kalba literatūra istorija
A Ą B C Č D E Ę Ė F G H I Į Y J K L M N O P R S Š T U Ų Ū V Z Ž
 
400
1500
1600
1750
1822
1904
1988
ANTIKA
VIDURAMŽIAI
RENESANSAS
BAROKAS
APŠVIETA
ROMANTIZMAS IR REALIZMAS
XX A. LITERATŪRA
ŠIUOLAIKINĖ LITERATŪRA
LIETUVOS PROISTORĖ
 
LIETUVOS DIDVALSTYBĖS KŪRIMASIS
LDK CHRISTIANIZACIJA
LDK BAJORŲ RESPUBLIKA
LDK ABIEJŲ TAUTŲ RESPUBLIKOJE
ATR REFORMOS. VALSTYBĖS SUNAIKINIMAS
LIETUVA RUSIJOS IMPERIJOJE
MODERNIOJI LIETUVOS RESPUBLIKA
OKUPUOTA LIETUVA. SOVIETIZACIJA
ŠIUOLAIKINĖ LIETUVOS VALSTYBĖ
 
1009
1240
1387
1529
1569
1773
1795
1918
1940
1990

Literatūra

Literatūra > Antika

Plutarchas


Graikų rašytojas, istorikas, biografas, eseistas ir filosofas Plutarchas (gr. Πλούταρχος, 46–125 m.) – gana vėlyvas graikų autorius, gyvenęs prabėgus daugiau nei pusei tūkstantmečio po graikų aukso amžiuje gyvenusių Euripido, Sokrato, Platono ar Tukidido mirties. Dažnai Plutarchas apibūdinamas taip: atsidavęs savo polio gynėjas ir mylintis šeimos tėvas, įžvalgus jaunuomenės auklėtojas, siekęs ją kreipti palaimos, slypinčios dorybėje, link. Užuominos Plutarcho tekstuose piešia tokį jo paveikslą: kilęs iš pasiturinčios ir išprususios šeimos, abu broliai taip pat įgiję puikų išsilavinimą, senelis Lamprijas garsėjęs išprusimu ir šmaikštumu, o tėvas Aristobulas domėjęsis filosofija, istorija ir veikiausiai mėginęs plunksną kaip biografijų rašytojas. Plutarcho ryšys su žmona Timoksena ir vaikais buvo šiltas ir nuoširdus, neretai pats pasakoja apie rūpestį jais, auklėjimui skiriamą dėmesį. Ne kartą pabrėžia, kad tarpusavio meile ir pagarba grindžiami vyro ir žmonos santykiai yra didžiausia vertybė, padedanti išpildyti poreikį mylėti. O šis meilės poreikis yra dieviškas sielos pradas. Ne kartą akcentavo ir tradicinės buities, religijos, heleniškumo ir klasikinių laikų vertybių svarbą.
I–II a. istorikas ir biografas buvo vienas garsiausių tų laikų rašytojų visoje Romos imperijoje, priklausęs romėniškajam graikų literatūros laikotarpiui. Apie jo savotišką ir kiek neįprastą tarp to meto intelektualų gyvenimą išliko nedaug žinių, daugiausia jų randama jo paties tekstuose, kuriuose atskleidžia, kad labai vertina savo gyvenimo būdą, rašo apie tai, kaip myli savo šeimą, dažnai kalba apie save, pasakoja apie brolius, draugus, pažįstamus. Tačiau niekada nemini, kad yra ir Romos imperijos pilietis, tarsi slepia savo romėniškumą.
Rašytojas gimė žymioje šeimoje vidurio Graikijos regiono Bojotijos mieste Chaironėjoje, apie dvidešimt mylių į rytus nuo pranašavimais garsių Delfų, netoli garsiojo Tėbų miesto. Plutarchą veikė viduriniojo platonizmo filosofija: Atėnuose buvo priimtas į kadaise Platono įsteigtą Akademiją, sekė jos mokytojo Amonijo mokymu, gavo ir Atėnų pilietybę. Tačiau didžiąją gyvenimo dalį praleidęs Chaironėjoje nesiekė visam laikui persikelti į senąjį Graikijos kultūros židinį. Plutarchas netgi yra pabrėžęs: jeigu išsikraustytų iš savo mažo miestelio, tas visai sumažėtų. Tvarkydamas polio reikalus ir kaip Delfų Apolono šventyklos žynys jis daug keliavo po visą Graikiją, porą kartų buvo nuvykęs į imperijos centrą Romą, kur bendravo su įtakingiausiais imperijos žmonėmis, keliavo po Italiją, lankėsi Mažojoje Azijoje (dab. Turkija), Aleksandrijoje. Tačiau net karjeros aukštumose, kai imperatoriaus Trajano laikais (98–117 m.) tapo konsularu, o Hadriano (117–138 m.) – Romos vietininku Graikijoje, savo pareigybių nemini ir toliau lieka gyventi mylimoje Chaironėjoje. Ten rūpinasi poliu, jo gatvių švara ir miesto tvarka, dėsto savo įsteigtoje mokykloje, kuri neretai vadinama mažąja Platono Akademija, ir darbuojasi Chaironėjos žmonių labui: „Geras gyvenimas – tai visuomeninis gyvenimas“, – sako Plutarchas.
Plutarcho palikimas iš tiesų įspūdingas: mūsų dienas pasiekė apie šimtas veikalų, kurie sudaro maždaug trečdalį visų jo parašytų tekstų. Antikos laikų kataloge, kurį, kaip manoma, sudarė Plutarcho sūnus Lamprijus, minima daugiau nei 220 jo veikalų. Išlikę kūriniai dabar skirstomi į dvi grupes –
Dorovės traktatus (lot. Moralia) ir Paralelines biografijas (gr. Βίοι Παράλληλοι). Dorovės traktatus, kurie veikiausiai išaugo iš biografo pamokų savo, draugų ir artimųjų vaikams, sudaro 86 dialogo arba diatribės žanro tekstai, kurių temos labai įvairios. Daugumoje jų svarstomos etinės problemos – su santuoka ir šeima, būdo ydomis, kasdienybės rūpesčiais susiję klausimai. Platono tyrinėjimai, Politiniai pamokymai, Apie tai, kad neįmanoma gyventi laimingai, vadovaujantis Epikūro mokymu ir kituose tekstuose tyrinėjamos filosofinės problemos. Romėniškieji klausimai ir Graikiškieji klausimai skirti dviejų tautų istorinių santykių problemai, Aristofano ir Menandro palyginimas, Apie Herodoto piktavališkumą – literatūrai; muzikai skirtas dialogas Apie muziką, auklėjimui – Apie auklėjimą, Apie tai, kaip jaunuoliui reikia skaityti poeziją; biologijai – Kurie gyvūnai protingesni – sausumos ar vandens?, Vaisių pašnekesiai; religijai – Orakulų nykimas, Oziris ir Izidė etc. Tačiau labiausiai Plutarchą išgarsino pats brandžiausias jo veikalas – Paralelinės biografijos. Tai keturiasdešimt šešios biografijos. Didžioji dalis jų sugrupuotos poromis, viena biografija skiriama graikui, kita – romėnui, o keturios pavienės, be poros. Deja šio veikalo įžanga neišliko, kaip ir dedikacija Plutarcho draugui, imperatoriaus Trajano patikėtiniui Sosijui Senecionui ir pirmoji biografijų pora – Epameinondas ir Scipionas. Dabartinė Plutarcho biografijų seka remiasi chronologija pagal graikų politikus, tačiau tai – ne autoriaus sumanymas. Veikale pateikiami Graikijos klasikinio laikotarpio (V–IV a. pr. Kr.) ir Romos respublikos (II–I a. pr. Kr.) politikai, laikas, matyt, pasirinktas neatsitiktinai, nes tais amžiais abiejuose kraštuose klestėjo demokratija ir respublikos santvarka. Paralelinės biografijos kuriamos tarsi etinis etiudas, rodantis deramą pavyzdį ugdant jauno žmogaus moralę. Mat gimdamas kiekvienas žmogus atsineša polinkius ir būdo bruožus, kuriuos auklėjimu galima ugdyti ir pakreipti norima linkme. Tad Plutarchas žymių žmonių biografijomis siekė auklėti jaunimą, romėniškoje terpėje diegė klasikines Graikijos vertybes, siekė sutaikyti romėnų bei graikų kultūras. Dauguma į porą sujungtų biografijų turi bendrą įžangą ir pabaigą: įžangoje nurodoma, kas sieja pasirinktus veikėjus, o pabaigoje – kas juos skiria. Gretinami panašaus būdo ar likimo vyrai: Minotauro nugalėtojas Tesėjas ir Romos miesto įkūrėjas Romulas pagal panašų istorinį vaidmenį, žymusis V a. pr. Kr. graikų politikas Periklis ir III a. pr. Kr. Romos konsulas Fabijus Maksimas pagal atkaklų būdą, makedonų nugalėtojas ir graikų polių užkariautojas Emilijus Paulas ir VI a. per. Kr. graikų politikas ir generolas Timoleontas pagal laimingą likimą, Tėbų generolas Pelopidas, pražuvęs besipriešindamas makedoniečiams, ir romėnų konsulas Marcelas, kritęs mūšyje prieš Hanibalą, pagal pražūtingą pyktį. Biografijose kuriamas detalus įvykių ir veikėjų paveikslas, išskiriamas vienas ar keli bruožai, sudarantys aprašymo šerdį.
Gyvenimo aprašymai nebuvo naujiena Plutarcho laikais. Įvairų tipų biografijos rašytos jau nuo IV a. pr. Kr. Labiausiai paplitę buvo du tipai:
vadinamasis
bios (gr. „gyvenimas“) – chronologinis, faktografinis gyvenimo aprašas, pateikiamas tarsi pagal anketos klausimus, kur atskleidžiama aprašomo žmogaus kilmė, kūno sudėjimas, sveikata, dorybės, ydos, jo skonis, įpročiai, svarbiausi gyvenimo įvykiai, mirties aplinkybės;
retorinė biografija, kuri išsamiai nupiešia aprašomo žmogaus paveikslą konkrečią akimirką, tačiau nepaiso to, kad žmogus bėgant laikui gali keistis, įgauti naujų savybių, kad gali pakisti jo kūno ir veido bruožai. Biografijoje reiškiamas emocinis asmenybės ir jo gyvenimo įvertinimas, žmogus giriamas ar peikiamas.
Plutarchas sukuria savą gyvenimo aprašymo tipą: jo tikslas nėra pateikti konkrečius aprašomo žmogaus gyvenimo faktus, jis nesilaiko chronologijos, nesiremia „anketos klausimais“, bet meniškai kuria ištisinį asociacijomis grįstą pasakojimą apie aprašomą žmogų. Be to, nemažai dėmesio skiriama veikalo kompozicijai: dramatiški, įtampos kupini epizodai kaitaliojami su neutraliais pranešimais, nutolusio pasakotojo apmąstymais. Aprašymų herojai – išskirtiniai veikėjai, valstybininkai, stebinę ir žavėję gyvenimo būdu, poelgiais. Net oratoriai Demostenas ar Ciceronas čia visų pirma vieši, visuomeniški valstybės asmenys, ne tiek svarbi jų literatūrinė veikla, oratorystės menas.
Paralelinėse biografijose nuolat siekiama parodyti, kad graikai prilygsta romėnams tiek kaip politikai, tiek kaip karo strategai. Juk romėnai susikūrė galingą valstybę ir neįtikėtinai daug pasiekė karuose tik pasitelkę graikų išmintį. Romos karalius Numa Pompilijus juk sekė pitagoriečių filosofija, konsulas Lucijus Vipstanas Poplikola Messalla tariamai mokėsi iš išminčiaus ir įstatymų kūrėjo Solono, romėnų konsulas Fabijus Maksimas kalbos dailumu primena graikų istoriką Tukididą, konsulas Marcelas domėjosi graikų mokslu, prieš heleniškumą nusistatęs saikingas ir santūrus valstybininkas Katonas Vyresnysis jaunystėje pažinojo pitagorietį Nearchą.
Plutarcho gyvenimo aprašymai buvo labai mėgstami, darė įtaką tokių žanrų kaip biografinis romanas, biografinė apysaka raidai. Ir nors jo
Biografijos kurį laiką buvo primirštos, susidomėjimas jomis atgyja XV a. pabaigoje, kai jos atvežamos į Italiją ir iš graikų kalbos išverčiamos į lotynų – to meto išsilavinusios Europos kalbą. 1517 m. Florencijoje greta lotyniško išspausdintas ir graikiškas jų variantas. Tuomet prasidėjo tikras susidomėjimo Plutarchu bumas – nuo XVI a. pr. iki XIX a. pr. jis buvo pats mėgstamiausias Antikos autorius. Juo ne tik žavėjosi, bet ir sekė, jo kūryba išversta į visas pagrindines Europos kalbas: 1509 m. italų, 1559 m. prancūzų, 1579 m. anglų, 1799–1806 m. vokiečių. Dalį Plutarcho Biogramų turime ir lietuvių kalba.

Raminta Važgėlaitė
Plutarchas.

Ar žinote, kad...