – jos sūnų iš pirmosios santuokos. Klaudijui mirus 54 m. Seneka pasako gedulo kalbą ir parašo mirusįjį pašiepiančią satyrą Sumoliūgėjimas (lot. Apocolocyntosis pagal analogiją su apotheosis „sudievinimas“), o jaunasis Neronas tampa Romos imperijos imperatoriumi. Tačiau iki 59 m. Romos reikalus už jį tvarko asmeninės imperatoriaus gvardijos vadas Sekstas Afranijus Buras drauge su Seneka, kuris, be to, rašo Neronui valstybines kalbas, įvairius veikalus. Tuo metu imperijoje įsigali ramybė, o Seneka, kaip ir Markas Aurelijus, galėjo būti iliustracija Platono minties, kad valstybę tarsi laivo vairininkas turi valdyti valstybininkas arba filosofas. Arba Seneka – „imperatorius be purpuro“. Paaugęs Neronas užmuša motiną, ištremia, vėliau nužudo žmoną Oktaviją. Panašiu metu miršta ir Buras, tad Seneka pasitraukia nuo valstybės reikalų, užsidaro namie ir pereina į tylią opoziciją Neronui. Galiausiai po šešerių metų jis įskundžiamas kaip sąmokslininkas prieš imperatorių ir susilaukia filosofo Sokrato lemties: pas jį pasiunčiamas Nerono karininkas su įsakymu filosofui nusižudyti. Seneka drauge su žmona Paulina persipjauna rankų ir kojų venas ir nukraujavęs miršta gulėdamas vonioje. Tačiau Paulina lieka gyva, nes imperatorius įsako sustabdyti kraujavimą ir aptvarstyti žaizdas – ji juk nebuvo pasmerkta ir verta mirties. Apie šiuos įvykius vaizdų ir išsamų pasakojimą Analuose pateikia istorikas Tacitas ir priduria, kad draugams Seneka paliko vienintelį ir brangiausią palikimą – „savo gyvenimo būdą“.
Mūsų dienas pasiekė nemažai Senekos tekstų. Labai įdomios jo tragedijos – tai viskas, ką turime iš romėnų dramos tradicijos, neliko nei II a. pr. Kr. Pakuvijaus ar Akcijaus dramų, nei šimtu metų vėliau gyvenusių Azinijaus Poliono ir Varijaus Rufo, nei Cezario, Ovidijaus tragedijų. Senekos tragedijos parašytos stoicizmo dvasia: jose kritikuojama tironija, pražūtingos aistros, turto ir aukštos padėties siekimas – menki ir nepastovūs dalykai, kalbama apie likimo valdžią, išminčiaus didybę. Filosofo dramos neretai sąlygiškai vadinamos „radijo dramomis“, mat jos labiau skirtos skaityti nei vaidinti, daug dėmesio skiriama žodžiams, o ne veiksmams. Autoriaus rašyta tarytum nematantiems to, kas vyksta scenoje, klausytojams. Visos tragedijos sukurtos remiantis graikų mitais ir laikantis graikų tradicijos – trys aktoriai, penki veiksmai ir stebintis bei komentuojantis choras, tačiau jose vaizduojami kritiškiausiose situacijose kylantys jausmai: pyktis, įniršis, meilė, baimė, ilgesys. Tragedijų liko dešimt: Pamišęs Herkulis, Trojietės, Medėja, Faidra, Tiestas, Finikietės, Oidipas, Agamemnonas, Etos Herkulis, Oktavija. Taip pat liko satyra apie imperatorių Klaudijų Sumoliūgėjimas, arba Apocolocyntosis, filosofinių veikalų – diatribių: Apie pyktį, Apie atlaidumą, Apie išminčiaus tvirtybę, Apie laimingą gyvenimą, Apie apvaizdą, Apie poilsį, Apie geradarystes, Apie sielos ramybę, Gamtos tyrinėjimai, trys Consoliacijos, traktatai apie užuojautą. Tačiau patys žinomiausi yra 124 Senekos laiškai Liucilijui, jaunesniajam filosofo draugui, Sicilijos vietininkui. Laiškuose raginama atsikratyti ydų, siekti aukščiausio gėrio – dorybės: „Ko reikia, kad būtum doras? – Noro“ (80, 4).
Kaip vėlyvojo stoicizmo atstovas, Seneka daug dėmesio skyrusia etikos dalykams, neretai tiesiog tyčiojasi iš besižavinčiųjų logikos uždaviniais, aiškinančiųjų klaidingas ir teisingas išprotavimų sekas. Senekos mąstymas iš esmės stojiškas, nors kartais nukrypstama į epikūrizmą, pasitelkiama paskatų iš peripatetikų mokyklų, Platono Akademijos. Daugelyje veikalų laisvuosius ragina savo namuose panaikinti moralinį kito žmogaus pavergimą, vergus laikyti tokiais pat žmonėmis, nebijoti mirties, nesiekti turto, tobulinti sielą, atsikratyti ydų, nesitikėti iš draugystės naudos, džiaugtis galimybe teikti naudą kitam. Visi žmonės suvokiami kaip giminės, su kuriais reikia elgtis švelniai, mat jie turi protą. Reikia siekti žmogaus nepriklausomybės nuo likimo, nusigręžti nuo kasdieninių dalykų ir krypti etinių ir dorovinių apmąstymų link.
Senekos veikalai parašyti naujuoju stiliumi, stilius dažnai remiasi kinikų diatribe: juose daug sušukimų, pakartojimų, klausimų, minties pertrūkių. Daug dėmesio ir reikšmės skiriama atskiram sakiniui, retai vartojami šalutiniai daugiasluoksniai sakiniai. Mintys tekste gali šokinėti, pintis, nutolti, sugrįžti. Be to, nei filosofijos veikalai, nei atskiri laiškai, nei visas rinkinys neturi aiškaus struktūrinio karkaso. Biografas Svetonijus sako, kad imperatorius Kaligula, neslėpęs priešiškumo stoikui, tokį Senekos stilių vadino smėliu be kalkių.
Viduramžiais Senekos dramos skaitytos mokyklose, vaidintos mokinių teatruose. Renesanso dramaturgai sekė Senekos sukurtu modeliu, skaitė lotyniškas Senekos tragedijas, tarp jų buvo ir Šekspyras (Shakespeare) ar Rasinas (Racine). Jo filosofija nuo Renesanso darė įtaką krikščioniškiems dorybių vaizdiniams, XVI ir XVII a. Seneka buvo vienas skaitomiausių autorių, o jo laiškai Liucilijui Lietuvoje išleisti tiek kartų, kad dėmesiu gali varžytis su bet kuriuo kitu itin mėgstamu tekstu.

Raminta Važgėlaitė

Literatūra

Seneka

Ar žinote, kad...